Živilė Ramoškaitė
Lapkričio 7, 8 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre įvyko pirmoji šio sezono premjera – Peterio Eötvöso opera Meilė ir kiti demonai (pagal G. G. Márquezo romaną). Tai – bendras Glaindborno festivalio (pasaulinė premjera š.m. rugpjūčio 10 d.), LNOBT ir festivalio GAIDA / ISCM Pasaulio muzikos dienos 2008 pastatymas. Dainuojama angliškai su jorubų, lotynų ir ispanų kalbų intarpais. Mūsų teatre šią operą pastatė muzikinis vadovas ir dirigentas Alejo Pérezas (Argentina) ir Modestas Pitrėnas, režisieriaus Silviu´aus Purcarete (Rumunija) sumanymus į mūsų sceną perkėlė Gediminas Šeduikis, spektaklio dailininkas – Helmutas Stürmeris (Vokietija), vaizdo projekcijų autorius – Andu´as Dumitrescu (Rumunija), chorą operai parengė choro meno vadovas Česlovas Radžiūnas.
Veikalo premjera Nacionaliniame operos ir baleto teatre, įvykusi lapkričio 7–8 d. sulaukė didžiulio susidomėjimo. Šįsyk teatro premjerose sutinkamą nuolatinę publiką ženkliai papildė jaunimas: pilnutėlėje teatro salėje matėsi labai daug jaunų veidų. Tai liudija, jog šiuolaikinė opera, kurios vyresnė operomanų karta kartais privengia, traukia jaunesnės kartos dėmesį. Kas patraukė jaunimą, galima tik spėlioti – gal pasaulinio garso kompozitoriaus pavardė, o gal naujosios operos pavadinimas, provokuojantis svarstymus apie meilę (kai nuolat sklinda kalbos vien apie seksą) arba bent jau šios būsenos galimybę.
Ar meilė tėra vienas iš demonų, siaubingiausių demonų, ar demonai yra visa, kas nėra meilė? Galima neabejoti, kad veikalo antraštėje užrašytas žodis meilė, o dar – demonai ne juokais kursto šiuolaikiško piliečio fantaziją, žada intriguojančią istoriją. Neabejoju, jog ne vienas yra skaitęs Nobelio premijos laureato, magiškojo realizmo atstovo Gabrielio García Márquezo romaną Apie meilę ir kitus demonus, pagal kurį sukurta ši opera.
Tiesa, operos librete, kurį parašė Kornélis Hamvai, kai kurių romano siužeto linijų atsisakyta. Palikti svarbiausi operos idėją išreiškiantys įvykiai, tačiau bene daugiausiai dėmesio skirta magiškai, gal net beprotiškai atmosferai sukurti. Šis libretas, regis, labiau poetinis nei draminis. Bet prieš klausantis operos jį įdėmiai perskaityti tiesiog būtina, kitaip klausytojui liks per daug neaiškumų...
Beje, P. Eötvösas Vilniuje išsitarė, kad Márquezo romano istoriją gaubianti atmosfera labai artima jo muzikos pasauliui. Operoje pasakojama istorija prasideda nuo saulės užtemimo, kurio metu pagrindinei herojei, 12 metų mergaitei Siervai Marijai įkanda pasiutęs šuo. Nuo šio įvykio pradeda rutuliotis fantasmagoriška mergaitės istorija. Įtarus, kad mergaitė apsėsta piktųjų dvasių, ji uždaroma vienuolyne, kuriame ją lanko kunigas Delaura, beprotiškai ją įsimylintis. Galiausiai vyskupo nurodymu mergaitei surengiamas egzorcizmas, ir ji miršta.
Tokia keliais žodžiais pagrindinė siužeto linija. Pamažu išryškėja, jog visi pagrindiniai šios istorijos dalyviai yra daugiau ar mažiau apsėsti. Tuo tarpu piktųjų dvasių apsėdimu kaltinama pagrindinė herojė Sierva Marija tėra nekalta apsėstųjų auka.
Kas tie operoje siautėjantys demonai, kur tikroji jų buveinė? Daktaras Abrenunsijas, vienintelis šviesiu protu apsišarvavęs asmuo, žvelgdamas į mus II veiksmo pradžioje, artikuliuoja tokią mintį: „Dievo kūrinyje tėra vienas demonas – mūsų slapčiausios vienatvės demonas.“ Regis, tai labai svarbi, jei ne svarbiausia, operos mintis. Beje, į ją, kaip labai reikšmingą, po premjeros atkreipė dėmesį ir kompozitorius.
Tačiau tai ne vienintelė operoje išreikšta idėja. Kalbama apie kitus svarbius dalykus ir konfliktus, būdingus šiuolaikinei civilizacijai. Labai ryškiai atskleidžiamas europietiškos ir neeuropietiškos kultūrų susidūrimas, katalikybės ir pagonybės priešprieša, agresyvumas ir netolerancija kitoniškumui. Kaip akis badančią socialinę atskirtį, įsivyravusią šiuolaikinėje postsocialistinėje Rytų Europoje, galima suvokti kilmingųjų ir vergų pabrėžtinai skirtingus pasaulius, tiek vidinius, tiek išorinius...
Kokia muzika kompozitorius įgarsino šias idėjas?
Pirmiausia norisi pasiremti jo paties mintimis. P. Eötvösas teigia, kad šįkart muziką jis kūrė vadovaudamasis ne kokia nors iš anksto sumąstyta schema ar struktūra, bet pasiduodamas savajai intuicijai, tarsi improvizuodamas.
Kompozitorius siekė su muzikos pagalba kurti veikėjų charakterius, modeliuoti situacijas bei konfliktus ir ypač – įgarsinti magišką nuojautų atmosferą. Be to, jo siekiamybė buvo parašyti operos dainininkams tokias partijas, kurios jiems būtų patogios dainuoti, leistų reikštis tikrajam bel canto.
Klausydamas muzikos, nejučiomis šito lauki, tačiau kaip tik solinės vokalinės partijos ilgainiui ima varginti (muzikinę klausą turintis žmogus neretai dainuoja kartu su dainininkais, tik be garso). Sudėtingos laužytos linijos, komplikuoti ritmai, šuoliai dideliais intervalais atrodo dirbtinoki, ypač jei seki žodinį tekstą. Galbūt kompozitorius tokiu būdu norėjo išreikšti veikėjų pasąmonės judesius? Tokią nuorodą atlieka ir apskritai „beprotišką“ veikalo atmosferą kuria orkestro partija. Orkestro ir vokalo judėjimas beveik niekur nesutampa, kiekvienas sukasi savo plotmėje.
Palyginti su vokalinėmis partijomis, instrumentiniai epizodai ir visas orkestro vyksmas atrodė kur kas įtikimiau. Efektingus kulminacinius proveržius, taip pat tylos ir laukimo įspūdį sukuriančius skambesius klausa sekė su neslūgstančiu dėmesiu.
Nors pastaruoju metu jaunesnė kompozitorių karta neretai grįžta prie tonalios arba derminėmis struktūromis grįstos muzikos (minimalistinės ar kaip nors kitaip organizuotos), teisę į gyvenimą, kaip sakoma, tebeturi ir atonaliai mąstantys kūrėjai, kurių braižas formavosi K. Stockhauseno, P. Boulezo ir kitų pokario avangardistų veikiamas. Žinia, P. Eötvösas subrandino savo kompozicinį mąstymą kaip tik toje aplinkoje. Suprantama, jis kuria atonalią muziką. Tokia ir visa šios operos muzika, gal išskyrus kelis choro epizodus (aliuzija į grigališkąjį giedojimą) ir vieną kitą intarpėlį. Atonalios muzikos klausymui, manyčiau, reikia iš anksto nusiteikti (turiu galvoje ne profesionalius muzikantus, bet operos mėgėjus). Beje, kad prasiskleistų šios muzikos ir apskritai viso veikalo prasmė, naująją operą siūlyčiau išklausyti ne vieną kartą.
Pačioje operos pradžioje čelesta atlieka melodiją, „ištariančią“ pagrindinės operos herojės vardą – Sierva Maria de Todos Los Angeles. Tai savotiška garsų serija, pasak kompozitoriaus, „beveik pentatonika“, kurioje plėtojamas visas herojės pasaulis iki antrojo veiksmo celės epizodo. Bet kompozitorius niekur neprasitarė, kad pirmieji keturi šios melodijos garsai, ypač ryškiai įstringantys į atmintį, yra tritonio intervalas (padidinta kvarta) su išrišimu (didžioji seksta). Tritonio intervalas viduramžių muzikoje buvo vadinamas „velniu muzikoje“. Tačiau išrištas jis tarsi „neutralizuojasi“. Taigi šiame Marijos Siervos pradiniame motyve jau pasakyta (galime ir taip aiškinti!), kad ji nėra apsėsta.
Beje, visos pagrindinių herojų partijos yra individualizuotos, bet labiausiai iš jų skiriasi kaip tik šios herojės partija. Kompozitorius parašė itin aukštos tesitūros muziką, naudodamas trečiosios oktavos garsus (ypač dažnai skamba pakartota trečiosios oktavos mi), be to, su įvairiomis fioritūromis ir trelėmis. Herojė dažnai imituoja paukščio giesmę arba išgąstingai surinka, tarsi paukštis. Ši muzika buvo kuriama konkrečiai atlikėjai, amerikietei Marisol Montalvo, kuri ir dainavo abiejose premjerose.
Savo užduotis ji atliko laisvai ir užtikrintai, nors, sąžiningai kalbant, juvelyriniu tikslumu jos intonavimas nepasižymėjo. Greta sudėtingų vokalo užduočių, M. Montalvo turėjo ne mažiau intensyviai vaidinti: Marijos Siervos vaidmuo reikalavo didžiausio aktorinio meistriškumo, kurį solistė akivaizdžiai pademonstravo ir sukūrė giliai atmintin įsirėžusį paveikslą.
Kitas solines partijas atliko mūsų teatro solistai, visi iki vieno, įskaitant choro artistes, puikiai įkūniję sceninius personažus.
Pirmiausia komplimentų nusipelno Vytautas Juozapaitis (Kajetanas Delaura), įtaigiai suvaidinęs beprotiškų meilės aistrų valdomą kunigą. Jautėme, jog kunigas kankinasi, nes jo meilė – negalima, uždrausta, tai meilė tolygi apsėdimui. V. Juozapaitis – patyręs šiuolaikinės muzikos atlikėjas, taigi ir savo partiją jis dainavo meistriškai, nesuteikdamas publikai nė mažiausio preteksto pajusti, kad ji – labai sudėtinga. Audrius Rubežius vokalo ir vaidybos priemonėmis sukūrė raiškų Dono Ignasijaus portretą. Senas besiilgintis mirusios žmonos markizas nesugeba suteikti savo dukrai jokios žmogiškos šilumos, tik nurodymus ir draudimus. Jis net nežino, kiek jai metų! Ekspresyvi aukštos tesitūros partija solistui nesudarė keblumų, girdėjome gražų pilnavertį dainavimą.
Tarnaitės Domingos muzikinis portretas gerokai skyrėsi nuo minėtųjų. Jis ne toks ekspresyvus, tačiau subtiliai niuansuotas. Tai pagirtinai įgyvendino Jovita Vaškevičiūtė, suteikdama savo vaidmeniui ypatingos šilumos.
Daktaro Abrenunsijaus partijoje kompozitorius panaudojo melizmomis apipintus motyvus, artimus armėnų ir kitų pietų tautų muzikai. Kęstutis Alčiauskis tiksliai išdainavo šias puošmenas, kaip ir visą nedidelę, bet itin reikšmingą partiją. Jo vaidyba taip pat buvo tiksli ir skoninga.
Monumentalų vyskupo vaidmenį kūrė Vladimiras Prudnikovas, nesyk pabrėžęs savo herojaus apsėstumą. Jis – niūrus, agresyvus, o veikalo finale – dar ir gašlus. Panašų įspūdį paliko ir Inesos Linaburgytės kuriamas abatės Chosefos Mirandos vaidmuo: nuo šaltoko pamaldumo iki erotiško aistrų sprogimo. Tai šiek tiek panėšėjo į farsą.
Tiksliai ir virtuoziškai savo vaidmenį atliko Laima Jonutytė. Jos aktorinis meistriškumas nė kiek nenusileido M. Montalvo. Solistė puikiai valdo ne tik balsą, bet ir kūną. Pamišėlės Martinos Labordės paveikslas premjeroje tapo vienu ryškiausių.
Teatro orkestras taip pat garbingai atliko savo užduotį. Premjerinius spektaklius dirigavo argentinietis Alejo Pérezas, gerai pažįstantis P. Eötvöso muziką. Taigi orkestro ir scenoje dainavusių solistų ryšiai buvo gerai valdomi ir tiksliai koordinuojami. Būtina pasakyti, jog didelį darbą rengiant orkestro partiją atliko dirigentas Modestas Pitrėnas.
Liko neaptartas operos pastatymas, šios premjeros galbūt efektingiausia dalis. Glaustai kalbant, tarptautinės statytojų komandos Glaindborne įgyvendintas sceninis variantas – švarus, tikslus, didžiausiu meistriškumu alsuojantis darbas. Tai stipriausioji ir mūsų teatro premjeros pusė. Žiūrėjome spektaklį, kuriame visi komponentai – scenografija, kostiumai, apšvietimas, vaizdo ir vaidybos stilius bei piešinys – tvirtai sujungti į darnią visumą. Vizualioji pusė buvo tokia paveiki ir efektinga, jog, kalbant tiesiai, nustelbė muzikinę ar bent užglaistė minėtus muzikos trūkumus, jos savotišką sunkiasvoriškumą ir skleidžiamą šaltuką. Beje, tai ne pirma matyta šiuolaikinė opera, kurios sceninis pastatymas paveikesnis už muzikinę dalį...
Gal prie pastatymo detalių sugrįšime kitąsyk, kai opera vėl bus rodoma, o užbaigti norisi ditirambais režisieriui statytojui Gediminui Šeduikiui, puikiai atlikusiam savo darbą, perkėlusiam ir skoningai pakoregavusiam režisieriaus Silviu’aus Purcarete spektaklį iš Glaindborno scenos.
Belieka visus pasveikinti su šiuolaikinės operos premjera, nedažnu reiškiniu Nacionaliniame operos ir baleto teatre!
