„Lietuva - teatro šalis!“ - šia ir kitomis panašiomis aksiomomis vis dar mėgstama nusakyti teatro svarbą lietuvių gyvenime. Kad ir ką galvotume apie mūsų teatro situaciją, šiuo mitu malonu tikėti ir jam vis nejučia pasiduodame. Tik štai, vieną dieną man staiga šovė siaubinga mintis: „Teatro šalis yra Estija!“. Taip nutiko, kai Estijos teatro agentūros išleistame skrajuke „Estijos teatras skaičiais“ pamačiau, kad 1,3 mln. gyventojų turinčioje šalyje vidutiniškai per dieną parodoma 18 spektaklių, vieną spektaklį vidutiniškai žiūri 173,4 žiūrovo, o 34% spektaklių yra pagal estų dramaturgiją. Šie ir kiti Estijos teatrų veiklą nužymintys skaičiai padarė įspūdį - tai, ką Lietuvoje mes tik numanome, įsivaizduojame ar kitaip tariamai žinome, jie ėmė ir suskaičiavo.
Lietuvoje kiekybiniais, finansiniais rodikliais teatras vertinamas tik valstybinėse ar finansines veiklas analizuojančiose institucijose, o teatro kritikai ir teoretikai jį nagrinėja apsiribodami kokybiniais rodikliais - nuomonėmis, reiškiamomis pokalbiuose, apžvalgose, recenzijose. Statistinius duomenis renka Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos statistikos departamentas, tačiau ši statistika yra skurdi ir neatspindi teatrų veiklos pagal geografinį pasiskirstymą (sostinė, didieji miestai, regionai), kuriamų spektaklių žanrų (drama, muzikinis teatras, šokis...), tikslinės auditorijos (vaikai, paaugliai ar jaunimas, suaugusieji), dramaturgijos pasirinkimą (nacionalinė, užsienio), galiausiai teatrų finansavimo šaltinių (Europos Sąjungos ar kitų užsienių fondų lėšos, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, Lietuvos kultūros tarybos skiriamas finansavimas, užsienio festivaliuose ar už bilietų pardavimą gautos lėšos) ir panašiai. Tuo tarpu kasmet fiksuojami tam tikri skaičiai padėtų orientuotis ir realiau vertinti bendrą teatro lauko būklę, leistų įžvelgti vyraujančias tendencijas ir paneigti įsisenėjusius mitus, galbūt net paaiškintų kokybinius rodiklius, galiausiai - leistų tiksliau įsivardyti problemas ir matuoti, kiek pavyksta jas spręsti.
Tokie svarstymai paskatino imtis Lietuvos teatrų statistinio tyrimo, kuris, tikiuosi, padės pagrindą vėlesniems darbams. Siekdama išanalizuoti kuo daugiau ir įvairesnių teatrų, tačiau vis dėlto norėdama turėti jų baigtinį skaičių ir neginčytinus atrankos kriterijus, apsiribojau teatrais ir teatrinę veiklą prodiusuojančiomis organizacijomis, kurios iki 2019 m. pradžios buvo pripažintos profesionaliomis scenos meno įstaigomis. Šiame straipsnyje šias organizacijas toliau vadinsiu profesionaliais teatrais. Svarbu pastebėti, kad į šį tyrimą nebuvo įtrauktos minėtą statusą turinčios organizacijos, kurios nevykdė veiklos (tokių buvo 2) arba nepateikė duomenų (tokių buvo 3), bei dėl improvizacinio spektaklių pobūdžio čia nepateko ir VšĮ „Improvizacijos teatras“ darbai, kuriuos kategorizuoti kaip premjerinius ar nepremjerinius, mano manymu, reikalingas bendras daugumos kritikų sprendimas. Taigi atliktame tyrime atsispindi 45 įstaigų veikla. Pasitelkiau lengviausiai prieinamą informaciją - statistiką skaičiavau remdamasi teatrų pateiktais duomenimis apie 2015-2018 metų premjeras.
Profesionalių teatrų kūrybinis aktyvumas atskiruose miestuose
Visų tyrime dalyvavusių teatrų sukurtų premjerų skaičius pateikiamas 1 paveikslėlyje (1 pav.) - iš viso turime 523 atskiriems teatrams priskiriamus naujus spektaklius. Vis dėlto iš tiesų buvo pastatyti 505 nauji kūriniai, nes koprodukcines premjeras sau priskirdavo abi koprodiusuojančios įstaigos. Reikia pastebėti, kad 1 paveikslėlyje koprodukciniai spektakliai atsispindi du kartus, pavyzdžiui, Oskaro Koršunovo spektaklis „Jelizaveta Bam“ pažymėtas ir prie Lietuvos nacionalinio dramos teatro, ir prie Oskaro Koršunovo teatro premjerų. Kituose paveikslėliuose koprodukciniai spektakliai atsispindi vieną kartą. Nors šiandien koprodukcijos sudaro vos kelis procentus pastatymų, ateityje jų gali daugėti, todėl reikėtų apsispręsti, kokiu būdu jas fiksuoti - ar priskirti dviem, ar kažkuriam vienam teatrui.
Kadangi teatrų kūrybinė veikla susijusi su jų finansavimu, teatrai buvo grupuojami pagal statusą - nacionalinį (3 teatrai), valstybinį (10), miesto (9) ir privatų (23). Tiesą sakant, nesu įsitikinusi, kad asmenine menininkų iniciatyva įsteigtas viešąsias įstaigas kaip VšĮ „Vilniaus Keistuolių teatras“, „Klaipėdos jaunimo teatras“ ar „Apeirono teatras“ galima vadinti privačiais teatrais, tačiau manau, kad tai geriausiai jų veiklą nusakantis pavadinimas. Kaip matome iš 1 pav. dešinėje pateikiamo papildomo grafiko, produktyviausi - nacionaliniai teatrai, per metus vidutiniškai sukuriantys apie 6 spektaklius, o mažiausiai produktyvūs - privatūs teatrai, vargiai išleidžiantys 2 premjeras. Tarp nacionalinių teatrų produktyviausias Lietuvos nacionalinis dramos teatras (31 spektaklis per ketverius metus), tarp valstybinių - Juozo Miltinio dramos teatras (32), tarp miestų - Alytaus miesto teatras (21), bet paskutinius trejus metus jį lenkia Kauno kamerinis teatras (19), o tarp privačių lyderiauja Oskaro Koršunovo teatras (16), tačiau jį vejasi klaipėdiečiai - Šeiko šokio teatras (anksčiau vadinęsis „Padi Dapi Fish“) ir Klaipėdos jaunimo teatras (po 15 premjerų).
Pažvelgę į šiek tiek kitokį, apibendrintą premjerų skaičiaus analizės pjūvį 2 pav., pamatysime, kad teatrų produktyvumas per ketverius metus paaugo nuo 110 iki 135 premjerų per metus. Tik labai nedidelę - iki 30% šių pastatymų dalį sukuria privatūs teatrai. Mano požiūriu, tai - susirūpinti verčiantis rodiklis, juolab, kad čia kuriamų spektaklių skaičius nedidėja. Viena vertus, galima džiaugtis dėl aktyviau kuriančių valstybinių ir miesto teatrų. Antra vertus, man regis, kad nesikeičianti situacija privačiame sektoriuje parodo, jog į teatrą Lietuvoje ir toliau žiūrima kaip į prabangią meno rūšį, kuriai privalomos valstybės subsidijos, o ne kaip į verslą, į kurį reikia investuoti ir iš kurio galima uždirbti. Štai vienas profesionalaus teatro vadovas, paklaustas apie ankstesnių metų premjeras, atsakė, jog Lietuvos kultūros tarybai blokuojant jo kūrybą ir neremiant projektų, teatras nekuria naujų darbų ir, jo žodžiais tariant, „vegetuoja“. Keista, kad kūrybiniams projektams įgyvendinti kai kurie menininkai ar jų vadybininkai neieško lėšų iš kitų šaltinių. Tokiame kontekste Valentino Masalskio vadovaujamas Klaipėdos jaunimo teatras paminėtinas kaip išskirtinė organizacija, nes pernai savo žiūrovams pristatė 7 naujus kūrinius - rekordinis skaičius privatiems teatrams, tačiau taip pat nemažas ir lyginant su miesto bei valstybinėmis scenos menų organizacijomis. Manau, kad būtų įdomu privačių „meninių“ teatrų veiklą palyginti su privačių „komercinių“ teatrų veikla, todėl į šį tyrimą norėtųsi įtraukti organizacijas, kurios gyvena iš spektaklių kūrimo bei rodymo, tačiau neturi profesionalaus teatro statuso, pavyzdžiui „Domino“ teatras.
Turbūt nenustebins faktas, kad 2015-2018 m. daugiausia (t. y. 40%) spektaklių pastatyta Vilniuje, kur įsikūrę daugiau nei pusė - 23 iš 45 - į tyrimą patekusių profesionalių teatrų (3 pav.). Nuo sostinės ženkliai atsilieka Kaunas ir Klaipėda - čia sukurta po 18% naujų darbų. Tačiau tai - ganėtinai daug, turint mintyje, jog likusiuose mažesniuose miestuose - Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Šilutėje ir Kelmėje - vos 23% kūrinių. Vis dėlto, kaip matyti iš 4 pav., paskutiniais metais bendras teatrų produktyvumas Lietuvoje augo ne didžiųjų miestų, o aktyviau kuriančių mažesniųjų miestų teatruose. Konkrečiau - produktyviau dirbant Šiaulių dramos teatrui, iš dalies ir Alytaus miesto teatrui, taip pat trims Panevėžio teatrams (Panevėžio lėlių vežimo teatrui, Panevėžio muzikiniam teatrui ir, iš dalies, Juozo Miltinio dramos teatrui). Kritikos laukui tai reiškia naujus iššūkius.
Tokie kiekybinės analizės rezultatai, rodantys intensyvėjantį kūrybinį gyvenimą provincijoje, juo labiau viešomis lėšomis finansuojamuose teatruose, prašyte prašosi išsamesnės kokybinės analizės. Juk visi žinome, kad kiekybė nereiškia kokybės. Tuo tarpu reikia pripažinti, kad šiandien kritikai, nors ir mėgina aprėpti didžiąją dalį didmiesčiuose rodomų spektaklių, regis, nuosekliai nesidomi naujais darbais mažesniuose. Kritiniuose straipsniuose rasime išnagrinėtus vos kelis Šiaulių dramos teatro ar Alytaus miesto teatro spektaklius, o kokius spektaklius mato Kelmės ar Šilutės teatrų žiūrovai, turbūt negalėtų papasakoti nė vienas mano kolega. Mažesnių miestų teatrai yra išmesti (arba patys atsiskyrę) iš šiuolaikinės kultūros lauko, o tai reiškia, kad apie jų problemas taip pat nėra kalbama. Po truputį keičiantis situacijai, aktyvūs miestų teatrai galėtų tapti svarbiais šiuolaikinės kultūros taškais ir prisidėti prie kultūros regionuose sklaidos. Todėl provincijos teatrą kritikai turėtų stebėti ir analizuoti. Nežinodami, kas vyksta už trijų didžiųjų miestų teatrų ribų, neturėsime argumentų vadintis teatro šalimi ir tegalėsime džiaugtis vos vienu ar kitu teatro miestu.
Spektaklių žanrai ir jų paplitimas
Daugiau nei 70% naujų pastatymų Lietuvos profesionaliuose teatruose sudaro dramos spektakliai (5 pav.). Šiame tyrimo etape buvo neįmanoma tiksliai suskirstyti spektaklių į smulkesnes grupes - pavyzdžiui, išskirti lėlių ir objektų teatrą, dokumentinius, poetinius spektaklius, ar remtis klasikiniu skirstymu į tragedijas, komedijas ir dramas. Nors žanras dažnai įvardijamas tam, kad spektaklis lengviau pasiektų savo žiūrovą, paprastai teatro režisieriai vengia konvencinių įvardijimų, o kai kurie teatrai, pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinis dramos teatras, apskritai nenurodo spektaklio žanro. Taigi smulkesnis skirstymas kelia klausimą, kas - teatras ar teatro veiklos tyrinėtojas - turėtų įvardyti spektaklio žanrą ir kas turėtų būti atsakingas už tokio įvardijimo galiojimą, patikimumą. Vis dėlto smulkesnis žanrų skirstymas leistų kiekybiškai analizuoti išskirtinių, viena ar kita kryptimi dirbančių teatrų veiklą ir gali būti naudingas patiems teatrams.
Žvelgiant į nedraminius spektaklius, reikia pastebėti, kad profesionaliuose teatruose beveik nerasime performanso ar cirko žanro pasirodymų (5 pav. tai atsispindi ties žyme „Kita“). Sakyčiau, kad tai rodo, jog scenos menų organizacijos, viena vertus, laikosi tam tikrų nuostatų, kurios, turbūt, jų manymu, turėtų garantuoti kuriamo produkto kokybę, antra vertus, yra konservatyvokos.
O štai pažvelgus į šokio pastatymų duomenis (6 pav.) matyti, jog baletas, tradicinis šokio žanras, tesudaro mažą dalį - vos 12% visų naujų šokio žanro darbų. Nors Lietuvos profesionaliuose teatruose paskutiniais metais įvykdavo tik 13-20 šokio premjerų per metus, tai reiškia ganėtinai didelį šiuolaikinio šokio lauko menininkų aktyvumą, tuo labiau, kad daugelis jų kuria privačiuose teatruose. Iš aktyviausiųjų būtų galima išskirti Kauno miestui priklausantį šokio teatrą „Aura“ ir Šeiko šokio teatrą Klaipėdoje, sukuriančius iki 5-6 naujų darbų per metus.
Muzikinių spektaklių - operos, operetės, miuziklų ir kitų muzikinių kūrinių - pastatoma vos kiek daugiau, nei šokio pasirodymų - išleidžiama nuo 14 iki 21 premjeros per metus. 7 pav. įvardyti „Kiti muzikiniai spektakliai“ - į klasikinių žanrų rėmus (opera, operetė, miuziklas) netelpantys kūriniai, kuriuose gyvai grojama ir dainuojama, kuriami ne tiek muzikiniuose, kiek dramos teatruose. Iš privačių organizacijų per ketverius metus šiame žanre daugiausia dirbo „Vilniaus Keistuolių teatras“, Klaipėdos jaunimo teatras bei „Stalo teatras“. Reikia pastebėti, kad priešingai nei šokio pastatymai, muzikinių žanrų spektakliai daugiausia kuriami teatruose, finansuojamuose iš valstybės lėšų. Tarp profesionalaus teatro statusą turinčių privačių organizacijų, klasikinio muzikinio žanro, t. y. operos, spektaklius stato tik „Vilniaus miesto opera“. Išsamesnį komentarą apie muzikinius pastatymus būtų įdomu išgirsti iš muzikinių teatrų veiklą nagrinėjančių kolegų. Taip pat, mano manymu, būtų naudinga į tyrimą įtraukti profesionalaus teatro statuso neturinčią, tačiau, regis, nuosekliai šiuolaikinės operos srityje dirbančią prodiuserinę kompaniją „Operomanija“.
Premjeros pagal tikslinę auditoriją
Dauguma valstybės lėšomis finansuojamų teatrų kuria spektaklius ir vaikų, ir suaugusiųjų publikai, o privatūs teatrai dažniausiai orientuojasi arba į vieną, arba į kitą auditoriją. Bendrą premjerų pasiskirstymą pagal tikslinę auditoriją rasite 8 pav. Rinkdama duomenis, vadovavausi teatrų pateikta informacija apie konkrečius spektaklius. Spektakliai vaikams per ketverių metų laikotarpį sudarė beveik 25% naujų pastatymų, skirtingais metais šis procentas varijuoja, bet išlieka daugmaž stabilus. Savo ruožtu suaugusiems skirta 71% naujų kūrinių. Kadangi taip buvo išskirta paties teatro, į statistiką pateko žmonėms su negalia skirti spektakliai - per ketverius metus „Stalo teatras“ tokių sukūrė du. Ar tikslinga bendroje statistikoje išskirti tokią auditoriją, turėtų būti bendras sutarimas.
Kalbant apie tikslinę auditoriją, daugiausia nerimo, mano nuomone, kelia mažas tárpinei - nei vaikų, nei suaugusiųjų - auditorijai skiriamas naujų spektaklių procentas. Paaugliams bei jaunimui skirti darbai nesudaro ir 3% visų pastatymų. Čia reikia pastebėti, kad vieniems teatrams tai - dvi skirtingos auditorijos, kiti paauglius linkę priskirti prie jaunimo arba šiuos du žodžius vartoja kaip sinonimus. Siekiant duomenų patikimumo, ateityje būtų naudinga tiksliau apsibrėžti paauglių ir jaunimo grupes, mat vieniems jos gali skaidytis į, pavyzdžiui, 12-16 ir 17-21 metų grupes, o kitiems - į 12-18 ir 19-25 metų grupes. Galbūt į šį klausimą padėtų atsakyti su vaikų ir jaunimo auditorijomis daugiau susiduriantys kolegos. Be to, būčiau linkusi manyti, kad, siekiant aiškumo ir stabilumo, šioms amžiaus grupėms apibrėžti būtų naudinga vadovautis kultūros ir / ar kultūros edukacijos politikos gairėmis.
Turbūt visiems žinoma, kad paaugliai yra labai jautri ir su unikaliomis problemomis susidurianti auditorija. Ji palyginti nedidelė, be to, turbūt labiau nei teatrą yra linkusi rinktis sporto varžybas ar pop žvaigždės koncertus. Tačiau paaugliams teatras gali padėti išspręsti arba išgyventi vienas ar kitas problemas, o ryšį su teatru pajutę paaugliai bus labiau linkę tapti lojaliais teatro lankytojais. Deja, labiausiai pažeidžiama tikslinė grupė teatro meno yra labiausiai apleista - per ketverius metus paauglių auditorijai buvo sukurti du spektakliai: vienas - Alytaus miesto teatre, kitas - šokio teatre „Airos“. Manau, kad paaugliams skirtų spektaklių tikrai reikėtų daugiau, o situaciją taisyti galėtų politiniai finansavimą skirstančių organizacijų sprendimai, pavyzdžiui, pastatymams paauglių auditorijai lėšas skirti prioritetiniu būdu.
Kiek geresnė situacija klostosi spektaklių jaunimui srityje - jų statoma nuo 2 iki 5 per metus. Žinoma, galima galvoti, kad jauno režisieriaus darbas bus skirtas jaunimui, o vyresnių - suaugusiems. Tada gautume šiek tiek kitokius rezultatus. Tačiau manau, kad tokia praktika neteisinga: nors toks spėjimas turbūt dažnai pasitvirtina, tačiau jis ignoruoja, mano nuomone, meistriškesnius režisierius, gebančius kurti universalesnius, platesnėms auditorijoms skirtus darbus. Manau, kad reikėtų siekti ir jaunimui skirtų spektaklių skaičiaus augimo, nes, galvojant apie auditorijos plėtrą, spektakliai jaunimui turi daugiausia perspektyvų pritraukti naujų teatro vartotojų.
Kaip ir anksčiau aptartai premjerų pasiskirstymo pagal žanrą analizei, taip ir siekiant gauti tikslesnius premjerų pagal tikslinę auditoriją rezultatus, kyla keli klausimai. Pirma, kaip ir žanrų atveju, kas - teatras, ar jo veiklą analizuojantis kritikas - turėtų įvardyti spektaklio tikslinę grupę? Antra, kiek konkreti ji turėtų būti (ar užtenka pasakyti, kad tai - spektaklis vaikams, ar reiktų žiūrėti pagal vaikų amžių - 3-5 m. vaikai, 8-10 m. vaikai ir pan.)? Ir trečia, kas turėtų būti atsakingas už tokio įvardijimo galiojimą, patikimumą?
Tegyvuoja lietuvių dramaturgija!
2017 metais 43% Estijoje rodomų spektaklių buvo sukurti pagal vietinių dramaturgų tekstus. O kaip yra Lietuvoje? Nors paskutiniais metais būta įvairių bandymų keisti tradicijas, Lietuvoje ryškiausiai skleidžiasi žodžio teatras, tad režisieriai yra priklausomi nuo teksto kūrėjų. Vis dėlto rašančiųjų teatrui - dramaturgų - mokyklos nebuvo nei tarpukario, nei sovietinėje Lietuvoje, tad rašymo teatrui tradicijos neturime.
Jeigu pažvelgtume į naujų dramos spektaklių skaičių Lietuvos teatruose (9 pav.), pamatytume, kad užsienio autorių kūrinių statoma ženkliai daugiau, tačiau per paskutinius metus lietuvių autorių pastatymų daugėja - procentine išraiška nuo 29% pastatymų 2015 m., jų padaugėjo iki beveik 46% 2018 m. Svarbu pažymėti, kad čia spektaklių tekstų autoriais įvardyti ne tik dramaturgai (pjesių autoriai, rašytojai), t. y. teatrui nepritaikytų literatūros kūrinių, kurie vėliau buvo adaptuoti teatrui, autoriai, bet ir režisieriai, dramaturgai ir kiti teatro menininkai, kūrę originalius tekstus vieninteliam konkrečiam spektakliui. Pavyzdžiui, režisierė Kamilė Gudmonaitė spektakliui „Trans Trans Trance“, Karolina Žernytė spektakliams „Pirmapradis“ ir „Atvira oda“ arba Rimantas Ribačiauskas bei Kristina Savickienė spektakliui „Žalia pievelė“.
Išskirstę naujų dramos spektaklių autorius pagal epochas (10 pav.), pastebėsime, kad teatre mažai populiarūs lietuvių klasikai ir modernistai, vidutiniu dažnumu statomi užsienio klasikų ir modernistų kūriniai, o šiuolaikinių lietuvių ir užsienio autorių kūryba netgi konkuruoja tarpusavyje. Manau, taip yra todėl, kad režisieriai ieško sau ar publikai artimesnių, aktualesnių, su kasdienybe labiau susijusių temų. Kaip matysime vėliau, tai - labai palanki terpė lietuviškai šiuolaikinei dramaturgijai. Reikia pridurti, kad šiame tyrime klasikais laikiau autorius, kūrusius klasikine tradicija maždaug iki Pirmojo pasaulinio karo - Henriką Ibseną, Antoną Čechovą, lietuvių Žemaitę, Petrą Vaičiūną ir kitus. Modernistais - teatro avangardistus bei tarp Pirmojo pasaulinio karo ir paskutinio XX a. dešimtmečio kūrusius autorius - Alfredą Jarry, Thomą Bernhardą, lietuvių Liūnę Janušytę, Igną Šeinių ir kitus. Šiuolaikiniais autoriais - dabar rašančius Kszysztofą Zanussi, Dea Loher, lietuvių Saulių Šaltenį, Matą Vildžių. Gali būti, kad toks skirstymas nėra visiškai tikslus, tad tęsiant tyrimus dramaturgų klasifikaciją pagal epochą reikėtų tikslinti.
Pažvelgus į dramos spektaklių skaičių pagal kūrybos šaltinį - Lietuvos ir užsienio kūrėjų pjeses, lietuvių ir užsienio autorių literatūros adaptacijas ir mūsų bei užsienio menininkų specialiai konkretiems spektakliams sukurtus tekstus - matyti, kad daugiausia statoma užsienio dramaturgų teatrui parašytų kūrinių - pjesių (11 pav). Gerokai atsilieka ir, sakyčiau, konkuruoja tarpusavyje užsienio autorių adaptacijos, lietuvių dramaturgų pjesės ir lietuvių specialiai konkrečiam spektakliui sukurti tekstai. Mažiausiai populiarios yra lietuvių autorių adaptacijos, taip pat retai pasitaiko užsienio autorių specialiai konkrečiam spektakliui sukurtų tekstų.
Vis dėlto vienas įdomiausių šios tyrimo dalies rezultatų - akivaizdus teatruose statomos lietuvių dramaturgijos augimas ir užsienietiškosios mažėjimas (11 ir 12 pav.) - tai leidžia manyti, kad lietuvių dramaturgija nukonkuruoja užsienietiškąją. Lietuviškos dramaturgijos šuolis ženklus: 2015 metais pagal lietuvišką pjesę (ne adaptaciją ir ne specialiai konkrečiam spektakliui sukurtą tekstą) buvo pastatytas vienas spektaklis, o 2018 - tokių jau keturiolika. Manau, kad šis rezultatas ne atsitiktinis ir yra akivaizdi kurį laiką trukusių kompleksinių pastangų ugdyti naują dramaturgų kartą pasekmė. Užaugo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ruošiamų kino scenaristų ir teatro dramaturgų karta, ją pastiprino Lietuvos nacionalinio dramos teatro festivalis „Versmė“, orientuotas į naujų teatro autorių ugdymą, ir dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės organizuojamos kūrybinės dirbtuvės „Dramokratija“. Tokia tendencija turėtų paskatinti tęsti šį darbą, atnešusį pirmuosius vaisius, juk be dramaturgų vargiai įmanomas ir autentiškas, arčiau žiūrovo esantis Lietuvos teatras.
Nauja dramos spektaklių kūrėjų karta žada pokyčius?
Žvelgiant į dramos teatro režisierių produktyvumą, per paskutinius ketverius metus aktyviausi yra Gildas Aleksa (13 spektaklių profesionaliuose teatruose), Artūras Areima (12), Oskaras Koršunovas, Loreta Skruibienė (po 11), Agnius Jankevičius (8), Andra Kavaliauskaitė, Gytis Bernardas Padegimas, Sergėjus Paciukas (po 7), Arvydas Lebeliūnas, Gintaras Varnas, Monika Klimaitė, Paulius Ignatavičius (po 6). Per šiuos metus Oskaras Koršunovas taip pat sukūrė 2 operas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Jeigu reikėtų pristatyti kai kurių čia paminėtų režisierių braižą, bijau, kad tai būtų neįmanoma užduotis, nes, mano žiniomis, jų darbų kritikai nereflektuoja. Vis dėlto tai daryti būtų naudinga, nes greta kiekybinių rodiklių turėtume ir kokybinius - tai leistų objektyviau stebėti tam tikras Lietuvos teatro (o gal ir visuomenės) kaitos tendencijas. Juk, pavyzdžiui, daugiausia kurianti režisierė moteris - Loreta Skruibienė - yra Alytaus lėlių teatro „Aitvaras“ įkūrėja ir vadovė, režisuojanti 100% šio iš miesto lėšų išlaikomo teatro pastatymų. Sergėjus Paciukas išskirtinai kuria tik Šilutės kameriniame teatre ir taip pat yra visų šio iš miesto lėšų išlaikomo teatro pastatymų autorius. Su kokiomis problemomis susiduria šie režisieriai, su kokiais aktoriais bei kitais teatro menininkais jie dirba, kokie jų kūrybiniai iššūkiai, - šiandien į Vilniaus bei kitų didesnių miestų teatrus susikoncentravę kritikai, manau, negalėtų atsakyti.
Lietuvoje tradiciškai manoma, kad režisūra - vyriška profesija ir šis tyrimas iš dalies tai patvirtina. Produktyviausių teatro kūrėjų dvyliktuke yra tik trys moterys ir tai atspindi lyčių pasiskirstymo tarp dramos spektaklių režisierių tendenciją (14 pav.). Valstybės finansuojamose institucijose moterys sudaro apie ¼ spektaklio autorių, tačiau privačiame sektoriuje moterys sudaro beveik ½ spektaklių režisierių. Vis dėlto situacija keičiasi. Pažvelgę į moterų pastatomų spektaklių skaičiaus kaitą nuo 2015 metų (15 pav.), pamatysime, kad valstybės finansuojamose institucijose (nacionaliniuose, valstybiniuose, miesto teatruose) moterų sukuriamų spektaklių skaičius kasmet didėjo. Taip pat labiau nei vyrai, moterys yra linkę kurti spektaklius vaikams (16 pav.) - jie sudaro beveik pusę moterų kasmet sukuriamų spektaklių (dėl ribotų tyrimo galimybių neturime analogiško skaičiavimo vyriškai auditorijai, bet jį galima palyginti su bendru spektaklių pagal tikslines auditorijas pasiskirstymu 8 pav.). Galima pastebėti, kad tarp moterų režisierių ypač aktyvios jaunosios kartos kūrėjos (17 pav.). Per ketverius metus jos sukūrė 15% daugiau darbų nei viduriniosios ir vyresniosios kartos kartu sudėjus. Apskritai, pažvelgus į spektaklių pasiskirstymą pagal jų režisierių kartas ir lytis (18 pav.), akivaizdu, kad vyresnėje kartoje gerokai produktyvesni buvo vyrai, o moterys sukūrė tik apie 25% spektaklių, tuo tarpu tarp jaunesnės kartos kūrėjų jų darbai sudaro 60%. Toks jaunosios kartos moterų aktyvumas leidžia spėti, kad po metų kitų „vyriškos profesijos“ mitas bus pamirštas.
Per paskutinius ketverius metus vis daugiau dirba jaunieji režisieriai (19 pav.) ir bendra kartų kaitos tendencija atrodo natūrali ir ne tokia drastiška kaip tarp moterų. Vis dėlto, siekiant tikslumo, svarbu pažymėti, kad dėl ribotų tyrimo galimybių, režisieriai kartoms buvo priskirti pagal jų amžių 2019 metais ir tai lemia šiokius tokius tyrimo rezultatų netikslumus. Pavyzdžiui, Artūras Areima, tyrime figūruoja kaip viduriniosios kartos režisierius, tokiu turėtų būti laikomas nuo 2016 m., o 2015 m. sukurti trys jo darbai turėtų būti priskirti jaunosios kartos režisierių darbų grupei. Kasmet rengiant tokio pobūdžio tyrimus panašių netikslumų būtų išvengta. 20 pav. matome, kad jaunosios kartos režisieriai (pažymėti oranžinės spalvos gama) aktyviau kuria valstybės finansuojamose institucijose (nacionaliniuose, valstybiniuose, miesto teatruose). Kaip ir anksčiau minėtu moterų kūrybos atveju, manau, kad tai gali būti susiję su augančiu šių teatro menininkų pripažinimu, tačiau taip pat ir kintančia institucijų vadovų politika.
Paskutinis rodiklis, mano nuomone, taip pat nusako teatro būklę - tai Lietuvoje dirbančių užsienio režisierių sukuriamų spektaklių skaičius. 21 pav. pateiktas dramos spektaklių, sukurtų užsienio režisierių, skaičius. Kaip matome, dažniausiai kūrėjus iš užsienio kviečiasi nacionaliniai ir valstybiniai teatrai, kiek rečiau - miesto ir privatūs, tačiau bendra tendencija rodo, kad kurti Lietuvoje ir dirbti su lietuvių aktoriais atvyksta vis daugiau užsieniečių. Daugiausia tai - rusų (11), latvių (6), lenkų (5) ir ukrainiečių (4) teatro kūrėjai. Iš viso iš Europos sąjungos šalių atvyko 18 režisierių, šį skaičių galima palyginti su 24 režisieriais iš buvusių Sovietų sąjungos šalių.
Dar ne pabaiga
Šis teatro statistikos tyrimas vykdytas asmenine iniciatyva ir be platesnių diskusijų. Prie jo prisijungė kolegė Kamilė Žičkytė: ji patikrino ir patikslino surinktą informaciją, tad pavyko išvengti kai kurių galimų netikslumų. Kadangi tai pirmas bandymas, reikia pripažinti, kad jų gali pasitaikyti dėl galbūt nepakankamai tikslios skaičiavimo metodikos ar netikslių duomenų, reikalingų vienai ar kitai analizei. Todėl pasidalijusios šiais tyrimo rezultatais, taip pat norėtume sulaukti komentarų ir būsime dėkingos, jei pranešite apie pastebėtas klaidas - tai padėtų toliau plėtoti tyrimą.
Ateityje, siekdamos užtikrinti subalansuotą Lietuvos teatrų procesų analizę, norime išgryninti metodiką, pagal kurią nacionalinių, valstybinių, miesto ir nepriklausomų Lietuvos teatrų statistiniai duomenys būtų skaičiuojami kiekvienais metais. Tikimės, kad bendrame Lietuvos teatro kontekste informaciją apie save norėtų matyti ne tik profesionalūs (tarp jų ir VšĮ „Improvizacijos teatras“), bet ir šio statuso neturintys Lietuvos teatrai. Siekiant išvengti duomenų netikslumų, manome, kad visos tyrime dalyvauti pageidaujančios organizacijos turėtų būti atsakingos pateikti savo organizacijos duomenis. Greta teatro premjerų skaičiaus, taip pat norėtume fiksuoti ir Lietuvoje (šalyje ir gastrolėse) bei užsienyje rodomus spektaklius, taip pat kokiomis (tarptautinių, valstybinių, privačių fondų ir kt.) lėšomis teatrai vykdo savo veiklas ir teatrų pajamas iš bilietų pardavimo. Gauti duomenys būtų analizuojami ir sisteminami, tuomet skelbiami viešai. Taip pat asmeniškai arba Scenos meno kritikų asociacijos adresu labai laukiame pasiūlymų, kokia informacija galėtų būti naudinga teatro kūrėjams, administratoriams, tyrinėtojams. Ir norime paskatinti teatrus prisidėti prie renkamos statistikos, t. y. pateikti duomenis apie savo organizacijos veiklą.
Lietuvos teatro statistinis tyrimas buvo apmokėtas iš Scenos meno kritikų asociacijos lėšų
