Audrius Musteikis
Sausio 2 dieną teatro režisieriui Henrikui Vancevičiui sukanka 90 metų. Su jo vardu siejamas Kauno dramos teatro kūrybinio pakilimo vienas etapų. Vėliau, H.Vancevičiui vadovaujant tuometiniam Valstybiniam akademiniam dramos teatrui, be kitų veikalų, čia buvo pastatyta Justino Marcinkevičiaus draminė trilogija.
Režisierius dėstė ir Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), tačiau vienas ryškiausių jo mokinių - iš pradžių Kaune, paskui sostinėje įsimintinų vaidmenų H. Vancevičiaus spektakliuose sukūręs aktorius Regimantas Adomaitis.
Nukėlė nuo koturnų
Dėl ligos režisieriaus jau seniai nematyti viešumoje. Pasak R.Adomaičio, H.Vancevičius dar anksčiau buvo tarsi nurašytas, užmirštas, pažemintas. „Tikrai, - patvirtina aktorius. - Mano manymu, apskritai mūsų naujojoje teatro istorijoje keistai pateikiamas tarybinio teatro laikotarpis. Jo tarsi nebūta. Akivaizdžiai jaučiama autorių tendencija suniekinti, užbraukti, užmiršti. O teatras buvo. Ir įvairus. Buvo H.Vancevičiaus teatras, buvo Juozo Miltinio teatras. Vienu metu mūsų teatro padangėje šiedu režisieriai buvo du korifėjai, tarsi dievai."
R.Adomaitis prisimena, kad ir jis pats yra važiavęs į Kauną žiūrėti H.Vancevičiaus spektaklių. Tada Kauno teatras klestėjo ir skambėjo. Baigęs aktorinius mokslus, R.Adomaitis buvo paskirtas į Kapsuką (dabar - Marijampolė), tačiau ten išdirbo tik pusmetį - teatras buvo uždarytas, o aktorius sulaukė H.Vancevičiaus kvietimo atvykti į Kauną ir dirbti pas jį.
„Kai baigęs mokslus Maskvoje H.Vancevičius atėjo į Kauno teatrą, jo teatro modelis buvo naujas - tarsi gaivus vėjas. Realistinė psichologinė mokykla. Nors mūsų prieškario teatras buvo labai spalvingas, dirbo daug didelių, įdomių asmenybių, režisierių ir artistų, bet jis buvo labai „teatrališkas" - pakylėtas ant koturnų, o tai, mano įsivaizdavimu, kiek nenatūralu, dirbtina".
Aktorius sako, kad jo, fiziko, prigimčiai H.Vancevičius buvo labai artimas savo mąstymu, teatro suvokimu, medžiagos pateikimu ir interpretavimu: „Aš irgi siekiau tikrumo. Dar Konservatorijoje mane erzindavo ir buvo nepriimtinos „teatrališkosios" teatro apraiškos. Norėjau tiesos, natūralumo. Mano vidinės intencijos atitiko H.Vancevičiaus siekius. O režisierius manimi patikėjo."
Ketverius metus Kauno dramos teatre R.Adomaitis vadina pačiais gražiausiais. „Gyvenau grimo kambaryje, - pasakoja jis. - Naktį visiems išėjus pasitiesdavau sudedamąją lovelę. Ketverius metus gyvenau taip - teatre ir teatru. Mokiausi aktorinio meno. Klausimų „Ką čia veikiu? Kodėl turiu gyventi šaime kambaryje?" man nekildavo. Aš mėgau teatrą, tikėjau juo, norėjau jo. Nuostabi atmosfera. Paslaptinga teatro tamsa. Tai buvo mano, tai buvo nuostabu. Ir stovėdamas minioje su alebarda, ir vaidindamas epizodinį vaidmenį buvau laimingas, kad esu šiame teatre, mokausi iš jo aktorių."
Iš Kauno laikotarpio labiausiai vykusiu savo darbu aktorius laiko Džordžo vaidmenį H.Vancevičiaus režisuotoje Johno Steinbecko pjesėje „Pelės ir žmonės". Vilniuje išskirtinis buvo Francas Jeano-Paulio Sartre´o „Altonos atsiskyrėliuose".
Smūgiai mokytojui
„Dėl manęs didelio vargo režisierius, ko gero, neturėjo, - sako R.Adomaitis, - betgi dažnai įvyksta, kad laikui bėgant mokiniai sukyla prieš mokytojus. Neslepiu ir prisipažįstu, kad taip nutiko ir man. Kai ėmiau purkštauti, į rankas man jau buvo pakliuvęs Michailas Čechovas ir jo visai kitoks metodas, neribojantis aktoriaus išraiškos galimybių, vaizduotės sumanymų. Kiekvienas metodas gyvybingas tam tikrą laikotarpį. Paskui jis pasensta, todėl būtini pokyčiai, poslinkiai, permainos. Jutau, kad H.Vancevičiaus metodas man virsta tam tikru sąstingiu. Siekiau kitų kelių ir - sukilau prieš mokytoją. Kvailas buvau, nieko gero tas sukilimas nedavė, o aš labai sužeidžiau režisierių. Juk tai jis mane padarė aktoriumi, nes tik praktiškai dirbdamas teatre ko nors išmoksti. Ne Konservatorija padaro aktoriais."
R.Adomaitis prisimena tada supratęs, kad teatrui, kur jis dirbo, atėjo laikas įsileisti kito vėjo. Bet - pasirinko netikusią formą: kalbėjo aštriai, elgėsi šiurkščiai. Vėliau pasipylė ir kitų smūgiai režisieriui, taip pat kritikos puolimai. Po jų, pasak aktoriaus, H.Vancevičius nebeatsitiesė.
„Aš supratau - eidamas prieš H.Vancevičių, einu prieš save, prieš tuos metodus ir principus, kuriuos buvau perpratęs, - svarsto aktorius. - Taip, mumyse tūno ir kūrimo, ir naikinimo instinktai. Vienas šalia kito. Apskritai mes, lietuviai, pernelyg dažnai naikinam patys save. Ir vienas kitą. Naikinti, nepalaikyti, sugriauti... Tarsi aš padarysiu geriau. Kodėl mūsų krašte tiek savižudybių? Kas tai yra? Ar ne ta pati tendencija naikinti save?"
Svarbieji vaidmenys
Dviejuose Just.Marcinkevičiaus trilogijos spektakliuose R.Adomaitis vaidino pagrindinius vaidmenis: Mindaugą ir Mažvydą. „Čia autorius išliejo savo skaudulius dėl Lietuvos. Mane vedė tas pats skaudulys - dėl nelaisvos Lietuvos. Man Sąjūdis prasidėjo nuo Just.Marcinkevičiaus ir H.Vancevičiaus „Mindaugo". Neįsivaizduojate, kokia tada salėje tvyrodavo mirtina tyla, kokia buvo vienybė tarp salės ir scenos", - prisimena aktorius, sukūręs svarbių vaidmenų ir kituose H.Vancevičiaus spektakliuose: „Sodybų tuštėjimo metas" (Gediminas), „Kazimieras Sapiega" (Jokūbas Sobieskis), „Junas Gabrielis Borkmanas" (Borkmanas), „Po vasaros dangum" (Marčius), „Skirgaila" (Skirgaila) ir kt.
Nors R.Adomaitis intensyviai dirbo tiek teatre, tiek kine, pasvajodavo ir apie kitus vaidmenis - kokių norėtų jis. Apie Kunigaikštį Myškiną, Kvazimodą. Buvo patraukusi Eugeno O´Neillo pjesė „Meilė po guobomis" ir jos herojus - aistros apimtas jaunuolis, padarantis nusikaltimą. H.Vancevičius pasiryžo ją pastatyti, tačiau aktoriaus griežtumas sau nusvėrė - ar tikrai tai jo vaidmuo, ar ne per vėlu?
Karvedžio savybės
„Mane traukė ne tik H.Vancevičiaus teatras, bet ir asmenybė, - pasakoja R.Adomaitis. - Jis buvo iš tiesų atsidavęs teatrui, iš tiesų teatro žmogus. O koks jis buvo? Menininkai apskritai įvairūs. Meno žmogus gal ir negali būti kažin koks geruolis, jam reikia turėti daug visokių, taip pat ir neigiamų savybių. Čia kita medalio pusė. Bet mane domino darbas. H.Vancevičius savo teatrine kryptimi ir metodu man tiko. Vertinau jį, tikėjau juo, išpažinau jo teatrą.
H.Vancevičius turėjo jėgą. Didžiulę jėgą. Bet jo drama ta, kad įvaldęs tam tikrą modelį, laikėsi jo įsikibęs, nesikeitė, neevoliucionavo. Teatras labai greitai sensta, visi metodai - po dešmties metų, žiūrėk, jau reikia atsinaujinti. Viena vertus, žavu, verta pagarbos - turėti tvirtus įsitikinimus. Taip ir Donatas Banionis yra šventai įsitikinęs J.Miltinio teisumu, jo principų galia. Kaip sakoma, nors tu jį sukapok - laikosi savo. Gražu. Taip ir aš buvau įtikėjęs H.Vancevičiumi. Paskui - sukilau. Manau, kad už tai man nebus atleista. Niekada nebus atleista. Pradedam norėti velniai žino ko. Naikinam. Aš suvokiau šitą - kad naikinu, bet negalėjau atsispirti, vis viena siekiau savo. Savotiškas mazochizmas. Kaip dar pavadinti šią savižudišką savybę?"
„H.Vancevičius turėjo viską: jėgą, intuiciją, metodą, - apibendrina aktorius. - Jėga, apie kurią kalbu - gamtos mįslė ir tam tikras paradoksas. Jeigu tu jos neturi, būk kad ir šviesiausios galvos, puikiausiai išmanyk daugybę dalykų, bet kolektyviniame darbe tau nieko nepavyks. Nežinau, iš kur kyla ta laukinė jėga, kurią turėjo ir turi ne vienas menininkas, nežinau, kas tą liepsną pakursto, tačiau režisieriui reikia ne vien talento. Manęs dažnai klausia - kodėl nesiėmiau režisuoti. Net nebandau! Tai visiškai kita profesija, reikalaujanti kitokių savybių - karvedžio, vadovo. Nurodinėti, įteigti savo tikėjimą ir viziją kitiems. O aktorius - priešingai, turi būti kaip vaikas, kuris tiki viskuo. Jam sako - jis tiki."
Henrikas Vancevičius gimė 1924 metų sausio 2 dieną Kaune.
Vaidino Kauno jaunojo žiūrovo teatre, Kauno dramos teatre. 1953 metais baigė A.Lunačarskio teatro meno institutą Maskvoje. Dirbo režisieriumi Kauno dramos teatre. 1966-1989 metais buvo Lietuvos valstybinio akademinio (dabar - Nacionalinio) dramos teatro vyriausiasis režisierius. Dėstė Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija).
Pastatė apie 100 spektaklių. Svarbiausi: Kaune - J.Grušo „Herkus Mantas" (1957), K.Binkio „Generalinė repeticija" (1959), A.Čechovo „Trys seserys" (1960), A. Millerio „Visi mano sūnūs" (1962), K.Inčiūros „Žemaitė" (1964), F.Garcia Lorcos „Bernardos Albos namai" (1964), W.Shakespeare´o „Antonijus ir Kleopatra" (1966); Vilniuje - J.-P.Sartre´o „Altonos atsiskyrėliai" (1968), Just. Marcinkevičiaus „Mindaugas" (1969), F.Dostojevskio „Stepančikovo dvaras ir jo gyventojai" (1971), H.Ibseno „Laukinė antis" (1973), Just.Marcinkevičiaus „Mažvydas" (1978), H.Ibseno "Junas Gabrielis Borkmanas" (1981).
