„Aš esu paauglė, man svarbi yra šeima, supratingumas, teisingumas. Šį spektaklį vertinu iš paauglio pozicijos.“ Skamba kaip neapeliacinis nuosprendis? Kaltinamoji kalba? Žinutė, iššifruojama tik tos pačios kraujo grupės proto broliams? Anaiptol - tai mano keturiolikmetės dukros mintys, pieštuku užrašytos piešimo albumo paraštėse. Mergina, nusprendusi dalyvauti sausio 10-15 dienomis „Menų spaustuvės“ organizuotoje tarptautinio festivalio vaikams ir jaunimui KITOKS edukacinėje programoje „Jaunasis kritikas“, po penkių dienų festivalinio „intensyvo“ parsinešė namo pilną albumą piešinių eskizų. Jaunų žmonių veidai, kūnai judantys, kūnai sustingę, kūnai leidžiantys juos stebėti, reflektuoti ir gausybė fantastinių objektų, sklendžiančių baltame lape pramaišiui su žodžiais - visa tai dedikuota šešiems festivalyje KITOKS´22 jos pamatytiems spektakliams. Šiais metais man labai pasisekė - galėjau būti kartu, tame pačiame festivalyje, žiūrėti tuos pačius spektaklius, tapdavusius impulsu pasikalbėti, o kartais tiesiog apsikabinti - tokios mūsų bendros, neįkainojamos KITOKIO teatro, sujungiančio žmones, patirtys.
Gal dėl šio asmeniškesnio, jautresnio įsitraukimo, vienuoliktasis festivalis įnoringu pavadinimu KITOKS šiais metais tapo ir savotišku mikroskopiniu pasaulio modeliu, kurį galima stebėti pačiais keisčiausiais rakursais, atrandant kai ką esminio, praleisto gal vaikystėje, o gal paauglystėje. Trapumas - žodis atrastas dukros albumo paraštėje, atrodo, skirtas choreografinei instaliacijai „Dazzlemaze“. Plastikas gali būti stulbinamai gyva, prisiliesti masinančia, plastiška medžiaga. Plastikas švyti, atspindi šviesą ir ją sugeria, jis tąsus, mobilus, takus - visai kaip šokėjų kūnai, materializuojantys pirminį kūdikio norą čiupti, griebti, pagauti. Tai patiria, išgyvena tipiškas vaikutis, atneštas į šiuolaikinį teatrą, kuriantį spektaklius kūdikiams, - dingteli dažnam suaugėliui, gana skeptiškam tokių kūrinių vertintojui. „Dazzlemaze“ trijų valandų trukmės vyksmu sufleruoja atsakymą - tapk visagaliu šio mikropasaulio sutvėrėju. Choreografė Dalija Acin Thelander judesį traktuoja kaip impulsą atrasti naujas būties formas, išgyventi pasaulį naujai, patiriant netikėčiausius jo būvius, atmetant išankstinę nuostatą, kad yra vienas, „teisingas“ žiūros į bet kokį reiškinį taškas.
„Mama, tu privalai tai pamatyti.“ Švelnus, užtikrintas, bet labai ilgas pauzes darantis dukros balsas atrodo sprogdino mobiliuko ekraną. Šokio teatro „Low Air“ projekto „Me two / Savoj krūvoj“ karžygių gretas, rodos, ką tik bus papildžiusi dar viena ištikima ginklanešė, - dilgtelėjo. Įtikindama, kad joks šaltis negali sustabdyti suaugusio žmogaus, mėginančio perprasti tą išties nepažinų šiuolaikinio paauglio pasaulį, mano personalinė paauglystės fenomeno nešiotoja pasidalijo kažkuo begaliniai sakraliu, arba savotišku slėpiniu, kurio dažnas mūsų, taip vadinamas šiuolaikinis tėvas, šiuolaikinė mama, trokštume nepatirti. Kaukėta ir kailiniuota slankiojau po ledines „Sodo 2123“ galerines erdves, laukdama šokio spektaklio, naršydama tai, kas atsiverdavo už naivius art objektus persmeigusių QR kodų - „Me two“ šokėjų mažąsias išpažintis. Lakoniškai, spontaniškai mano žiūrovinis kūnas judėjo nuo objekto prie objekto, naršė tos keistos erdvės labirintus, stengėsi užfiksuoti kažkokią spektaklio pradžią. O ji atėjo kaip škvalas, kai vasariškai apsirengę, nepakenčiamai įžūliai, demonstratyviai agresyviai, pasišiaušėliškai akiplėšiški jaunučiai šokėjai atsirado tarp galerijoje trepsinčių žiūrovų. Jei netikite, kad šokiu galima išreikšti panieką, pasibjaurėjimą, iššūkį mums - suaugusiems žmonėms, tiesiog nueikite į „Low Air“ šokių mokyklos mokinukų pasirodymą. „Savoj krūvoj“ kala į kiekvieno gyvu lavonu virtusio didelio ir svarbaus žmogaus saulės rezginį arba klyną - tokio laukinio žvėries šėlsmą primenančio nežaboto seksualumo dažnas gal irgi nesitikėtų iš nepilnamečių paauglių šokėjų.
Akimirksniu ištinka „Me two / Savoj krūvoj“ išprovokuotas nušvitimas - mes esame nepaprastai kalti prieš šią - savo pačių vaikų - kartą. Kalti, nes esame sutrikę ir bet kokiai manipuliacijai neatsparūs menkystos, kalti neapsaugoję, kalti išdavę, kalti per daug saugoję ir popinę to prakeikto karantino ir Šv. viruso grėsmių akivaizdoje. Per vėlai susizgribę ir bandantys susigrąžinti - visą kartą, savo kūną ir kraują. „Me two“ teisuoliškos jaunystės kurstomoje šokio ekstazėje apnuogina savo neviltį, prarastą tikėjimą savimi ir artimiausiais. Skaidrus, kiaurai veriantis, akimirksniu šį beviltiškai apsimelavusį pasaulį demaskuojantis jauno žmogaus žvilgsnis, judesio raiška įvardijantis, kur link ritasi šis pasaulis. Kartu finale pasiūlo ir savotišką priešnuodį pačiai liūdniausiai - gyvo lavono - baigčiai: išlikti savoj krūvoj, savo kraujo, savo kvapo persmelktoje bendraminčių ir bendrajausmių gaujoje.
Kitą festivalio KITOKS´22 dieną buvau priversta pasižadėti nuo šiol teatre elgtis santūriau. „Ir ko tu čia žvengi?“ - paklausė šalia sėdinti santūrioji jaunoji kritikė, neapsikentusi mano per kraštus lipančio entuziazmo belgų teatro „Kabinet K“ spektaklio „Promise me“ metu. Puoliau į ausį šnibždėti kodinius žodžius: teatrinės metaforos galia, mirties temos įtaiga šokio spektaklyje, vaikystės ir mokyklos simbolių konfrontacija, beribė laisvė perteikiama dešimtmečio vaiko kūno gyvybingumu, ironiški klasikinės kultūros ženklai ir jų transformacijos, o štai čia jie dabar interpretuoja tokį XIX amžiaus paveikslą, o dabar jau gyvasis paveikslas kuriamas kita tema, ironija ir autoironija, baziniai šiuolaikinio meno tools´ai, - atsimink, tu, kaip žiūrovas, turi visišką interpretacijos laisvę ir t. t. Greičiausiai tikėjausi tuo savo visažinišku šnibždėjimu viso veiksmo metu padėti nuosavam vaikui pasirengti iškart po to vyksiančiam spektaklio aptarimui. Bet ji paskui pasisakė nesikišusi į diskusiją, nes aršūs aptarime likę mažieji žiūrovai tiesiog apibėrė šokėjus ir muzikantą klausimais, formuluojamais puikia anglų kalba. Tada prisiminiau, koks buvo pirminis impulsas nevaldomam juokui šio nuostabaus spektaklio apie totalią laisvę pradžioje. Jau besirenkant žiūrovams į salę, iš „Menų spaustuvės“ rūsio pasigirdo grėsmingas suaugusios moters balsas. Nusliūkinus pasidomėti, kas ten vyksta, rūbinėje aptikau besibarančios mokytojos sustabdytą gal kokių ketvirtokų klasę - pedagogė grasino, kad niekur neis, jei vaikai tuoj pat nesiliaus elgtis kaip laukiniai. Tiesiog nutilkite, liaukitės siautėti, kaukės ant veido. Vėliau stebėjau tą pačią mažų, per praėjusius metus dėl visiems žinomų aplinkybių sulaukėjusių pradinukų klasę, užėmusią savo vietas salėje, ir džiaugsmingai kikenau - apvaizdos dėka mūsų vaikai pateko į spektaklį, kuriame scenoje nevaržomi siaučia ir stulbinamą istoriją apie totalią laisvę būti nesuvaržytu pasakoja jų bendraamžiai. O juk galiausiai susijungusi iš scenos ir žiūrovų salės sklindanti energija tapo vienu, nebesuvaldomu pasauliniu išsivadavimo gaisru.
Kadangi teisę paviešinti savo jaunosios kritikės įspūdžius ir užrašus gavau raštiškai pasižadėjusi pasidalyti už straipsnį gautu honoraru (griežtai, per pusę), todėl turiu autentišką citatą apie festivalyje pristatytą dramaturgės, režisierės, aktorės Teklės Kavtaradzės spektaklį „Kissmas“. Išskirdama šį spektaklį kaip, jos nuomone, įdomiausią iš visų rodytų festivalio KITOKS´22 programoje ir jai asmeniškai svarbiausią, Jorūnė Ragelskytė parašė: „Mano nuomone, šis spektaklis puikiai pavaizduoja paauglius, kad kone kiekvienas stovykloje buvęs paauglys galėtų pasakyti - visada jaudiniesi ar susirasi draugų, kokios bus užduotys, ar pavyks su visais sutarti. Spektaklyje pasakojama apie mirtį, kaltę, meilę, draugystę. Man buvo labai įdomu pamatyti, kaip aktoriai visa tai pavaizduoja, papasakoja sklandžiai ir atvirai. Nuostabu, kad kartais pamiršti, kad ten ne tikri paaugliai, o aktoriai. Nors tiesa - kartais buvo persistengta. Norėtųsi, kad makiažo merginos istorija būtų labiau atskleista. Taip pat ir ta kosmoso scena. Taip pat ir dėl to mirusio draugo. Tai nebuvo aiškiai paminėta pačiame spektaklyje, bet aš manau, kad jis nusižudė. Kai depresuotoji kalbėjo apie jį, paminėjo, kad nespėjo jam padėti. Spektaklio tema yra apie paauglystę, arba kitaip - kitimą. (Todėl toks pavadinimas - kissmas.) Aprašyme paminėta, kad viena iš svarbesnių temų yra draugystė, taip pat ir draugo praradimas. Mano manymu, gana keista, kad gitaristas tiesiog prisijungė gedėti dėl pražuvusiojo. Taip pat ir iš kur jie ištraukė tą alkoholį? Juk tai nelogiška.“ Ką gi, mes tiesiog susitarėme ir kitais metas žūtbūt pračekinti KITOKS´23 - ieškodamos atsakymų į visus per metus mums iškilsiančius klausimus.
