Rašau apie du labai skirtingus spektaklius. Prieš pradėdama šį tekstą, norėčiau pacituoti kitą – ištrauką iš Davido Lyncho knygos „Sapnų kambarys“: „Daugumos žmonių gyvenime tiesiog pilna paslapčių, bet šiais laikais viskas juda žaibišku greičiu, mums trūksta laiko sėdėti ir svajoti, todėl sunku pastebėti tas paslaptis. Pasaulyje lieka vis mažiau vietų, kur naktį danguje gali pamatyti žvaigždes, norint jas dabar pamatyti, tektų važiuoti labai toli nuo Los Andželo, prie išdžiūvusių ežerų.“ Man atrodo, kad abu tekste aptariami spektakliai – tai tas išvažiavimas prie išdžiūvusių ežerų, kur sudėtos mažutės žmonijos paslaptys.
„Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ Nacionaliniame dramos teatre
Režisierės Eglės Švedkauskaitės kartu su dramaturge Birute Kapustinskaite kurtas „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ pasakoja apie savižudybę šeimoje. Eidama į spektaklį jau buvau susidūrusi su atsiliepimais – dauguma komentarų kėlė labai didelius lūkesčius. O aš žiūrėdama jį sutrikau. Man pasirodė, kad tai pažintinio pobūdžio spektaklis, geriausiai tinkantis iš toli susipažinti su suicidinio pobūdžio problematika žiūrovams, nesusidūrusiems su šiuo reiškiniu. Nors ir verta didžiuotis, kad kūrėjos, turėdamos nacionalinę sceną, pasinaudoja proga kalbėti tokia jautria tema ir jai skiria savo laiką, pastangas, tačiau susidaro įspūdis, kad prie šio klausimo einama tarytum remiantis antriniais šaltiniais, t. y. pasakojant apie depresiją ir savižudybę taip, kaip apie tai kalbama medijoje. Tiesa, toks galėjo būti kūrėjų tikslas – išvesti bendrą vardiklį iš visų mūsų kaip visuomenės migloto žinojimo.
Dramaturgija čia komponuojama surinkus tipiškiausius, pasikartojančius, vyraujančius šablonus, atsisakant galimybės kurti autentišką, niuansuotą, įvairias dimensijas atveriantį, kiekvienoje šeimoje savaip įdomų pasakojimą. Viskas čia aptariama žvelgiant į problemą iš paviršinio (išoriškai pastebimo, bet į vidų neįsiskverbiančio) sluoksnio: depresija apibūdinama kaip žiūrėjimas į sieną valandų valandas ir nenorėjimas eiti į vakarėlius, o gedulas po artimojo savižudybės – kaip negalėjimas išmesti jo drabužių ir įklimpimas į vyno butelį. Būti savižudžio vaiku čia reiškia nujausti, kad ir šiam bus taip pat, kad ir jis jau pajuto polinkį į depresiją. Pati tėvo savižudybė apibrėžiama kaip įvykis, sustabdęs ir visiškai pakeitęs tiek sūnaus, tiek motinos gyvenimus. Šis spektaklis yra iš tų, kuriuose galima atspėti kitą žodį.
Manau, kad „stand-up“ žanras ir nėra skirtas pernelyg gilintis (nors, tiesa, jame tikrai netrūksta niuansų), tad man gražu, kaip į tokią sudėtingą problemą žvelgiama visiškai jos neapsunkinant. Juk tai reiškia, kad žiūrovai liks savo kėdėse ir iki galo išgyvens akistatą su ne pačia šviesiausia žinia apie visuomenės gyvenimą. Nors, tiesą sakant, po pusės spektaklio apima atvirkštiniai jausmai ir tampa neramu, kad vis kalbama apie tą patį, kad vis dar svajojama atsibusti šalia nenusižudžiusio vyro. Rodos, iki pat paskutinės mizanscenos – motinos (aktorė Vitalija Mockevičiūtė) pasiryžimo savo „stand-up’ui“ – taip niekur ir neišjudama, liekama prie to paties pokalbių objekto, lyg gyvenimą sudarytų vien nusižudžiusio tėvo fragmentai.
Pati stipriausia spektaklio scena yra ta, kurioje atsitraukiama nuo savižudybės apmąstymų: tai motinos dalyvavimas sūnaus laidoje, kur reikia atspėti dainą. Čia aktoriui Karoliui Kasperavičiui pagaliau pavyksta į savo sceninės energijos lauką parsivesti ir V. Mockevičiūtę: ji tampa gyva ne tik dramaturginiu požiūriu, bet gauna progą atskleisti ir aktorinę gyvybę, kuri visame spektaklyje tarsi nešiojama nuo vieno krėslo į kitą, nuo vieno pokalbio į kitą, beveik tokį patį.
Iš aplinkinių reakcijų akivaizdu, kad „Stand-up’as prasmei ir beprasmybei“ yra žiūrovų mėgstamas spektaklis, ir tai pati geriausia naujiena. Kūrėjoms pavyko surasti, kaip kalbėti ir socialiai jautriai, ir drauge pagauliai publikos akims. Vis dėlto jaučiu, kad tai kūrinys, galbūt labiau tinkamas tiems, apie kuriuos jame nekalbama. Tie, apie kuriuos kalbama, spektaklyje rastų save pernelyg seklius, pernelyg nuobodžius, per daug nutolusius nuo tikro, daug įvairiau ir smagiau liūdimo gyvenimo. Kita vertus, spektakliai apie Holokaustą, karą ar vėžį taip pat, ko gero, mažiausiai įdomūs, vertingi ar reikalingi tiems, kurie tai patyrė savo kailiu. Juk jiems tai ne teatras, o gyvenimas. Todėl su tokia prieiga bent jau šiuo požiūriu viskas gerai.
(O gal ir ne, – galvoju po kurio laiko. Gal ir tiems, jau turintiems kailį, vertingas menas, kuriame su savo kailiais galima pabūti saugiai. Gal tiesiog kiekvienam spektakliui – skirtinga tikslinė auditorija. Juk štai Kirilo Glušajevo spektaklis „Nuostabūs dalykai“ tikrai labai tinka ir tiems, kurie patys susidūrė su depresija savo aplinkoje: jis veikia iš vidaus, užkabina esminius niuansus ir ne tiek informuoja, kiek padeda išgyventi gerai suslapstytas emocijas, t. y. atveža žiūrovą prie D. Lyncho išdžiūvusių ežerų. Dar galima paminėti šveicaro Simono Senno spektaklį-paskaitą „Būti Ariele F“ arba ispano Danielio Mariblancos spektaklį „71bodies“ – šie darbai veikia kaip neįtikėtinai galingas translyčių žmonių legalizacijos procesas, kviečiantis pasinerti į jų pasaulį iš vidaus. O lenkės režisierės Magdos Szpecht paskaitą „Cyber Elf“ ir lenkų choreografo Maciejaus Kuźmińskio šokio spektaklį „Every Minute Motherland“ prisimenu kaip saugų suartėjimą su karo realybe, kuris ne atstumia tai patyrusius, o kaip tik atvirkščiai – kviečia pabūti su skaudžiomis temomis sintetinėje, specialiai sukurtoje aplinkoje, su kūrėjais, kurie patys turi su tuo asmeninį ryšį arba yra tai patyrę.)
„tremolo“ Mokslo ir meno laboratorijoje
Su tikrove susiglaudžia ir tam tikras realybės korekcijas neįkyriai atlieka Lauros Kutkaitės kartu su aktore Kristina Morta Paškevičiūte-Beruliene vedama performatyvioji paskaita „tremolo“. Neseniai „Literatūroje ir mene“ rašiau apie tikros, giliosios erotikos tylą lietuviškame teatre. Su „tremolo“ šita tyla pagaliau baigėsi. Neplėtosiu minties, koks tai svarbus darbas mūsų scenai: žinoma, kad svarbus ir lauktas. Bet tai, kaip režisierė eina prie šios temos, yra daug svarbiau už patį ėjimą: matome drąsią, atvirą ir savo pažeidžiamumo neslapstančią kūrėją.
Iš pradžių labai nemėgau Europoje ėmusių plisti paskaitos pobūdžio spektaklių. Bet jie ėmė tobulėti. Su informacija, kuri yra jų esmė, ėmė stiprėti spektaklių atmosfera, tūris, teatriškumas. Įdomu tai, kad beveik visose matytose teatrinėse paskaitose labai jautriai, nuogai pristatomas žmogus. Lyg paskaitos kaip žanras pagaliau būtų įgavusios tai, ko visose mokslo institucijose iš jų laukėme: ryšį su gyvenimu, kontaktą su kasdienybe. Kitaip sakant, žmogiškumą per se.
Spektaklis „tremolo“ tik atrodo būsiąs oficiali paskaita apie moters malonumą, kurią skaito dvi moterys su pernelyg tvarkingais kostiumėliais. Neužtruks, kol jų elgesyje imsime pastebėti „iškritimus“ iš šios glazūruotos tikrovės: ji ims skilinėti, moterys ims gargaliuoti, judėti, vemti, virpėti taip, kad sunku atskirti – iš baimės ar malonumo. Viena iš jų paprašys kitos aimanuoti, o paskui – aimanuoti žiūrint žiūrovams į akis. Paskui paklaus, kokia poza jai labiausiai patinka mylėtis. O žiūrovai, tankiai susodinti aukštoje VU Medicinos fakulteto Didžiojoje auditorijoje, žiūrės į visa tai iš viršaus, lyg stebėtų operaciją.
Mane „povandeninės“ tikrovės intarpai domino labiausiai, nes juose užgimdavo stipriausios ir dirgliausios nuojautos apie tai, su kuo mes visos gyvename, kas paslėpta už tekstų. Vis dėlto pati paskaita išliko neįtikėtinai paprasta. Lyg visi kartu būtume susėdę prie vakarienės stalo ir sutartinai nutarę be jokios gėdos pasikalbėti apie savo kūnus, malonumus, masturbaciją, nesėkmes ir džiaugsmus tame pasaulyje, kuriame liečiame save ir kitą. Šis darbas atlieka neįtikėtinai švelnią injekciją į auditorijos kraują – užkrečia pojūčiu, kad galima priimti savo kūną. Kūną su visais jo procesais, jauduliu, lytiniais pojūčiais, erotika ir diserotika: kokie esame, tokie OK. Ir tai neatsitinka kažkaip prikišamai – viskas čia vyksta natūraliai, visų pirma dėl spektaklio kūrėjų besąlygiško atvirumo. Iš pradžių į savo oficialią paskaitą jos įterpia vos po vieną kitą žodį „nuo savęs“ (neabejoju, kad dauguma juos išgirsta geriausiai). Vėliau ima rengtis, kol prie žiūrovų prieina visu nuogumu – savo kaklais, raktikauliais, krūtimis, šlaunimis, gaktomis. Taip paprastai ir, sakyčiau, „namudiškai“ tapusios nuogos, menininkės nuginkluoja žiūrovą: vykstant spektakliui atstumas nuo savęs paties kaip intymumo objekto ima mažėti. Ima gūžtis metų metus kaupta gėda ir kaltė, viskas susitraukia iki XS dydžio, kol pats su savimi lieki atviras ir paprastai erotiškas.
Performatyvios paskaitos finalas – klitorių ekspozicija ekrane. Šalia leidžiamas garso takelis, kuriame girdisi dokumentiniai moterų pasakojimai apie negebėjimą per kūną, per seksą atrasti malonumą. Ilgainiui ima atrodyti, kad kalba klitoriai. Bet jiems čia neleidžiama būti tikrais klitoriais – jie taisomi, gražinami fotošopu. Šis nesiliaujantis kūnų koregavimo procesas savitai veikia ir dokumentinius pasakojimus: jie tampa dar sodresni, nei būtų transliuojami atskirai. Nes klitorių retušavimas pamažu ima kurti įtampą – jis erzina, jį stebint tiesiog klaikiai norisi kažko, kam būtų leidžiama likti tokiam, koks yra. Pasakojimams tai leidžiama. Jie tikri. Nejučia pagauni save irgi norintį likti tikrą ir išvengti bet kokio tikrovės fotošopo.
Procesų, kurie įvyksta stebint šį spektaklį, yra tiek daug, kad beviltiška mėginti juos aprašyti. Vis dėlto gražiausias yra L. Kutkaitės daugiasluoksniškumas: kūrėja prie nieko neina tiesiogiai, ji tiksliai durstosi teatru kaip švirkštu ir drauge naudojasi scena, kad pasakytų tai, apie ką visi tyli. Bet svarbiausia, kad šioje asmenybėje KAS dera su KAIP, ir šitas KAIP yra gilus, sąlygiškas, prikeliantis mūsų demonus ir ištraukiantis į šviesą deformuotų pavidalų pasąmonės fėjas. Kam? Tam, kad ne tik nuvažiuotų prie išdžiūvusių ežerų, bet ir prasėdėtų ten tol, kol įmatytų D. Lyncho minėtas žmonijos paslaptis.
