„Gerai, kad tai ne gastrolės, o kad jis atvažiavo, kad dirba su mumis - vis liks kažkoks grūdas", - sakė aktorius Valentinas Masalskis apie darbą su režisieriumi Krystianu Lupa, pasaulinio masto menininku, kuris Lietuvos nacionaliniame dramos teatre režisuoja Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštę". „Džiaugiuosi, kad Vilniuje sutikau ne tik aktorių, bet ir kūrybinį partnerį, kuris nepripažįsta minties kompromisų", - apie Masalskį yra atsiliepęs Lupa.
„Jis iškart liepė mums kreiptis į jį „tu", ir kai dirbame, repeticijose nėra jokių pasaulinio masto menininkų, jokių meistrų, jokių genijų". Tai Masalskis apie Lupą. Ir mes su Masalskiu čia kalbamės taip, kaip kalbasi šimtą metų pažįstami žmonės, ir susitiko jie greičiausiai ne vien dėl to, kad artėja premjera. O tiesiog.
- Ar tu nepastebi, kad Bernhardas kerta iš dviejų pusių: ir augančiam antisemitizmui, kuris yra čia pat, kasdien, kiekviename. Bet kerta ir žydų tautai, kuri iškreipia antisemitizmo vaizdą. Mano personažas nieko nedaro, tik sako, kad viskas yra blogai ir tuo mėgaujasi, - dėsto Masalskis.
- Suprantu, kad šneki ne kaip antisemitizmo ekspertas, o kaip aktorius, kuriantis vaidmenį. Tavo personažas atsiriboja, - tikslinu aš.
- O kas yra tas atsiribojimas? Jeigu jis mato, kad pasaulis šūdinas ir mėgaujasi tuo konstatuodamas?
- Mėgaujasi? Jis sako: aš traukiuosi, nes visi protestai beprasmiai, aš senas, nieko nepakeičiau per visą gyvenimą ir nieko nepakeisiu dabar, kai esu silpnas, ligotas, ant slenksčio.
- O ar jisai keitė ką nors per savo gyvenimą? Jis tik taip sako. Žiūrėk, kaip Bernhardas išlukštena personažus: pirmame veiksme ponia Citel, nusižudžiusio profesoriaus ekonomė, tvarko parduotą butą ir sako tarnaitei, kad ji vemia nuo Cicerono, nuo Tolstojaus, nuo Glenno Guldo skambinimo - nors prieš profesorių apsimesdavo, kad mėgsta juos, nes profesorius to pageidavo. Antrame veiksme mano personažas, profesoriaus brolis svečiams per šermenų vakarienę išdidžiai pareiškia: ta Citel skaito Ciceroną! Ta Citel, kuri čia jiems patiekalus gamino ir nešioja.
Štai, kas yra absurdo dramaturgija: personažai nesivysto, bet, stebėdamas, kaip jie atsiskleidžia, vystosi žiūrovas.
- Ne pirmą kartą vaidini Bernhardo personažus. Ar pats nuo repeticijų su Krystianu Lupa keitiesi?
- Anksčiau tiesmukai žiūrėdavau į personažą, darydavau netgi karikatūrą, šaipydavausi truputį. O Lupa moko mane pamilti tą ydų apsėstą žmogų, kurį vaidinu. Klausyk, ką tas mano profesorius Robertas pliurpia: jis gi teršia erdvę. Vyksta brolio laidotuvės, o Robertas nekalba apie žmogaus mirtį, būtį, broliškumą, šeimos irimą... Jis kalba, koks pasaulis šlykštus. Jie visi kalba apie viską, tik ne apie ką tik užkastą savo artimą žmogų. Lupa sako: jie neturi instrumentų kalbėti apie mirtį.
- Man profesoriaus Roberto atsiribojimas simpatiškas. Suprantu jį. Ir gyvenime vis dažniau sutinku žmonių, jaunų, profesionalių, kurie irgi atsiriboja, traukiasi nuo šito perkrauto beprotiško pasaulio.
- Bet ar ne heroizmas buvo visos civilizacijos varomoji jėga? Argi galima gyventi sau? Ar iš to būna kas nors pozityvaus? Nė viena religija, jokia filosofija nemoko gyventi sau. Tik mada tokia būna.
O ką tu sakai - suprantu. Kartais mes pavargstam. Ir aš pats savyje tą jaučiu. Ir aš pasakau: duokite man ramybę. Bet ar tai teisinga?
- Jeigu tu nedalyvauji ir nesidalini - tada kam tavo gyvenimas? Taip?
- Jauniems aktoriams vieną svarbų dalyką kartoju: jeigu jums patinka šiandieninis teatras toks, koks jis dabar yra, tai neikit nei į teatrą, nei į tą profesiją - jūsų vieta užimta. Suraskite, kas yra blogai ir eikite pataisyti. Sutinki su tuo? Tada tu reikalingas. Tas pats visose profesijose.
Pavyzdžiui, aš atėjau į pedagogiką kaip tik dėl to. Ne todėl ėjau, kad sugalvojau, panorėjau ir ėmiau mokyti aktorius. Paprasčiausiai pamačiau, kad yra tokių spragų, kurias galėčiau užpildyti ir pataisyti. Kažkiek. Noras keisti yra mano varomoji jėga.
Mano profesorius Robertas nieko nenori pataisyti. Čia aš ir matau antisemitizmo antrą pusę - kas už veidrodžio: jis nieko nedaro ir nenori daryti, tik konstatuoja, kad aplink visi fašistai. „Aplink vien tik nacionalistai", kartoja jis. Ar tikrai taip?
- Jeigu ištrauktume iš „Didvyrių aikštės" atskiras frazes, jos nuskambėtų kaip gryna publicistika, aktualijos be gelmių. Ir viskas atrodo taip pažįstama. Pavyzdžiui: „...Viena šaltas pilkas miestas provincialus / suamerikonėjęs užtat toks atgrasus / Bemėgdžiojant amerikonus sunaikinta viskas...". Arba: „...Jei šiandien Austrijoje renkate kokį politiką / tai išrenkate tik korumpuotą kiaulę..." Taipogi: „...Kasdieniams apmąstymams man laikraščių nereikia / absoliutaus šios austrų purvasklaidos primityvumo / štai ko man reikia kiekvieną rytą..."
- Spektaklyje neminime nei Austrijos, nei Vienos.
- Tai ką minit? Negi Lietuvą ir Vilnių - šaltą, pilką, provincialų, suamerikonėjusį?
- Veiksmas vyksta ČIA.
- Sakyk, kaip Lupa dirba? Kaip jūs einate į gelmes?
- Daug bendraudami. Lupa beldžiasi į aktorių intelektą. Jis bando suformuoti dvasinį personažo pasaulį ir leidžia aktoriui po to kurti personažo formą. Gerai Eglė Gabrėnaitės sako: šamanizmas.
Vaidybos teoretikas Jurijus Alšicas yra gražiai pasakęs apie aktoriaus vaidmens horizontalę ir vertikalę. Tai štai, vaidmens horizontalė yra to žmogaus, kurį vaidini, biografija, kilmė, viskas, ką jis patiria, o vertikalė - jo siela, jo vertybės, kurios nesikeičia bet kuriame biografijos-horizontalės taške.
Ir kai Lupos repeticijose personažo dvasia pakankamai išlukštenta, aktorius gali daryti ką nori. O su tuo „daryk, ką nori“ atsiranda savų sunkumų. Nes kartais per didelis kiekis laisvės veikia labai blogai. Forma paprastai visada padeda.
Per tą laisvę mes, aktoriai, galbūt mokomės klausyti vienas kito. Lupa aktoriui vis dėlto rodo didžiulę pagarbą, pripažįsta, kad aktorius irgi yra kūrėjas, ne vien režisieriaus norų atlikėjas. Repetuodami „Didvyrių aikštę“ susiduriame su režisieriumi, kuris sako: jūs turite atsakyti už savo vaidmenį.
- Retai su tokiais esi susitikęs?
- Aktorius šiais laikais nuvainikuotas. Kaip ir dramaturgas. Dažniau matome režisierių interpretacijas ir stebime, kaip jie perdirba pjeses. „Didvyrių aikštės“ repeticijos - retas atvejis: visiškas pasitikėjimas dramaturgija.
Bernhardas irgi tarytum duoda didelę laisvę, rašydamas be taškų ir be kablelių - kur tu nori, ten ir dėsi savo tašką. Bet didelis menininkas be reikalo nerašo nė vieno sakinio, jo kiekviena replika ir kiekviena remarka turi prasmę.
Dirbdami su Lupa, mes gavome gerą pagarbos dramaturgijai pamoką - kaip važiuoti pagal pjesės kilometražą ir vietovaizdį. Panašiai Lupa gerbia ir aktorių. „Didvyrių aikštėje" mes nesame tik gerai apšviestos scenografijos detalės.
O žiūrovas, pirkdamas bilietą, moka už emocijas, kurias jis išgyvens. Ne už informaciją. Bet įdomu, labai įdomu, kokie bus pirmieji spektaklio susitikimai su žiūrovais, kaip mes veiksime vieni kitus, kaip keisimės. Ir ar mums pavyks veikti žiūrovą?
