Norint bent lakoniškai pristatyti XX a. pab. - XXI a. pr. Lietuvos operos solistes ir kūrėjas - geriausias, ryškiausias, tituluočiausias ar mylimiausias publikos - neįmanoma jų tiesiog įvardyti ir išvardyti. Pirma - kiekviena menininkė turi savo autentišką kūrybinę biografiją, kurią lėmė ne tik skirtingos ir vargiai „pasveriamos“ talento ir darbo formulės, bet ir priklausymas skirtingoms kartoms, tad ir kitokioms valstybinėms santvarkoms - vadinasi, ir galimybėms. Nors didieji meno pasaulio žmonės vis vien peržengia net ir nepalankias aplinkybes, be to, jų dažniausiai nebekamuoja kilimo iš nedidelės, neva nepastebimos šalies kompleksai, - šitai neretai tampa mažiau „sėkmingų“ ir mažiau „išsipildžiusių“ menininkų kertiniais argumentais. Antra - tokie sąrašai negali būti baigtiniai ir neginčijami, nes retas jų autorius galėtų pasigirti matęs visus kūrėjų darbus - regėjęs ne tik archyvą ar jubiliejinį-proginį sugrįžimą prie vienos ar kitos operos partijos, o visa tai fiksavęs tikruoju laiku, - juk laikas scenos menuose yra vienas negailestingiausių komponentų. Ir nesvarbu, ar tai vaidmuo operoje, ar apskritai naujai sukurta opera. Vokalinės partijos, tad ir vaidmenys solistų biografijose turi atsirasti tinkamu laiku; dviguba sėkmė - jeigu naujam vaidmeniui gyvybės įkvepia režisieriaus, tikro meistro pasiūlyta vizija. Taip ir naujos operos gimimas - jos tematika ir muzikinė kalba, medžiagiškumas ir erdviškumas, aktualumas bei paveikumas - yra neišvengiamai laiko (esamojo ar nujaučiamo būsiant) ženklų atspindys.
Todėl paprašyta įvardyti ir pristatyti svarbiausias, ryškiausias, tituluočiausias Lietuvos operos kūrėjas kaip tik ir gyniausi šių epitetų. Sąžiningiau visas šias kūrėjas būtų pristatyti kaip prima (lot. pirmoji) - akcentuojant kiekvienos jų savitumą - visos jos savo laiku buvo ir tebėra pirmosios - unikalia vokalo spalva ar autorinės kūrybos formomis, interpretacijomis ir, svarbiausia - pavedėjančios mus vienu žingsniu toliau net ir už scenos menuose įsisukančios rutinos bei kasdienybės. Prima, bet ne primadonos, - visais būdais vengiant šio žodžio, dažnai (ypač operos pasaulyje) simbolizuojančio galutinį - vadinasi, nebekintantį, neatsinaujinantį ir iš esmės kone stingdantį - statusą. Tad čia prima - pirmosiomis - įvardyčiau tas operos meno kūrėjas, apie kurias kalba ir, tikėtina, kalbės bei jų darbus tyrinės įvairios kartos, ne tik tie, kurie buvo jų kūrybinės biografijos nuo pat kelio pradžios iki profesinio zenito liudininkai.
---
Sigutė Stonytė - tris dešimtmečius (1985-2015) kūrė svarbiausias soprano partijas Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, vokalo pedagogė - Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė.
Jauniausios kartos operos kritikams ir žiūrovams Sigutė Stonytė labiausiai pažįstama sukurtais dramatiniais vaidmenis, stipriu balsu ir sodriu tembru, tačiau per visą aktyvią sceninės kūrybos biografiją solistė puoselėjo ir šviesias, nepaprastai skaidrias ir trapias balso spalvas, puikiai atskleisdama ir lyriškesnes partijas. Jos atliekamos rolės visada atrodė esą labiausiai tinkamu laiku - Sigutė Stonytė tiksliai jaučia savo balso ir aktorystės prigimtį, tad rengdama vaidmenis nedarė kompromisų. Ypač įsimintina viena paskutiniųjų, Dezdemona - išsyk reikalavusi ir šviesos bei tyrumo, ir didelės profesinės patirties bei gilaus, brandaus psichologizavimo - šis kontrastas susiliejo ir ypatingai skleidėsi režisieriaus Eimunto Nekrošiaus pastatyme (Verdi „Otelas“, LNOBT, 2011), pripildytame vos apčiuopiamų impulsų ir nuojautų, tirštame metaforų bei simbolių - to „antrojo dugno“, kurį įgyvendinti režisierius galėjo tik su soliste-bendrininke, gebančia kurti intuityviu lygmeniu.
Viena esminių operos solisto vaidmens kūrimo priemonių yra vaidyba balsu: Sigutės Stonytės vaidmenys įsimintini ne tik preciziškai tiksliai scenoje įgyvendintomis režisūrinio veiksmo partitūromis, o ypač įtaigūs balsine interpretacija, plačia ir kartu koncentruota emocine amplitude, tačiau niekuomet neutriruota, subtilia kiekvieno personažo pajauta - nepaisant to, kokiuose skirtinguose vaidmenyse ją teko girdėti ir regėti: Grafienė ar Cerlina (Mozarto „Figaro vedybose“ ir „Don Žuane“), Leonora ar Dezdemona (Verdi „Likimo galioje“ ir „Otele“), Zenta (Wagnerio „Skrajojančiame olande“), Salomėja (to paties pavadinimo R. Strausso operoje) ar Larina (Čaikovskio „Eugenijuje Onegine“). Solistė tarp scenos partnerių dažnai išsiskyrė vidine jėga, galia perteikti personažo psichologiją, po santūria ir sukaupta scenine laikysena visuomet verdavosi sudėtingas personažų vidinis pasaulis. Jos kuriamos herojės dažniausiai buvo stiprios, tvirtos, ištikimos savasčiai moterys, nors būta ir visai kitokio tipo, kaip tik lengvabūdiškesnių vaidmenų, - antai jau minėta Cerlina, - ypač reikalaujanti aktorinio lengvumo ir laisvumo. Ne kartą teko įsitikinti, kaip solistės nuopelnu jos kuriami vaidmenys iškildavo aukščiau kanoninių ar režisūriškai nepaveikių spektaklių konteksto, tačiau Sigutei Stonytei teko dirbti ir su autorinio režisūrinio operos teatro kūrėjais, jų itin konceptualiuose pastatymuose - Gintaru Varnu („Pikų dama“), Jonu Vaitkumi („Nabukas“), Eimuntu Nekrošiumi („Otelas“), Davidu Aldenu („Salomėja“) ir kt.
Galbūt nuskambės paradoksaliai, bet pačiame sąlygiškiausiame iš scenos menų - operoje, Sigutė Stonytė kūrė realias, tikroviškas, gyvas herojes - jokiu būdu ne kasdieniškus, bet stipriai gyvenimiškus personažus. Tikrus psichologinius portretus, motyvuotus, dramaturgiškai išauginamus iki kulminacijų ir atomazgų. Beje, tai galima justi ir kamerinėse koncertinėse programose (pvz., R. Schumanno „Moters meilė ir gyvenimas“), kurias Sigutė Stonytė rengdavo kartu su pianistu (ir vyru) Jurgiu Karnavičiumi - šios buvo ypač gurmaniškos, rafinuotos ir tolimos populiariųjų operų arijų vakarams, skirtos artimam - savam klausytojui.
---
Violeta Urmana - tarptautinių konkursų, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Garbės daktarė.
Violeta Urmanavičiūtė-Urmana iš kitų operos solisčių išsiskiria repertuaro įvairove, jos kūrybą operos scenoje dabar jau galima skaidyti į tris laikotarpius - pradėjusi nuo mecosoprano rolių, vėliau solistė „persikvalifikavo“ soprano vaidmenims, o prieš keletą metų vėl grįžo prie mecosoprano partijų. Pianistas ir muzikologas Leonidas Melnikas, 2012-aisiais Violetai Urmanai teikdamas LMTA Garbės daktaro regalijas teigė: „Tapo vienu garsiausių XX a. pabaigos mecosopranų. Bet ir tada nesustojo. Vedama savo talento, pasikliaudama vidiniu balsu, žengė dar vieną žingsnį - pakeitė amplua, tapo sopranu. Garbės daktaro vardo teikimo išvakarėse ji ir vėl nustebino savo gerbėjus pranešdama, kad apsisprendė grįžti prie mecosoprano repertuaro. Kas tai - primadonos kaprizas, ar, priešingai, racionalus ir pagrįstas apsisprendimas, subtilus įsiklausymas į save? Atsakymas aiškus: žvilgsnis, nukreiptas pirmyn, o ne atgal, gebėjimas atverti vis naujus saviraiškos pasaulius”.
Nepaisant balsinių savybių nulemtos rolių kaitos, visas jos įkūnytas herojes vienija dramatiškas pradas ir didelė ekspresija. Soprano laikotarpiu solistę kritikai vertino už svarų, pilną balsą, mecosoprano - už tamsias, raiškias spalvas. Violeta Urmana pasižymi muzikinio atlikimo kultūra ir disciplinuotumu, dideliu profesiniu reiklumu sau, kuris skleidžiasi kaip atida, tikslumas ir pagarba kompozitoriaus muzikiniam palikimui. Jos kelionė Verdi „Don Karle“ - pradedant nuo mecosopraninės Eboli (!) prie sopranams skirtos Elizabetės ir vėl sugrįžtant prie Eboli - puikiai iliustruoja solistės požiūrį į balsą kaip instrumentą ir kartu profesinę intuiciją. Sąžiningai įsiklausydama į balso kismą ir galimybes, Violeta Urmana sau tinkamas vokalines partijas visuomet renkasi pati: „Mano balsas pats pasufleruoja, kas man geriausiai tinka“, - tvirtina solistė. Nors toks dreifavimas iš vieno balso tipo į kitą operos pasaulyje nūnai gana įprastas ir netgi madingas reiškinys, tačiau nedažnai baigiasi sėkmingai; vis dėlto, kad ir kokių partijų imtųsi Violeta Urmana, užsienio kritikai visuomet atkreipia dėmesį į solistės meistrystę.
Violeta Urmana - didelių (tikrąją šio žodžio prasme - pačių didžiausių) scenų ir arenų, grandiozinių pastatymų prima. Tarp chrestomatiniais tapusių vaidmenų - Aida ir Amneris (Verdi „Aidoje“) maštabiškuose, klasikiniuose Niujorko „Metropolitan Opera“ ir Veronos antikiniame amfiteatre rodomuose pastatymuose. Didelės reikšmės solistės biografijoje turėjo ir operos „sunkiąja artilerija“ vadinami vaidmenys Richardo Wagnerio muzikinėse dramose bei pasirodymai jo kūrybai dedikuotame Bairoito festivalyje.
Violeta Urmana dažnai dalyvauja klasikiniuose, kanoniniuose, monumentaliuose operų pastatymuose - regis, ir pačiai solistei artimiausi tokie spektakliai, kurie pirmiausia išaukština muziką: „Man ypač svarbi scenografija. Tik pamačiusi eskizus aš įsijaučiu į spektaklį, pradedu matyti, kokias galimybes turėsiu savo interpretacijai“, - neseniai savo požiūriu apie režisūrines koncepcijas interviu dalijosi solistė. Atlikėja ne kartą dalyvavo legendiniuose italų režisieriaus Franco Zeffirelli pastatymuose: „Aida“, „Toska“, „Kaimo garbė“.
Vokietijoje gyvenanti ir žymiausiuose pasaulio operos teatruose intensyviai dirbanti Violeta Urmana į Lietuvą atvyksta retai, dažniau su koncertinėmis programomis (2019-aisias Kaune koncertavęs Plácido Domingo scenos partnere pakvietė būti Violetą Urmaną), tačiau ypatingomis progomis solistę galima išgirsti ir operose. Antai prieš dešimtmetį Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre Violetą Urmaną išvydome soprano partijoje - tąkart ji dainavo Leonorą (Verdi „Likimo galioje“); būtent itališkojo repertuaro operų dramatinės partijos pastaruoju metu dominuoja ir solistės mezzo repertuare. Be vaidmenų operose ir koncertinių programų (dažniausiai solinių, tačiau kartais ir su savo vyru - italų lyriniu tenoru Alfredo Nigro), Violeta Urmana rengia meistriškumo kursus jauniems operos solistams, savo įkvepiančia patirtimi bei žiniomis pasidalijo ir su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentais.
---
Kaip minėta, joks sąrašas negali būti baigtinis. Išgirdus žinią, kad Asmik Grigorian ruošia Normos partiją to paties pavadinimo Vicenzo Bellini operoje, iš atminties kaipmat iškilo operos solistės Irenos Milkevičiūtės Norma - matyta tik vaizdo įrašo, archyviniu pavidalu - kanoniniame pastatyme, tačiau savo jėga ir įtaiga peržengusi ribotas TV ekrano siūlomos patirties galimybes. Vien šis vaizdo įrašas yra tarsi mokykla būsimam operos solistui ir kritikui. Tad šiandien ne tik operos prima Irenos Milkevičiūtės asmenybė, bet ir Normos partija galėtų būti tarsi tiltas, jungiantis skirtingas kartas - motiną ir dukrą - Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureates, Lietuvos ir pasaulio operą praturtinusias solistes.
Asmik Gigorian - Lietuvos operos scenoje (Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras bei „Vilnius City Opera“) per pirmąjį šio amžiaus dešimtmetį pirmiausia pažinome daugiausia tradiciniame, rutininiame soprano repertuare: Siuzana, Violeta, Tatjana, Manon Lesko, Miuzetė ar Mimi; kartu būta ir operos solisto karjerai labai netikėtų, tačiau net ir griežtų operos apologetų įvertintų vaidmenų - antai Misis Lovet Stepheno Sondheimo miuzikle „Svynis Todas: demonas kirpėjas“ (rež. Dalia Ibelhauptaitė, VCO, 2009). Ši ypač sudėtinga miuziklinė partija naujaip atskleidė Asmik Grigorian vokalinę meistrystę ir Lietuvos operos scenoje iki tol bemaž neregėtą aktorystės talentą. Be to, svarbu paminėti, kad būtent „Vilnius City Opera“ (anksčiau žinoma kaip trupė „Bohemiečiai“) suteikė galimybę Lietuvos publikai kartas nuo karto ir toliau girdėti Asmik Grigorian - nors ir tradicinio repertuaro, tačiau naujuose vaidmenyse. Mat beveik visą pastarąjį dešimtmetį šios solistės karjera klostėsi daugiausia užsienio scenose.
Būtent kaip naujosios kartos operos solistė-aktorė Asmik Grigorian buvo pastebėta ir nuolat kviečiama kurti vaidmenis žymiausiose užsienio scenose. Didysis tarptautinės karjeros lūžis įvyko 2018-ųjų vasarą Zalcburgo festivalyje - italų postdraminio teatro kūrėjo Romeo Castellucci režisuotoje Richardo Strausso „Salomėjoje“, kurioje Asmik Grigorian sukūrė pagrindinį (Salomėjos) vaidmenį. Zalcburgo „Salomėja“ - šiuolaikinės konceptualios režisūros pastatymas - liudijo apie dar vieną, akivaizdu, kad istorinį šiuolaikinės operos solistės ir novatoriškos režisieriaus vizijos susidūrimą operos žanre, dažnai kritikuojamame dėl stagnacijos ar konservatyvumo. Tiek teigiamų kritikų ir žiūrovų atgarsių bei visų žymiausių pasaulio teatrų kvietimų, regis, po Zalcburgo festivalio anksčiau buvo sulaukęs tik rusų sopranas Anna Netrebko, 2005-aisiais sudainavusi Violetą taip pat šiuolaikiškoje ir originalioje Willy´io Deckerio režisuotos „Traviatos“ interpretacijoje. Apie Asmik Grigorian Salomėjos (kaip etapinio, revoliucingo, užkeliančio kartelę ir įtvirtinančio operos solisto-aktoriaus sampratą) ir Castellucci režisūros operos teatro mene reikšmę byloja ir kritikų įžvalgos: „Jei ši „Salomėja“ pavyksta - o taip ir atsitinka - tai tik dėl Asmik Grigorian. Jos Salomėja užbaigia visas kitas. <...> Galų gale niekas nebesvarbu. Asmik Grigorian charizmos banga nusineša viską savo kelyje“ („Financial Times“).
Sudėtingos, pusiau rečitatyvinės, dažnai labai nutolusios nuo bel canto melodingumo operų partijos ir šiuolaikinės režisūrinių pastatymų koncepcijos, reikalaujančios skirtingo pobūdžio vaidybos, šokio ir judesio išraiškos, Asmik Grigorian leido atsiskleisti naujame amplua: operos teatrui ypač stigo visapusiškos solistės, gebančios savo vaidmenyse organiškai apjungti skirtingas scenos menų raiškos priemones ir atlikti įviarialypį repertuarą - nuo bel canto iki modernistinių ir šiuolaikinių operos veikalų. Be Salomėjos, Asmik Grigorian repertuare ir kitos sudėtingos muzikinės kalbos partijos: Mari (Albano Bergo „Vocekas“), Elektra (Richardo Strausso „Elektra“), Polina (Piotro Čaikovskio „Lošėjas“), Marieta (Ericho Wolfgango Korngoldo „Miręs miestas“), numatyta ir Jenufa (Leošo Janáčeko „Jenufa“). „Galima sakyti, kad A. Grigorian vardas tarptautinėje operos meno rinkoje pamažu įsitvirtina kaip XX a. operų atlikėjos, savo kartos lyderės”, - reziumuoja muzikologė Jūratė Katinaitė („7 meno dienos“).
2019 m. pavasarį tarptautiniuose operos apdovanojimuose „Opera Awards“ Asmik Grigorian pripažinta geriausia operos soliste pasaulyje.
---
Šiuolaikinių operų-performansų kūrėjų trio - kompozitorė Lina Lapelytė, libreto autorė Vaiva Grainytė ir režisierė Rugilė Barzdžiukaitė - 58-osios Venecijos šiuolaikinio meno bienalės „Auksinio liūto“, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės, įvertintos daugybe kitų prizų užsienyje ir Lietuvoje, su savo kūriniais gastroliavusios nuo Šanchajaus iki Niujorko.
Šiuolaikines operas „Geros dienos!“ (2011 m. - trumpametražė versija, 2013 m. - ilgametražė versija) ir „Saulė ir jūra“ (2017) vienija socialinė tematika. Kūrėjų akiratyje atsiduria konkrečios asmenų grupės, išskiriamos pagal jų darbo sritį - prekybos centrų kasininkės, bei laisvalaikio ar atostogų leidimo būdą - poilsiautojai, paplūdimio lankytojai. Šių operų kompozicinį principą ir atlikimo kolektyviškumą, tiek iš muzikinės, tiek ir scenos menų perspektyvos, būtų galima apibūdinti kaip kūrinį ansambliui. Tačiau kūrėjos individualizuoja masę, į pirmą planą iškelia kasdienybėje beveik nepastebimus procesus (klimato kaita) ar žmones (kasininkės ir poilsiautojai). Operos bendraautorės, išryškindamos dažnai neišskirtinius tipažus, unikaliu skambesiu ir tekstu atskleidžia jų biografijas, iš mažų charakteringų detalių sukuria ryškų kiekvieno personažo (kuris visuomet yra žmogus iš mūsų kasdienio gyvenimo) portretą.
Minimalistinės, švarios, veiksmo laiką ir vietą tiksliai apibrėžiančios formos grynumu pasižyminčios scenografijos ir režisūros kontekste į pirmą planą iškyla žodis - libreto autorės, poetės Vaivos Grainytės sukurta žodinio teksto tarsi muzikos partitūra. Iš prekybos centro kasininkių ar paplūdimio lankytojų lūpų nugirstų (arba galimų nugirsti) neretai stereotipinių frazių, išgrynindama kiekvieno jų autentišką skambesį, intonaciją ir prasminį kirtį, libreto autorė pateikia tikslius ir gyvus charakterius. „Tai tarytum mini šedevras. Nei pridėsi, nei atimsi - labai vientisa, labai paprasta ir labai tikra“, - po „Geros dienos!“ rodymo Niujorke tvirtino avangardinio kino kūrėjas Jonas Mekas. „Geros dienos!“ bei „Saulės ir jūros“ libretai pasižymi net ir šiuolaikinėse operose retai sutinkamu žodžio talpumu, kai vos iš keleto frazių, tikslių tarsi chirurginiai pjūviai, nubrėžiama personažo biografija ar pasaulėjauta. Vaivos Grainytės poezija ir Linos Lapelytės muzika peržengia vienos meno srities ribas, tad ir tekstas, ir garsas čia skleidžiasi polifonijos, koliažo, antitezės komponavimo technikomis.
Šiuolaikinių operų bendraautorių Vaivos Grainytės, Linos Lapelytės ir Rugilės Barzdžiukaitės kūryba, iš vienos pusės - toliau keičia arba peržengia žanrų klasifikacijos sampratą (nauja poetika ir estetika savaip primena beveik prieš pusę amžiaus iš Roberto Wilsono ir Philipo Glasso bendradarbystės atsiradusią minimalistinę operą „Einsteinas paplūdimyje“), iš kitos pusės - šio trio darbai plėtoja ir XVI-XVII a. sandūroje gimusios operos žanrą per se, kurio ištakose muzika ir scenos menas su tekstu jungtas taip, kad žiūrovas maksimaliai patirtų kiekvieno žodžio prasminį krūvį.
Tačiau šių kūrėjų operos nuo sukurtųjų prieš pusę amžiaus ar juolab prieš keturis šimtmečius nutolo ir sustiprino žanrą savo išskirtiniu aktualumu - tikėtina, kad tematiškai tai yra „ilgo galiojimo“ operos, žvelgiančios ne tik į dabartį, bet ir skatinančios susirūpinti dėl ateities. Ypač „Saulė ir jūra“ - atskleidžianti ne tik socialinį poilsiautojo portretą, bet ir globalinę - klimato kaitos - problemą: „Tai buvo drybsančių turistų puikiai sudainuota rauda pasaulio užtemimui”, - po „Saulės ir jūros“ Venecijos bienalėje diagnozavo britų leidinys „The Guardian”.
---
Šis tekstas buvo parengtas ir publikuotas Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus parodoje „Auksinis Lietuvos teatro, muzikos ir kino 30-metis“ (2020).
