 M.Aleksa_LNOBT - Copy.jpg)
Lietuvos baleto pradžia skaičiuojama nuo Léo Delibesʼo „Kopelijos“ pastatymo 1925 m. gruodžio 4 d. Artėjant 90-ies metų jubiliejui reikšminga žvalgyti istoriją ir žiūrėti šiandieną. Visa tai - pokalbyje su menotyrininku, šokio istoriku ir kritiku, Lietuvos kultūros tyrimų instituto bendradarbiu, žurnalo „Krantai“ vyriausiu redaktoriumi, humanitarinių mokslų daktaru Helmutu Šabasevičiumi.
Šio žmogaus tiriamos sritys,- Lietuvos teatro, dailės, scenografijos, choreografijos istorija, XIX a. vaizdų kultūra, teatro ir dailės ryšiai, - įprasminamos dėstymu Vilniaus dailės bei Lietuvos teatro ir muzikos akademijose, Lietuvos ir užsienio spaudoje skelbiamais straipsniais, pranešimais, knygomis. Todėl asmenybės mintys, įžvalgos ir pastebėjimai - patirties argumentai, kuriais norima pasiaiškinti Lietuvos baleto istoriją ir dabartį.
Kodėl buvo pasirinkta būtent Delibes´o„Kopelija“? Kaip Jūs, žinodamas ano meto bendrąjį kontekstą, vertintumėte tokį pasirinkimą? Taip pat įdomu pasiteirauti, kaip spektaklis priimtas žiūrovų? Ką mena istorijos šaltiniai?
Kodėl pasirinkta „Kopelija“, galima tik spėlioti. Veikiausiai todėl, kad šis spektaklis - paprasto, patrauklaus turinio, jame daug vietos užima pantomima, vaidyba, o ne sudėtinga choreografija, kuriai vos prieš pusmetį suburta baleto trupė techniniu požiūriu nebuvo pasiruošusi. Tad motyvas nebuvo nei kultūrinis, nei estetinis. Spektaklio naratyvas su komiškais elementais ir laiminga pabaiga skambant melodingai muzikai buvo tai, ko ir tikėjosi to meto žiūrovai.
„Kopelija“sutikta džiugiai, pakiliai, spaudos atsiliepimai buvo palankūs, pirmiausiai vertinant patį baleto trupės susiformavimo ir pasiryžimo darbuotis faktą. Vėliau ir kritika, ir žiūrovai tapo reiklesni.
Žvelgiant į devyniasdešimties metų Lietuvos baleto istoriją, kokie spektakliai atrodytų reikšmingiausi, etapiniai?
Išskirčiau spektaklius pagal Lietuvos kompozitorių muziką - pirmiausiai 1933 metais Nikolajaus Zverevo pastatytus baletus: Juozo Gruodžio „Jūratė ir Kastytis“, Balio Dvariono „Piršlybos“, Vytauto Bacevičiaus „Šokių sūkury“. Lietuviškų baletų nėra tiek daug, tad beveik kiekvienas jų savaip tvirtino baleto kaip muzikos žanro ir vizualinės meno rūšies pozicijas, net jei ir jų estetinė ar meninė kokybė nebuvo tolygi, ar net jei vieną ar kitą spektaklį mažiau vertino žiūrovai.
Paminėčiau vėlesnę Broniaus Kelbausko „Jūratės ir Kastyčio“ redakciją, Vytauto Grivicko „Eglę žalčių karalienę“, Elegijaus Bukaičio „Aistras“, tikrai išskirčiau Vytauto Brazdylio „Baltaragio malūną“ - kaip sėkmingą šiuolaikinių kūrybinių strategijų ir žiūrovų lūkesčių parteisinimo derinį - bei jo „Kopeliją“ - vieną sėkmingiausių originalių klasikinio baleto pastatymų Lietuvoje, nes visi kiti klasikiniai spektakliai dažniausiai statomi į mūsų sceną perkeliant įsitvirtinusias redakcijas.
Žinau, kad baleto artistams buvo labai reikšmingas Vladimiro Vasiljevo pastatytas Sergejaus Prokofjevo baletas „Romeo ir Džiuljeta“, kurį dažnai diriguodavo Mstislavas Rostropovičius; šis spektaklis atvėrė mūsų baletui dideles tarptautinių gastrolių galimybes, suteikė kūrybinio džiaugsmo daugeliui artistų.
Iš neseniai pastatytų spektaklių taip pat paminėčiau tuos, kurie sukurti glaudžiai dirbant su mūsų baleto trupe - tai vėl „Kopelija“, sukurta choreografo Kirilo Simonovo ir dailininko Michailo Šemiakino, Giedriaus Kuprevičiaus „Čiurlionis“, kurį pastatė jaunas lenkų choreografas Robertas Bondara. Iš visų pastarųjų keliolikos metų klasikinių baletų paminėčiau Krzysztofo Pastoro originalią „Spragtuko“ versiją.
Šiandien tikriausiai neįmanoma kalbėti apie meną, nežiūrint pasaulinio konteksto. Kaip Jūs nusakytumėte šiandienos baletą?
Pasaulinis baleto kontekstas mums nėra gerai pažįstamas - nors galimybių susipažinti su naujovėmis yra gerokai daugiau, nei prieš ketvirtį amžiaus: atpigusios kelionės, spektaklių įrašai, įvairiopa informacija youtube ir kt. Kaip ir anksčiau, balete išliko didelė klasikinių spektaklių paklausa, žiūrovai, prie jų pripratę, mielai žiūri tuos pačius spektaklius po keletą kartų, juo labiau kad dabar dažniausiai jie statomi remiantis XIX a. pabaigos stilistika: puošniomis dekoracijomis, kostiumais, restauruota choreografija.
Kita vertus, labai daug eksperimentuojama, ieškoma naujų kalbos būdų, didelę įtaką baletui padarė modernusis ir daro šiuolaikinis šokis, tad baleto panorama labai marga ir įvairi. Tas pasakytina apie šiandienos kultūrą apskritai: didžiulio dėmesio sulaukia konceptualios senųjų dailės meistrų parodos, formuojančios naujus jų kūrybos kontekstus ir sąsajas, vėl atrandamos XVIII a. populiarių ir vėliau primirštų operų partitūros ir kt.
Pažvelgus į pasaulinį kontekstą, kyla klausimas, kaip jame atrodo šiandienis Lietuvos baletas?
Ritmas tikrai labai panašus, tačiau jį veikia daug vietos niuansų. Esame maža šalis, Lietuvoje tėra viena pajėgi baleto trupė, viena baleto šokėjus ruošianti mokykla. Baleto raida priklauso ir nuo jo kūrybą formuojančių asmenybių, jų kontaktų, požiūrio į šį meną. Manau, dabar Lietuvos baleto repertuaro politika yra gana kryptinga - dėmesio skiriama ir klasikiniams spektakliams, atsiranda neoklasikine leksika remiantis sukurtų baletų, ir vietos eksperimentams, skatinama originaliosios choreografijos raida. Omenyje turiu choreografijos kūrinių projektą „Kūrybinis impulsas“.
Kalbant apie jaunuosius, neįmanoma apeiti mokyklos - kaip matote, vertinate galimybes, sąlygas mokytis baleto Lietuvoje?
M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrius - vieta, kur formuojama Lietuvos baleto tapatybė. Manau, kad čia dirba pasišventę savo profesijai pedagogai, matau, kiek dedama pastangų nuolat gerinti mokymosi sąlygas, programas. Balete, kaip ir kitose meno srityse, labai svarbus paties mokinio pasiryžimas siekti profesinių aukštumų, nes čia mokymasis neatsiejamas nuo sunkaus, kasdienio, alinančio fizinio darbo prie atramos. Mokykloje yra galimybės vykti į jaunųjų baleto artistų konkursus, juos laimėjus - tobulintis kitose šalyse (naujausias pavyzdys - dvyliktokės Julijos Stankevičiūtės auksas Grase, Prancūzijoje, ir jai besiveriančios tobulinimosi galimybės svetur). Kol kas dar neteko girdėti apie kokį nors šokėją iš Lietuvos, baigusį baleto mokyklą kitoje šalyje ir padariusį rimtesnę kūrybinę karjerą.
„Kūrybinis impulsas“ paskatino baleto šokėjus imtis choreografijos, taip atsiskleidė Martynas Rimeikis, šiemet pristatęs trijų vienaveiksmių baletų vakare „Bolero+“ savo baletą „Ten, kur mes nebuvom“. Kaip matote choreografijos sritį bendrajame šalies baleto kontekste?
„Kūrybinis impulsas“ baleto trupės meno vadovo KrzysztofoPastoro buvo pasiūlytas labai laiku, tai puiki galimybė artistams ieškoti kūrybinių alternatyvų, bandyti savo choreografinius gebėjimus. Taip pat veikia ir stipendijų, paraiškų individualiems kūrybiniams projektams Lietuvos kultūros tarybai sistema. Tad galimybių kurti yra.
Kas kita - kaip tomis galimybėmis pasinaudojama. Kol kas - nepakankamai, galbūt todėl, kad baleto artistai labai užimti, spektaklių daug, jėgų ir laiko skirti savarankiškai kūrybai beveik nelieka. Panašių praktikų esama Olandijoje, Lenkijoje - ten, iš kur „Impulso“ idėja ir atkeliavo. Kaip „impulsas“ tampa „pulsu“ - atskiros studijos klausimas.
Baletas, apskritai teatro menas, yra vyksmas dabar ir čia, jį itin sunku, sudėtinga užfiksuoti, reikalinga ypatinga pajauta. Jūsų akimis, ar spektaklių išsaugojimui - nuotraukomis, video medžiaga - skiriama pakankamai dėmesio?
Baleto, kaip ir bet kokio teatro meno, spektaklio neįmanoma užfiksuoti - būtasis jo laikas jau reiškia istoriją. Nors yra nufilmuota spektaklių, kuriuose pavyksta perteikti tą „čia ir dabar“ iliuziją, bet tai jau nebe spektaklis, o naujo tipo kūrinys, kuriame įspūdžiai modeliuojami keliomis televizijos kameromis, artimu ir tolimu planu, jų derinimu. Bet tokius dalykus daryti - brangu, be to, reikalingi aukščiausios klasės operatoriai, vaizdo režisieriai, kurie tuo pat metu būtų perpratę baleto meno specifiką.
Su šiuolaikinėmis technologijomis tampa paprasčiau tiesiog dokumentuoti procesą, ir grįžęs iš spektaklio Facebook jau gali matyti nuotraukas ar netgi vaizdo siužetus to, ką prieš pusvalandį matei scenoje - tik, žinoma, kitu rakursu. Nemanau, kad tai reiktų kaip nors reglamentuoti - viso gyvenimo nesudubliuosi, nesuarchyvuosi, meninio įspūdžio išsaugojimas neapčiuopiamoje prisiminimo laikmenoje - įtaigesnis, paveikesnis - nes unikalus.
Kaip matote, vertinate lietuviškąją baleto kritiką? Ar srities profesionalai geba kalbėti ir kalba baleto mėgėjui, kreipdami jį vertybių link, lavindami skonį?
Fiksuojančių, vertinančių Lietuvos baleto procesus yra labai nedaug. Žinoma, baleto bendruomenė nedidelė, tačiau refleksija galėtų būti įvairesnė, manau, kad čia galėtų labiau reikštis ir karjerą baigę baleto artistai, sukaupę didelės patirties apie formaliuosius šokio kūrimo ir atlikimo principus.
Kritikas - visų pirma žiūrovas, jis pateikia savo subjektyvų vertinimą (pritariu šviesaus atminimo teatro kritikui Egmontui Jansonui, kad objektyvi kritika - mitas), tik geba jį geriau išreikšti, susieti su savo patirtimi, sukaupta stebint, apmąstant ir gretinant šios srities meno kūrinius. Be to, svarbu ne tik kritika, bet ir istorija - daug ką dar reiktų nuveikti ir empiriniuose faktų rinkimo, tikslinimo, sisteminimo baruose.
Interviu pabaigoje norėtųsi pabandyti išgryninti baleto sampratą. Viena galimybių - pamėginti nereginčiam žmogui papasakoti baletą. Kas tai yra?
Man tai žmogaus judesiais įvaizdinta, įkūnyta muzika. Neregys pats galėtų tai išbandyti. Galbūt kurčiasis per baletą ar šokį galėtų išgirsti muziką?
Pabaikite sakinį: Jums baletas -
...„toksai teatre vaidinimas: šokimai, rodymai, nudavimai be kalbos ir be balso“. Šis apibūdinimas iš 1907 metais Tilžėje išleisto Jurgio Šlapelio sudaryto „Svetimų ir nesuprantamų žodžių žodynėlio“ puikiai tinka ir dabar, praėjus daugiau nei šimtui metų.
