Naujasis Baltijos šokis 2013 m. įvyko septynioliktą kartą. Esu skaičiusi, kad turėtume baimintis ne skaičiaus 13, bet 17 - esą jis yra tikrasis nelaimės pranašas. Tad šiemet festivaliui susidūrus su šiais dviem skaičiais, pajutau šiokį tokį nerimą - ar ezoteriniai pasauliai nepakiš kojos kokiam nors atlikėjui ar trupei? Juolab kad dar tik sudarydamas programą direktorius Audronis Imbrasas turėjo labai aiškią viziją - bent kiek supažindinti Lietuvos žiūrovus su Izraelio choreografų darbais. Turint omenyje šios šalies choreografų gausą, garsumą, daugumos honorarų dydžius ir vis dar aiškiai juntamas finansinės krizės pasekmes, buvo galima laukti, kad „nelaimingieji" skaičiai būtent čia ir užtemdys vilčių horizontus. Be to, šiemet, kaip retai kada anksčiau, festivalyje būta nemažai monospektaklių, paprastai reikalaujančių ypatingos atlikėjo charizmos ar bent jau garsaus vardo. Tai irgi galėjo tapti slidžiąja festivalio vieta. O dar tos jaunos lietuvės choreografės, nusibeldusios į užsienius, ten kuriančios, todėl, paprasto statistinio žiūrovo požiūriu, turinčios būti bent jau garsios, kad „turėtume kuo didžiuotis", nes tik užsienyje parengiami tie „tikrieji".
Taigi slidžių vietų netrūko, kad mano įtarumas virstų abejonėmis.
Apie tylos gramatiką ir maišto kilmę
Kadangi festivalio ašis - Izraelio šokis, juo fiesta ir prasidėjo. Tačiau iš pat pradžių padvelkė šiokiu tokiu surogatu. Pirmąją dieną Nacionalinio dramos teatro scenoje garsių Izraelio choreografų darbus rodė ne kokios nors žinomos trupės, o Paryžiaus konservatorijos Jaunimo baletas. Studentai šoko labai nuoširdžiai, tačiau jiems vis dėlto nepakako nei patyrimo, nei šokio technikos, kad įveiktų sudėtingas choreografų užduotis.
Geriausiai buvo atlikta Itziko Galilio „Tylos gramatika", beje, stipriausia ir choreografijos atžvilgiu. Labai subtilus, nemažo moralinio ir techninio pasirengimo reikalaujantis vienaveiksmis spektakliukas sietinas su posakiu, kad jaunystėje ieškome žmogaus, su kuriuo galėtume pasikalbėti, o brandžiame amžiuje - tokio, su kuriuo galėtume prasmingai patylėti. Esu mačiusi kelis Galilio spektaklius, žinau šio choreografo galimybes, todėl manau, kad Paryžiaus studentams buvo pernelyg sunku susidoroti su choreografo reikalavimais, nors jie labai stengėsi ir tikrai pasirodė daug geriau, negu atlikdami kitas dvi kompozicijas. Būtent „Tylos gramatika" itin aiškiai iliustravo Izraelio šokio stilistiką - laisvi riešai, natūraliai keičiantys rankų plastiką, platūs judesiai, didžiulė dinamika greta pauzių, išgryninančių mintį. Gaila, kad Lietuvos žiūrovai nepamatė, kaip šio choreografo darbus atlieka stiprios trupės.
Kitos dvi kompozicijos buvo mažiau paveikios. Edmondo Russo ir Shlomi Tuizerio „Vertingi dalykai" labiau priminė tradicinį laboratorinį studentišką darbą, kai kiekvienas šokėjas gauna užduotį judesiu išreikšti vidinę būseną, bet pamažu, dalijantis tomis būsenomis ir jų raiška, sukuriamas ištisinis spektaklis, nes pabirus sandus suvienija bendra jausmų išraiška. Tradiciškai tokie spektakliai „praturtinami" originaliomis detalėmis (šiuo atveju tai buvo balta ilga suknelė ir dirbtinių raudonų gėlių puokštė, kuri kažkodėl dažniausiai kyšodavo iš kieno nors džinsų kišenės). Šokėjams tai gera patirtis, kad išmoktų prisitaikyti, bet žiūrėti tokį spektaklį dažnai nuobodoka.
O Hofesho Shechterio šiaip jau labai paveikus spektaklis Uprising Extract („maištas - ištrauka") visai neteko efekto, ypač jau mačiusiems „Maištą", festivalyje Naujasis Baltijos šokis 2009 m. rodytą trupės Cart Blanch (Norvegija). Tąsyk šoko vien vyrai, o dabar tarp keleto jaunuolių įsimaišė ir merginos, smarkiai sušvelnindamos vyriškąjį pradą. Matėme veikiau studentų pasirengimą „nertis iš kailio" negu šokio, dvelkiančio didžiule dinamika ir socialine neapykanta santvarkai, įprasminimą. Tiesa, tinkama seka išdėlioti spektakliukai sukėlė audringą žiūrovų reakciją (kaip paprastai plota atsistojus), vis dėlto tinkamai reprezentuoti Izraelio šokį prancūzų studentai neįstengė.
Tačiau viską pataisė vieno choreografo darbai, parodyti Menų spaustuvės Juodojoje salėje. Tiesiog burte užbūrė dvi Roy´aus Assafo kompozicijos „Po šešerių metų" ir „Kalva". Pirmoji - tai lyrinis duetas, paliečiantis širdies stygas visiems, kas turi tokių prisiminimų. Beethoveno „Mėnesienos sonatos" fone pats choreografas ir jo partnerė Hadar Yonger-Harel labai subtiliai papasakojo apie dviejų žmonių susitikimą po to, kai... Mes nežinome, kas tarp jų įvyko, bet tai meilės, smulkių konfliktų, atsitiktinių atradimų ir praradimų, ginčų ir amžinų „ar pameni?" nuotrupų virtinė, įtraukianti, įsupanti ir verčianti patikėti pasakojimo autentiškumu. Čia nereikėjo demonstruoti jokios ypatingos šokio technikos - tik prisilietimai, prisiglaudimai, švelnus kūnų kontaktas, emocinis ryšys. Net ir su žiūrovais....
Kompozicija „Kalva" - dinamiškas trijų vyrų šokis, pareikalavęs ir tam tikrų žinių. Izraelyje retas kuris išvengia armijos, visi (net ir moterys) turi dalyvauti karo veiksmuose. Tai atspindi daugelio choreografų darbai. Šis spektaklis, prasidedantis karine hebrajų daina apie šešių dienų kovą Jeruzalėje ant Amunicijos kalvos, vargu ar atskleidė tikrąją įvykio reikšmę. Tad teko tiesiog stebėti trijų vyrų bendravimą - kaip jie laukia mūšio, kaip slepia jaudulį, šiurkštokai juokaudami, kaip kovoja ir žūsta. Tikrąją vyrų draugystę, apribotą laiko ir erdvės, įkūnija stiprus jėgos šokis, suteikiantis galimybę gėrėtis technika, kuria nepiktnaudžiaujama, ir išraiška - pirmiausia paties Assafo, nes jo mimika ir judesiai iškalbingesni negu žodžiai.
Bandymas nubraukti dulkes:
kas gi yra tas šokis ir ką čia veikia kūnas?
Jau gerokai apšiurusi ir apiblukusi šiuolaikinio šokio spektaklių ir jų analizės tema, kas vis dėlto yra šokis ir kokią reikšmę jam turi kūnas, apvalytas nuo visokių „pašalinių" elementų - apšvietimo, kostiumų, butaforijos, emocijų, net judesių. 1957 m. JAV choreografas Paulas Tayloras sukūrė „7 naujus šokius", iš kurių viename jis net 10 minučių nejudėjo, „šokdamas" pagal Johno Cage´o „Nekoncertą", norėdamas atkreipti dėmesį į judančio/nejudančio kūno prasmę šokio scenoje.
Neapsiėjo be šitos temos ir festivalis - ji buvo analizuojama daugiausia monospektakliuose, nors pasitaikė ir vienas duetas. Pati savaime tema įdomi ir aktuali, nes šiuolaikiniuose menuose vienareikšmiškai sudėlioti taškus ant i neįmanoma, juolab kad ir tų i kartais tiesiog negali įžvelgti. Bet kaskart vis atsiranda choreografų, trokštančių savaip tą padaryti, o gal atkreipti dėmesį ir į kitas raides, kurių taškelius neprošal perkilnoti.
„Kiečiausiai" to ėmėsi latvių choreografė Olga Žitluchina ir rusas Aleksandras Andrijaškinas, nors tas jų „kietumas" pasirodė gerokai senstelėjęs.
Andrijaškinas interaktyviu spektakliu „Aš pamėginsiu" iš tikrųjų pamėgino provokuoti, kad žiūrovus, iš tamsos žvelgiančius į šokėją, kuris blaškosi scenoje, ir jį teisiančius, paverstų aktyviais spektaklio kūrėjais. Tuštutėlėje Menų spaustuvės Kišeninės salės scenoje atlikęs kelis paprastučius šokio judesius, kreipėsi į publiką, klausdamas, ko spektakliui trūksta. Sulaukęs atsakymų, kad trūksta muzikos, apšvietimo, dramatizmo, kostiumų, scenografijos, partnerio ir pan., vis pažadėdavo „aš pamėginsiu". Ir tučtuojau pasinaudodavo gautu patarimu, tai išgriebdamas iš tamsos kėdę, tai panirdamas į raudonos šviesos srautą, tai dramatiškai žiopčiodamas, tai pasiskolindamas kažkieno striukę, tai iš salės pasikviesdamas partnerį/-ę. Žiūrovai iš pradžių priėmė „bendros kūrybos" taisykles, bet, matydami, kaip atlikėjas utriruoja jų siūlymus, greitai pavertė spektaklį lėkštoku žaidimu, juolab kad Andrijaškinas kitokio varianto ir nesiūlė. Kūrimo procesas subliūško, buvo akivaizdu, kad nuolat susidurdamas su tipiniais siūlymais,šokėjas beveik nekuria, užuot improvizavęs, tik manipuliuoja per tam tikrą laiką nusistovėjusiomis klišėmis. Net bandymas politizuoti spektaklį ir provokacinis klausimas: „Ar manote, kad patriotizmas ir nacionalizmas yra tas pat?" jokio atgarsio nesukėlė, žiūrovai tyliai pakikeno, priėmę tai kaip dar vieną „aš pamėginsiu" atributą, kurio rezultatas bus toks pat išsikvėpęs.
Šis „mėginimas" man pasirodė blankus 2009 m. festivalyje danų trupės Club Fisk rodyto Forestillinger (šis danų kalbos žodis reiškia „spektaklį", „įspūdį", „vaizduotę") atspindys - dvi merginos, keisdamos tik kostiumus (nuo sportinių iki zuikio ir pandos) labai aiškiai parodė, kad pakeitus vieną sandą, galima visiškai pakeisti ir spektaklio nuotaiką, ir naratyvą.
Gerokai tvirtesnis bandymas - latvės Žitluchinos „Europos" prekybos centre, nebeveikiančiame restorane, parodytas spektaklis „Mažiau galvosi - greičiau bėgiosi". Labai plastiška ir išraiškinga šokėja Santa Grinfelde ir muzikantas-fotografas Olegas Zernovas bandė patiekti (kaip restorane?) kūną, akcentuodami jo estetiką. Čia žiūrovai susidūrė su kita provokacija - ar šokėjas mąsto (net ir apie Jungo psichoanalizę), ar jo mąstymas skatina kūną veikti. Zernovas kartais grojo, Grinfelde atlikdavo paskirus judesius (tikrai nešoko), o jis ją fotografavo. Žiūrovai galėjo čia pat pamatyti, beje, labai įspūdingas atlikėjos kūno dalių nuotraukas, kurios padėjo tarsi šešėliai išryškinti judesių estetiką. Tačiau spektaklis niekaip nejudėjo pirmyn - choreografė iš už žiūrovų nugarų kažką vis patarinėjo šokėjai, kuri beveik neužsičiaupdama kalbėjo rusų, latvių, anglų kalbų mišiniu, o į klausimą, kodėl vieną judesį laikome gražiu, estetišku, o kitą bjauriu, nereikalingu, ne tik neatsakyta (gal atsakymo ir negalėjo būti), jis tiesiog užmirštas.
Tad kas vis dėlto paverčia judesius šokiu? Ispanijoje šokanti lietuvė Ugnė Dievaitytė atsakė į šį klausimą irgi mokiniškai, atsargiai. Pirmasis jos pasirodymas „Nekviesta būtybė" atrodytų įdomus ir patrauklus, jeigu ne vėl tas nelemtas taškelis ant i. Atsisukusi į žiūrovus nugara, sprandu remdamasi į grindis, kojomis manipuliuodama tarsi rankomis ir pamažu keisdama kūno padėtį, kol atsistos, ji taip priminė prieš 10 metų festivalyje matytą, jau klasika tapusį prancūzo Xavier Le Roy spektaklį Self - Unfinished („Savęs neužbaigęs"), kad atrodė keista, negi jauna kūrėja, kopianti į šiuolaikinio šokio sceną, nėra susipažinusi su išties garsiais darbais, iš kurių mokomasi būtent jų nekartoti. Toks pat supaprastintas, šokio seminarą ar laboratoriją primenantis ir jos duetas su portugale Poliana Lima „It stebėtum debesis", pagrįstas, anot autorės, „galvos judesių galimybių tyrinėjimais". Šiaip jau labai paprastutė kompozicija erotinės jėgos staiga įgavo tik dėl to, kad abi šokėjos pasirodė pusnuogės ir gana negailestingai tampė viena kitą už plaukų, už smakrų.
Ir tik Limos monokompozicija „Pagalys ratuose" patraukė dėmesį išbaigtumu, gerokai gilesniu kūno galimybių tyrinėjimu. Aiškiai matyti, kad šokėja puikiai pažįsta savo galimybes, todėl pati sau rezga kliūtis, kurias nugalėdama - dinamikos ir pauzių priešprieša - sukuria šokį. Būtent čia judesys tapo kūrybine inspiracija ir jos sprendimu, o ne vien pažadu dar kartą atrasti tai, kas jau atrasta.
Tačiau blaiviausiai, su gera humoro doze į kūno, judesio ir šokio santykį pažvelgė danė Helle Bach monospektaklyje „Plunksnos ir kulniukai". Asmeninė patirtis, sukaupta per daugiau kaip 400 pasirodymų Paryžiaus miuzikhole Folies Bergere, leido šokėjai suvokti visą pramoginio pasaulio „gražumėlių" kūrimo cinizmą ir ne mažiau ciniškai iš to pasijuokti. Viens du trys: atstatėme koją su visu klubu (kad atrodytų 5 cm ilgesnė), suspaudėme plaštakomis juosmenį (kad atrodytų plonesnis, o klubai platesni), įkvėpėme (kad krūtinė atrodytų aukštesnė), iškišome visus dantis (nusišypsojome). Kasdien dešimtis kartų negalvojant lakstoma stačiais laiptais aukštyn, žemyn ir tiesiai su žudančiais aukštakulniais, ranka dešinėn (kokia šventė kartais išeiti į sceną iš kitos pusės ir ištiesti ranką kairėn, o didžiausia svajonė - atsidurti centre ir ištiesti jas abi!), nardoma iš vieno kostiumo į kitą, jei pavėluosi bent kelias sekundes - ačiū, viso gero... Štai jis - šokis. Kūnas čia yra tik atributas, kartais net ne visai paslėptas kostiumo, begėdiškai atkištas senyvų miuzikholo lankytojų akims.
Nepaisydama, kad kūnas jau papilnėjęs, raukšlelės išryškėjusios, nuoširdžiai atsiverdama, kalbėdama, šokdama, o kartu balansuodama ant šou ribos, Bach į savo spektaklį įtraukia ir žiūrovus, prašydama jų pagalbos, kad bent vieną kartą taptų pagrindine miuzikholo figūra. Ir, tiesą sakant, šiuo užmoju sugriauna iki tol statytą ironišką spektaklį, paremtą skausminga patirtimi. Jei ne tas finalinis „savęs įcentravimas", prilygstantis nuo lubų byrančių blizgučių saujai, į atmintį būtų labiau įsirėžę ne faktai apie miuzikholo darbo tvarką, o apmąstymai apie kūno, šokio, meno nužeminimą iki muštro ir menininko nuasmeninimą.
Penas akims - šokis, šokis, šokis
Monospektakliai ypatingu šokio grožiu nepasižymėjo. Užtat jo su kaupu užteko „masiniuose" kūriniuose.
Garsaus britų choreografo Timo Rushtono, dirbančio Danijoje, „Meilės dainos", sukurtos pagal Caroline Henderson atliekamus hitus, buvo pats tikriausias džiaugsmas grynojo šokio mėgėjams. Jį galima apibūdinti terminu „lakus siautulys", kurio pagrindinis tikslas - pademonstruoti labai gerą techninį šokį su humoro elementais ir išradinga choreografija. Masinius šokius keičia duetai, vyrai vilioja moteris, šios jau nebežino, kurį čia išsirinkti... Šventė akims, širdis dainuoja, šokio aistruolių siela džiūgauja, o šokio teatromanas po penkiolikos minučių ima nekantriai laukti spektaklio pabaigos. Ką gi, visos sesutės nori turėti po auskarėlį...
Norvegų zero visibility corp., pernai negalėjusi atvykti, bet pati pasirūpinusi, kad jos vietą festivalyje užimtų kita ne mažiau garsi trupė, šiemet tapo Naujojo Baltijos šokio veidu. Spektaklio „Vėl" intriga tęsėsi ilgokai. Taip, tai tikras šokio teatras - stiprus, turiningas ir ... nuobodžiai ištęstas. Stipri choreografė ir charizmatiška šokėja Ina Christel Joannessen nebandė kurti siužeto, palikusi jį žiūrovų nuožiūrai. Jai svarbesni priešybėmis pagrįsti žmonių santykiai, suskirstantys juos į dvi grupes - valdančiuosius ir valdomuosius. Net ir Kristinos Torp scenografija - ilgutėlė gofruota labai paslanki siena - valdė scenos vyksmą, grupelę žmonių tai įsprausdama į kampą, tai išleisdama kelias poras į koridorių, tai atverdama nišą jausmams, tai tiesiog išstumdama šokėjus iš scenos. Ir pati buvo valdoma tų šokėjų - lengvai, lyg tarp kitko stumdoma, draskoma, mažinama iki keleto kolonų, kurios, suplotos ir panašios į vaikiškas popierines vėduokles, galutinai išlaisvino sceną nuo šešėlių. Ir scenoje naudotas muzikos instrumentas - išardytas bekojis fortepijonas, barškinamas minkštais muštukais, trypiamas kojomis - tarsi antrino valdymo manijai, tvyrančiai scenoje. Dėmesį labiausiai traukė įdomi choreografija, neįtikėtinai stiprūs, išraiškingi, tikrai nepaviršutiniški šokėjai (kaip čia neprisiminsi „Mažiau galvosi - greičiau bėgiosi"), tačiau kai „Vėl", sulaukęs gal trijų tikėtinų pabaigų, vis nenorėjo baigtis, pasijutau valdoma ir aš.
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Lietuvos rusų dramos teatro ir jaunimo studijos Aglija spektaklį „Romeo ir Džuljeta" priskirčiau prie gana senamadiško iliustratyvumo. Judesiu, sąlyginiu šokiu santūriai perpasakota Shakespeare´o pjesė gali patikti išsiilgusiems kažko naujesnio, tačiau aiškaus ir paprasto, neskatinančio ieškoti naujų prasmių. Vis dėlto esu pasirengusi nukelti skrybėlę prieš vengrų choreografą Péterį Uray´ų, sugebėjusį sukurti visiškai neprievartinio pobūdžio choreografiją, o puikiai ją surepetavo, matyt, Laima Adomaitienė, Aglijos vadovė. Stebint šokančius aktorius, matyti, kaip jiems patogu, visi daro, ką tikrai sugeba, tačiau tai nėra darbas „puse kojos". Deja, režisūrinė spektaklio pusė gerokai silpnesnė - vaidmenys neryškūs, be asmenybinių akcentų (išskirčiau gal tik Džuljetą - Jeleną Orlovą ir Tebaldą - Leonardą Pobedonoscevą), scena dažnai pergrūsta žmonių ir baldų, o kai kuriose scenose vaidyba virsta paprasčiausiu maivymusi.
Tokia pat mohikaniškai senobinė šįsyk pasirodė ir estų trupės Fine 5 choreografų Tiinos Olles ir Rene Nõmmiko „Mandala". Ši trupė - viena seniausių Estijoje, XX a. 10-ajame dešimtmetyje davusi pradžią estų šiuolaikiniam šokiui, sukūrusi daugybę spektaklių, tačiau taip ir likusi prie mąslaus filosofavimo pradžiamokslio, tokio būdingo daugeliui „modernistų". Nors pradinę žodžio „mandala" reikšmę choreografai sieja su žodžiu „apskritimas" (spektaklio pradžioje keturi ryškiaspalviais sijonais apsimovę vyrai vaikšto ir bėgioja ratu, tarsi perduodami vienas kitam judesio estafetę), pagrindinė spektaklio tema - žmogaus sukūrimas ir gyvybės, savarankiškumo jam suteikimas. Tarsi iš modelino nulipdyta Hellen Reisnik tampa tikru „Dievo žaislu" keturių vyrų rankose. Valdoma kaip plastikinė lėlė, galų gale ji ryžtasi priešintis, bando išsilaisvinti, kad galėtų piešti savąją mandalą - gyvybės apskritimą. Ties tuo pirminė choreografų mintis nutrūksta, dvi merginos, saujomis berdamos miltus ar smėlį, piešia naują formą, kurios viduje netrukus pamatome šokančius vyrą ir moterį - abu choreografai nepaprastai subtiliai išreiškia savo jausmus. Atotrūkis nuo spektaklio pradžioje plėtotos idėjos toks didelis, kad kurį laiką tiesiog bandai „suvesti galus" ir mintyse nusipiešti savąją mandalą, kuri vienu mostu buvo paversta chaotiška marga smilčių krūva.
Prie kūrinių, skirtų akims, bet tikrai ne apmąstymams ar aptarimams, priskirčiau kitos jaunos lietuvės, gyvenančios ir dirbančios Londone, Ievos Kuniskis kūrinį „Išėjau pieno", kurį labiau išgarsino ne kritikų vertinimas, o tai, kad jis buvo įtrauktas į prestižinį festivalį Resolution! Į jį įtraukiami ne tik geri kūriniai, dar atsižvelgiama ir į jų kūrėjų kilmę, siekiant kuo geriau atspindėti Didžiosios Britanijos multikultūriškumą. Matyt, Kuniskis kilmė sudomino festivalio rengėjus, kurie, beje, turi šiokių tokių sentimentų Lietuvai, o festivalyje iki šiol lietuvių nebūta.
Šiaip jau spektaklis „Išėjau pieno" niekuo ypatingu - nei choreografija, nei režisūra - nepasižymi. Tradicinis meilės trikampis, dviejų merginų konkurencija barškančio kibiro triukšmo fone, kaip vaizdinis (bet tikrai ne prasminis) akcentas - scenoje pažerti oranžiniai apelsinai ir pora gerų duetų. Merginos nei tarpusavyje, nei su vaikinu santykių taip ir neišsiaiškino, o žiūrovams beliko suprasti, kad kartais, išėjus pieno, galima sutikti savo (ar svetimą) gyvenimo meilę. Antra vertus, Kuniskis - dar labai jauna choreografė, ji turi talentą ir ateityje galbūt sukurs ką nors labiau įsimenančio.
Kas kam skirta
Sielai skirta nedaug. Visai neseniai Klaipėdoje susikūręs naujas teatras „PADI DAPI Fish" parodė Petro Lisausko miniatiūrą pagal Sauliaus Petreikio muzikavimą „TUAŠ". Labai šiltas, subrandintas kūrinėlis apeliavo į tuos sielos užkaborius, kuriuose nešiojamės vaikystės ir neramios jaunystės prisiminimus. Tada šešėlis gyveno atskirai nuo kūno, šviesa padėdavo kūnui skristi, maži kojų pirštukai - mama, žiūrėk, kokie jie juokingi! - gyveno atskirą nuo kojų gyvenimą, o siela nerimavo, klausydamasi eilių apie paukščius ir lietų... Lisauskas viską sudėliojo labai subtiliai, prisiliesdamas tarsi pirštų galiukais kūrė sielos marionečių teatrą. Nekrito į akis nei dramblota jo figūra, nei svoris - atlikėjo tarsi neliko, tik muzikos garsuose skęstanti šviesa. Subtilu, be jokių išorinių fokusų, bet saldoka ir sentimentalu.
Labiausiai į sielą prabilo vadinamasis „Korzo projektas", t. y. bendri olandų ir lietuvių choreografų ir atlikėjų darbai, kuriuos organizavo Menų spaustuvė, Olandijos Korzo production, šokio teatras Aura ir menininkų grupė Žuvies akis. Festivalyje buvo parodyti trys projektai.
Choreografo, kompozitoriaus ir poeto Amoso Ben-Talio spektaklis „Nužudyti Viktorą", skirtas trim Auros šokėjams, keri gilumu ir „matematiškumu". Čia nėra vientiso šokio - tik atskiri labai tikslūs bejausmiai judesiai, atliekami pagal monotonišką deklamaciją. Jie ir sukuria specifinę atmosferą, kur vyksta vidinė žmogaus kova su savimi ir savo meile. Nužudyk tą, kuris tave pavergia ir pasiduoda tau tarsi vergas, nužudyk mylintį ir mylimą, nes be jo neįstengi gyventi ir nebegali būti laisvas. Kai paskutinę spektaklio sekundę charizmatiškoji Gotautė Kalmanavičiūtė atsuka į Marių Pinigį tikriausią pistoletą, ištrauktą iš skrybėlaičių dėžės, o labai žemiška ir „kieta" Ema Nedobežkina juos abejingai stebi, dar spėji pagalvoti, kad nužudyti laimėtoją (victor) dar nereiškia laimėti pačiam. Šūvis nenugriaudi, bet jį nesunkiai galima išgirsti savo sieloje, jei tik prieš akis iškyla taikinys.
Choreografės Loretos Juodkaitės duetas su Kenzo Kusuda „Miražas" patraukė ne tiek savo tematika apie likimo dovanas ir jų suvokimą, kiek dviejų be galo skirtingų asmenybių susidūrimu scenoje. Juodkaitė, visa įsitempusi, suklususi, virpanti iš baimės ir nekantrumo, nuo kiekvieno garso mostelinti rankomis sparnais tarsi išgąsdinta paukštė, niekaip negalėjo suvaldyti savo energijos šalia begaline ramybe, rimtimi, pasitikėjimu spinduliuojančio Kusudos. Smulkūs buto šokio elementai susipynė su kunkuliuojančiomis europietiško šokio iškrovomis ir sukūrė keistą spektaklio charizmą, verčiančią galvoti ne apie likimo dovanas, jų priėmimą ar atstūmimą, bet apie galimybę rasti bendrą kalbą su vidiniu „aš", užplūdus stingdančiai baimei. Nors spektaklis stokojo didesnės vidinės motyvacijos, išbaigtumo, tačiau sukėlė nemažai apmąstymų.
Tačiau stipriausiu ne tik „Korzo projekto", bet ir viso festivalio spektakliu laikyčiau choreografės Rūtos Butkus „Pamestas akis", itin temperamentingai atliktas dviejų šokėjų (ir puikių aktorių) - Irenos Misirlić ir Konrado Szymańskio. Tai spektaklis apie mus užvaldančias dogmas, gyvenimą pertvarkančius įsitikinimus. Spektaklis gilus, kupinas metaforų, gilių prasmių ir drastiškų provokacijų. Kodėl kelnėta moteris jau kasdienybė (nors kadaise už tai buvo peikiama George Sand), o vyras su suknele - vis dar ne? Gal tai leidimas moteriai įžengti į maskulinistinį „aukštesniųjų" sluoksnį, bet vyrui nevalia - ginkdie - žengti žemyn, feminizmo link? Misirlić herojė, apsirengusi tarsi prancūzų šansonjė, stovėdama prie karstą primenančio stalo altoriaus, kryžiaus ženklu raižo erdvę tol, kol beveik imame girdėti peilio švilpesį. Įsirėžia tas garsas į sielą. Paskui iškelia didžiulį mėsos gabalą lyg jį aukotų, bet neišlaikiusi svorio meta į geležinį dubenį - ar tai nėra „mano kūno" tiesmukas aukojimas savo pačios labui? Kai jau nebesuvokiame dogmos prasmės, atmetame tai su mintimi „aukščiau žino geriau"? Ar ne nuolatinis dogmatiškas tiesų kartojimas išstumia mus iš laisvai pasirinktos vietos, nes tą vietą savo noru užleidžiame, nulenkdami dar ir galvą - su dogmomis nepakovosi, lengviau jas priimti... Jei bandai kelti triukšmą, burna tau tiesiog užkemšama smeigtukų prismaigstytu granatu, tuo nesantaikos obuoliu, primenančiu persmeigtą kenčiančiosios širdį. Yra taip ir tik taip, o tavo nuomonė nesvarbi.
Rūta Butkus kloja prasmes ir metaforas sluoksniais, gramzdindama po jais ir žiūrovų sąmonę, iš šokio judesio atimdama eleganciją ir estetiką, paversdama jį iliustracija, bet ji tokia daugiaplanė, tarsi Gustave´o Doré graviūra, kurioje kaskart galima įžvelgti naujų detalių. Spektaklis sunkus, reikalaujantis ne tik susikaupimo, svarbu žinoti ir pradinę idėją. Tačiau tai vienas iš tokių retų Lietuvoje tikrų, prasminių šokio teatrų, kur TEATRAS gal net ima nustelbti ŠOKĮ, sukurdamas judesiui naują erdvę, o kūną paversdamas tekstu, kurio skaitymas priklauso tik nuo žiūrovų atvirumo ir išprusimo. Nuostabu, kad per tokį trumpą laiką nuo asmenines dramas vartaliojančios „Šventės", rodytos festivalyje 2011 m., Butkus žengė didžiulį žingsnį šokio teatro ir socialinės tematikos link.
Tai pasiklydom tarp 17 ir 13?
Ne, nepasiklydom. Festivalis buvo margas, bet geras - beveik toks pat, kaip prieš 10 ar 12 metų, kai pinigus kultūrai žarstėme didesnėmis saujomis, kai galvojome apie publikos prusinimą. O pilnutėlės žiūrovų salės rodo, kad auskarėlius gavo visos sesutės.
KULTŪROS BARAI
