Tarptautiniam Baltijos šalių teatrų festivaliui pasibaigus
 |
Spalio 9-12 d. Panevėžyje vykęs tarptautinis Baltijos šalių teatrų festivalis pasibaigė džiaugsminga gaida. Vieniems ji reiškė, kad jų kūryba buvo pastebėta ir įvertinta (įteikta penkiolika diplomų ir septyni pagrindiniai apdovanojimai), kitiems – kad festivalis baigėsi, o tai reiškia, kad kartu baigėsi ir su juo susijusios nesklandumų virtinės. Nors daugelis dalyvių ir svečių pripažino, kad šiųmetinio festivalio programą sudarė meniniu požiūriu kokybiškesni ir įdomesni spektakliai nei ankstesniuose, jis, kaip šalį reprezentuojantis renginys, paliko slogų įspūdį.
Buvęs populiarus sovietmečiu ir 2005 metais Rygoje atnaujintas festivalis atgaivino Baltijos šalių kultūrinės draugystės idėją, bet neatsikratė „anų“ laikų mentaliteto rudimentų, įsišaknijusių Latvijos teatro sąjungos vadovybės galvose. Praeitais metais Estijoje, Tartu mieste, vykęs festivalis situaciją pakeitė. Nors spektakliai stokojo meninio lygio (ypač tie, kuriuos atrinko Lietuvos ir Latvijos teatrų sąjungos), pats renginys pasižymėjo aukšto lygio organizacija, pulsavo naujomis, savalaikėmis idėjomis ir įteisino festivalio, kaip kultūrinio įvykio, inicijuojančio, fiksuojančio ir apibendrinančio Baltijos valstybių teatrinius procesus, statusą. Kelias dienas Tartu miestas, išpuoštas festivalio simbolika, gyveno teatru: veikė viešas diskusijų klubas, šalia konkursinės programos buvo rodomi originaliosios dramaturgijos spektakliai, svečiams buvo sudaryta kultūrinė programa. Atsikratę sovietinio palikimo įvaizdžių ir sukūrę naują festivalio ideologinę bazę, organizatoriai su viltimi estafetę perdavė Lietuvai – šaliai, kurios teatrą jie įsivaizduoja esant geriausią Europoje.
Gaila, bet šis „geriausias“ Europoje teatras kelinti metai iš eilės festivalyje pasirodo prasčiausiai (ne dėl kūrėjų kaltės), o šiemet dar turėjo atsakyti už tarptautinio renginio formą bei turinį.
Idėja festivalį surengti Panevėžio dramos teatre, menančiame Juozą Miltinį kaip atviro europinio požiūrio teatro kūrėją, nepasiteisino. Europinis mąstymas netapo festivalio savastimi. Priešingai – šiųmetinio tarptautinio renginio organizatoriai pademonstravo ne tik neregėtą provincialumą, bet, tęsdami festivalio tradicijas, atgaivino ir „anų“ laikų dvasią – festivalis nukėlė į tą laikotarpį, kai kolektyvinė atsakomybė reiškė atsakomybės nebuvimą.
Ne pirmą kartą mūsų Lietuvos teatro sąjungos kuruojamiems renginiams vadovauja asmenys vaiduokliai, kažkokiu paslaptingu būdu sugebantys išlikti nežinomi. Taip atsitiko ir šį kartą. Festivalio metu priimami sprendimai, bet kas jų autorius, niekas nežino. Organizacinis festivalio komitetas neįvardintas iki šiol, ir panašu, kad jo iš viso nebuvo, nes renginio organizacija apsiribojo svečių apgyvendinimu ir festivalio bukleto išleidimu. Nuskambės paradoksaliai, bet ar teko kada matyti festivalį, į kurį sukvietus profesionalius teatro praktikus, dramaturgus, teatro kritikų ir teatrologų delegacijas, pats festivalis paliekamas savieigai: esą žmonės supratingi, patys susiorganizuos? Ir susiorganizavo. Sutrikusių, į nepatogią situaciją pakliuvusių Lietuvos teatrologų dėka, teatrologų, kurie festivalyje viešėjo tokiomis pačiomis kaip ir kiti svečių teisėmis. Bet juk festivalis nėra kultūrinis tvartas, į kurį suvarius kaimyninių šalių delegacijas ir atskaičius oficialias kalbas J. Miltinio paminklo atidarymo proga (beje, pats festivalio atidarymas neįvyko – organizatoriams neprisistačius, viena su kita nesupažindintos delegacijos išsiskirstė kas sau), galima gėdingai „nusiplauti“. Per visas keturias tarptautinio renginio dienas svečiai nesutiko nė vieno festivalio koordinatoriaus, nekalbant apie paprasčiausios administratorės, kuri nurodytų sėdimas vietas, buvimą. Laimei, spektakliai nebuvo anšlaginiai, todėl svečiai susėsdavo ten, kur rasdavo vietų. Paradoksalu, bet pagrindinis festivalio organizatorius – J. Miltinio dramos teatro direktorius Rimantas Teresas į diskusijas susirenkančių delegacijų atstovams sugebėjo prisistatyti tik paskutinę festivalio dieną, kai persikreipusių svečių veidų ir slogios atmosferos jau buvo neįmanoma nepastebėti.
 |
|
„kartu” buvo išmestas iš „barščių”, bet lietuviškas būdas lydėjo visą festivalį. Mariaus Macevičiaus nuotrauka |
O priežasčių tokiai nuotaikai susikurti buvo ne viena. Pirmiausia – dėl nuolat lietuvių pažeidžiamo festivalio reglamento. Vietoj įstatuose nurodytų dviejų spektaklių lietuviai, matyt, džiaugdamiesi, kad gausėja gimtosios šalies autorių spektaklių, į konkursinę programą įtraukė keturis nacionalinės dramaturgijos spektaklius (Daivos Čepauskaitės „Pupos“/„Kartu“, OKT/Vilniaus miesto teatras; V. V. Landsbergio „Bunkeris“, Lietuvos nacionalinis dramos teatras; Arvydo Juozaičio „Salomėja“, Šiaulių dramos teatras; latvių dramaturgės Maros Zalytės „Margarita“, J. Miltinio dramos teatras). Vertinimo komisijos Estijos ir Latvijos narėms pareiškus protestą, iki paskutinės akimirkos tiek svečiams, tiek Lietuvos teatrologams buvo neaišku, kurie lietuvių spektakliai dalyvauja konkursinėje programoje.
Kitas dalykas – vertinimo komisijos sudėtis. Yra nusistovėjusi tokia tvarka, kad komisijoje dalyvauja po vieną atstovą (teatrologą) iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos, o kiti komisijos nariai gali būti iš neutralių šalių. Į šiuometinę komisiją Estija ir Latvija delegavo teatrologes Anneli Saro ir Ievą Zolę, o Lietuvai atstovavo du nariai: teatro istorikas prof. Petras Bielskis ir režisierius Julius Dautartas, iškilmingai pristatytas kaip Seimo narys. Turint omenyje faktą, kad penktasis komisijos narys – režisierius Vasilis Čigogidzė iš Gruzijos – artimiausiu metu Panevėžio dramos teatre ketina parodyti savo spektaklio premjerą, pavadinti jį nešališku Lietuvos atžvilgiu būtų sunku. Žinant komisijos sudėtį, galima nuspėti, kodėl iš Lietuvos konkursinės programos (joje dalyvavo spektakliai „Bunkeris“ ir „Salomėja“) buvo išbrauktas OKT/Vilniaus miesto teatras, nors jo spektaklis „Kartu“ laikomas geriausiu nacionalinės dramaturgijos pastatymu (beje, spektaklis pastatytas pagal Daivos Čepauskaitės, šiais metais pripažintos geriausia lietuvių dramaturge, pjesę).
Visišką festivalio bejėgystę atskleidė spektaklių vertimai. Nė vienas rodytas lietuvių spektaklis (išskyrus OKT, kuris turėjo paruošęs angliškus subtitrus) nebuvo verčiamas į jokią kalbą ir tuo sukėlė ypač didelį kaimyninių šalių kritikų bei teatrologų pasipiktinimą. Kaip galima vertinti kitos šalies nacionalinę dramaturgiją, nežinant, apie ką spektaklis kalba? Juo labiau kad šių metų spektakliai (ne vien lietuvių) pasižymėjo išskirtiniu dėmesiu tekstui. Tai pasityčiojimas ne tik iš susirinkusių teatro profesionalų, bet ir iš kūrėjų, kurių darbai negalėjo būti adekvačiai įvertinti. Tokioje situacijoje visokie pasiteisinimai dėl mažo festivalio biudžeto negalioja, nes, kaip rodo tarptautinė patirtis, vertimai paprastai finansuojami pačių teatrų lėšomis.
Susiklosčius tokioms aplinkybėms, festivalis galėjo būti diskredituotas kaip neatitinkantis tarptautinio renginio reikalavimų, ir tik iš pagarbos menininkams bei jų kūrybai daugelis delegacijų narių festivalio nepaliko. Tačiau, ignoruodami vyraujančią atmosferą, iš festivalio išvyko kai kurie jaunieji Estijos teatrologai, tikėjęsi Lietuvoje surasti pažangaus ir konstruktyvaus mąstymo erdvę. Bet kaip jie galėjo ją surasti, kai diskusijos dėl vertimo trūkumo virsdavo spektaklio turinio aiškinimusi arba kai garbūs Lietuvos profesoriai, suradę tribūną savo nepakartojamoms asmenybėms, diskusijas paversdavo savų reminiscencijų spektakliu.
Šis šalį reprezentuojantis festivalis – tai dar viena Lietuvos teatro sąjungos valdininkų dėmė. Nereikia daug pastangų, norint suprasti, kad šalies reprezentacija būtų kitokia, jeigu jos įgyvendinimui būtų pasirinktos kitos, kūrybingos, pajėgos, kurių Lietuvoje netrūksta. Galima teisintis mažu biudžetu, tarptautinių festivalių rengimo patirties neturėjimu, Panevėžio dramos teatrui primesta organizacijos našta ir taip toliau. Bet galiausiai viskas juk priklauso nuo požiūrio ir skaidraus mąstymo. Tai kas gi atsakingas, Pone Algi Matulioni?
