Prieš 130 metų, 1885-ųjų balandžio 16 d., Zastaučių kaime, netoli Mažeikių, pasiturinčio ūkininko šeimoje gimė lietuvių dramos tėvu vadinamas režisierius Juozas Vaičkus. Šeimoje augo 8 vaikai. Po ankstyvos tėvo mirties Juozą globojo vyresnis brolis studentas, o vėliau - mokytojas Feliksas. Gyvenimo sąlygos buvo sunkios, ir mokytis teko net keturių miestų - Liepojos, Dorpato, Parnu ir Mintaujos - gimnazijose. Dar Liepojoje besimokydamas ketvirtoje gimnazijos klasėje, J. Vaičkus pirmą kartą dalyvavo lietuvių vaidinime „Nepadėjus nėr ko kasti" pagal Vaižganto pjesę, o Mintaujoje, gyvendamas L. Didžiulienės bendrabutyje, aktyviai įsitraukė į platesnę kultūrinę veiklą. Paskutinėje klasėje Juozas surengė itin pavykusį vakarą gimnazijos sukakčiai paminėti, gavo šimto rublių premiją ir 1907 m., baigęs mokyklą, įstojo į Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. Studijuoti sekėsi sunkiai, teisininko profesijos jis nemėgo ir visas jėgas nuo to laiko skyrė teatrui. Šią vasarą liepos 12 d. sukaks 110 metų, kai J. Vaičkus atostogų metu Mažeikiuose ant aukšto Ventos kranto pastatytoje scenoje surengė vieną pirmųjų Lietuvoje viešą lietuvišką vakarą. Dviejų Moterų „originališka komedija" „Velnias spąstuose" tapo jo režisūriniu debiutu, o šis renginys - iki pat Pirmojo pasaulinio karo gyvavusio fenomenalaus „Skrajojamojo teatro" pradžia. Trupę sudarė maždaug dvidešimt dalyvių - J. Vaičkaus giminaičių, draugų ir pažįstamų, kurie, daug metų repetuodami ir vaidindami, neblogai perprato vaidybos meno paslaptis.
J. Vaičkus, kad būtų lengviau iš valdžios gauti vaidinimams leidimus, įstojo į Visos Rusijos A. Ostrovskio teatro draugiją. Repetuoti pradėdavo pavasarį ir, parengę porą spektaklių, keliais vežimais leisdavosi į gastroles iš pradžių po Žemaitiją, o vėliau jau pasiekdavo ir Vilniaus bei Suvalkų gubernijas. Laisvu laiku repetuodavo naujus veikalus, o J. Vaičkaus mylimosios, vėliau žmonos Mortos Grikšaitės pamotė čia pat visai aktorių ,,komunai" gamindavo valgyti. Koks nuostabus serialas galėtų gimti iš įvairiausių nuotykių, pavojų, netikėčiausių susitikimų kupino klajojančios trupės gyvenimo! Vieną kartą, jau temstant, nuošaliame kelyje teatro vilkstinė susidūrė su vagių būriu, tačiau buvo ne tik pagarbiai praleista, bet dar ir padėką gavo už tai, kad, surinkdama į vaidinimus didžiules minias, sudaro sąlygas ir ilgapirščiams pasipelnyti. Iš tiesų neseniai atgavus spaudą paprasti, platiesiems žiūrovų sluoksniams lengvai suprantami „Skrajojamojo teatro" vaidinimai su privalomais chorais ir šokiais iki aušros buvo ir pramoga, ir labai svarbus kultūrinio-visuomeninio tautos prusinimo veiksnys. Per beveik dešimt veiklos metų šis kolektyvas daugiau kaip 50 vietovių suvaidino 180 spektaklių pagal 29 daugiausia lietuvių autorių pjeses.
Sėkmingą trupės veiklą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. J. Vaičkus su žmona išvyko į Peterburgą, ten 1915 m. jis įstojo į Imperatoriškąją teatro mokyklą ir mokėsi pas garsų rusų aktorių Jurijų Jurjevą, kuris tuo metu atliko pagrindinius vaidmenis režisieriaus novatoriaus Vsevolodo Mejerholdo spektakliuose. M. Grikšaitė-Vaičkuvienė mokėsi dainavimo Peterburgo konservatorijoje, o vėliau dainavo Valstybės teatre Kaune.
Teatrinėje mokykloje J. Vaičkus mokėsi labai gerai ir 1918 m. ją baigdamas gavo viliojantį pasiūlymą dirbti aktoriumi prestižiniame Aleksandros teatre. Tais laikais, priešingai negu dabar, visi keliai mokslus baigusį jaunimą vedė ne iš Lietuvos, bet į Lietuvą, tad J. Vaičkus jau seniai buvo apsisprendęs teatrą kurti tėvynėje. Dar besimokydamas jis ėjo per Peterburgo mokyklas, bendrabučius, kur tik glaudėsi nuo karo pabėgę lietuviai, ir aiškino, kad Lietuvai kurti reiks ne tik inžinierių, gydytojų, mokytojų, bet ir ,,vaidilų´´. J. Vaičkus buvo puikus oratorius, jo sakytos ugningos prakalbos įsiminė visiems kada nors jį girdėjusiesiems.
1916 m. iš daugelio norinčiųjų J. Vaičkus atsirinko 18 tinkamiausių jaunuolių ir atidarė pirmąją lietuvių teatro istorijoje studiją. Jos auklėtiniai vėliau tapo besikuriančio lietuvių teatro branduoliu, išaugo į profesionaliausius aktorius, tačiau ne visi sugebėjo būti dėkingi ir išlikti etiški savo pirmojo mokytojo atžvilgiu. Studijoje mokėsi būsimas Šiaulių dramos teatro įkūrėjas J. Stanulis, tarpukario Valstybės teatro primas P. Kubertavičius, aktoriai V. Dineika, J. Dikinis (trys pastarieji į studiją atėjo iš Hidrotechnikos mokyklos), O. Kurmytė, E. Žalinkevičaitė, O. Labonaitė, vėliau prisidėję A. Vainiūnaitė, P. Tendžiulytė, V. Steponavičius ir kt. Studijos užsiėmimai vyko J. Vaičkaus nuomojamame bute Fontankos g., kuriame kai kurie studijokai ir gyveno bei maitinosi kartu su J. Vaičkų šeima. Studijoje dramaturgo karjerą pradėjo ir Petras Vaičiūnas. J. Vaičkus pastatė jo pirmas dar netobulas pjeses „Pražydo nuvytusios gėlės" bei „Aukos".
1918 m. gegužę J. Vaičkus su kai kuriais studijos auklėtiniais prekiniu vagonu išvyko iš Peterburgo į Vilnių. Ilga ir sunki kelionė truko beveik mėnesį, tačiau jos metu jauni teatro entuziastai ištisas dienas repetavo. Įvyko apie 60 repeticijų, o jų rezultatas - B. Laucevičiaus-Vargšo drama „Žmonės", parodyta rugpjūčio pradžioje Vilniaus „Liutnios" teatre, - sulaukė ne tik lietuviškosios publikos, bet ir lenkų teatralų palankių vertinimų.
Trupė taip pat pasivadino „Skrajojamuoju teatru" ir vaidino ne tik Vilniuje, bet gastroliavo ir provincijoje. Lenkų kariuomenei užėmus Vilnių, J. Vaičkus su trupe, kaip ir visos kitos besikuriančios Lietuvos įstaigos bei organizacijos, persikėlė į Laikinąją sostinę. Čia susirinko didelis būrys skirtingo pajėgumo bei išsilavinimo ir dažnai netgi priešingų ketinimų turinčių teatralų būrys. Jiems nepavyko sutelkti jėgų ir imtis bendro darbo - profesinis lietuvių teatras gimė ne tik kęsdamas pokario metų nepriteklius, bet ir prarasdamas taip kūrybiniam darbui reikalingas jėgas jo kūrėjų tarpusavio rietenose ir kovose.
Teatralus vienijančio vaidmens ėmėsi 1920 m. pradžioje įsteigta Lietuvos meno kūrėjų draugija (LMKD). Jos pastangomis, susitarus su Švietimo ministerija, įkurtos Dramos vaidyklos vedėju ir režisieriumi paskirtas J. Vaičkus. Tam didžiausią įtaką, be abejo, turėjo tai, kad jo trupė pranoko kolegų ir sykiu varžovų K. Glinskio ir A. Sutkaus teatrines trupes.
1920 m. gruodžio 19 d. J. Vaičkaus režisuotų H. Sudermanno „Joninių" premjera prasidėjo naujas - profesionalusis - lietuvių teatro raidos etapas. Spektaklis, deja, dėl įvairių aplinkybių nebuvo sėkmingas - paklausęs šališkų patarėjų ir pasirinkęs ne itin stiprią pjesę, J. Vaičkus padarė rimtą klaidą ir sulaukė aštrios kritikos. Gal dėl kieto žemaitiško charakterio ar bohemiškos išvaizdos, gal dėl nenoro ieškoti bendrų susitarimų, o viską daryti savarankiškai ir prisiimti visišką atsakomybę, J. Vaičkaus daugelis amžininkų, o ypač teatro kritikų, nemėgo. Jo sėkmės dažniausiai būdavo menkinamos, o nesėkmės - gerokai perdedamos. Dramos vaidykloje J. Vaičkui leista dirbti vos penkis mėnesius. Nors antrasis čia pastatytas spektaklis pagal H. Bergstremo dramą „Karen Borneman" su pagrindinį vaidmenį atliekančia O. Rymaite buvo režisieriaus ir tuometinio teatro kūrybos viršūnė, neišsilavinusi publika jo nepriėmė, o ir pats J. Vaičkus iš savo tik ką didžiulėmis pastangomis įsteigto teatro 1921 m. vasarą turėjo pasitraukti.
Gyvenimo kovų užgrūdintas, jis nei tada, nei vėliau, patekęs į dar sunkesnes situacijas, kurių jam nešykštėjo nei žmonės, nei likimas, niekada nenuleido rankų. J. Vaičkus ėmėsi organizuoti naują studiją, steigti Šaulių teatrą, kurį laiką dirbo Lietuvos Respublikos diplomatiniu kurjeriu ir netgi bandė imtis advokato praktikos. Galiausiai, negavęs galimybės teatre pastatyti spektaklio ir užsidirbti pinigų bent kelionei, jis užstatė lombarde savo menką turtą ir 1923 m. gale išvyko į Ameriką.
Amerikietiškoji J. Vaičkaus odisėja, trukusi 8 metus, duotų daug peno biografiniam nuotykių filmui. Šis užsispyręs žemaitis, tik atvykęs į nepažįstamą kraštą, per keturis mėnesius sugebėjo surinkti aktorių trupę, apmokyti ją vaidybos meno pagrindų, parengti repertuarą ir Brukline T. Ščepkinos-Kupernik pjese „Per laurus į širdį" pradėti metų metais trukusias gastroles po lietuvių kolonijas. Per penkerius metus režisierius pastatė 36 veikalus, kuriuos ne mažiau kaip 150 kartų suvaidino 75 lietuvių kolonijose.
Aktorių kaita buvo didžiulė, ir režisierius steigė vis naujas studijas, rengė daugybę pamokų bei repeticijų, apmokydamas teatro meno pradžiamokslio dešimtis, o gal net šimtus paprastų lietuvių darbininkų ir kitų profesijų atstovų. J. Vaičkui pavyko tai, kas Amerikoje niekada niekam nepavyko nei iki jo, nei po jo - nepaisant milžiniškų sunkumų, daugiausia iš jo mokinių susibūrusio publikai lengviau prieinamo ansamblio „Dzimdzi Drimdzi" konkurencijos ir netgi atviro kenkimo, jis Čikagoje įkūrė ir visą sezoną išlaikė nuolatinį lietuvių repertuarinį teatrą.
J. Vaičkus susidomėjo kinu ir su Amerikos lietuvių filmų bendrove „Cineova" rengė bendrus pasirodymus, kurių metu buvo rodoma kino kronika iš lietuvių bendruomenės gyvenimo ir jo režisuoti spektakliai. Domėjimasis kinu režisierių su jo ištikima mokine ir palydove P. Tendžiulyte 1929 m. atvedė į Holivudą, kur jie pragyveno dvejus metus. Garsiausiose studijose J. Vaičkus domėjosi filmų gamyba, jo paties tvirtinimu, nusifilmavo juostose „Tiek jaunas, kiek jauti" bei „Šnipas", režisavo M. Zelno pjesę „Olandiška mugė". Šis J. Vaičkaus gyvenimo periodas nėra ištirtas, ir žinios apie jį labai skiriasi. Režisierius žurnalistams daug ir noriai pasakojo apie savo tenykščius darbus ir pasiekimus, o kai kurie liudininkai teigė jį ten gyvenus pusbadžiu. Tiesa turbūt slypi kažkur per vidurį.
1931 m. vasarą J. Vaičkus Amerikos lietuvių ekskursijos priešakyje, prisiėmęs gido vaidmenį, grįžo į Lietuvą. Trumpai paviešėjęs tėviškėje, kurion neparvežė nei dolerių, nei kitokių dovanų, skubėjo į Kauną - čia reikėjo pradėti gyvenimą nuo nulio. Po tiek metų, praleistų svetur, nebuvo nei namų, nei šeimos, tad pirmiausia, ką jis padarė, tai kreipėsi į sėkmingai sutelkusį trupę ir kūrybos aukštumų pasiekusį Valstybės teatro direktorių režisierių A. Oleką-Žilinską. J. Vaičkui leista statyti A. Dumas pjesę „Edmundas Keanas", bet darbas buvo taip „suorganizuotas", kad po vienos repeticijos režisierius turėjo pasitraukti. Tačiau J. Vaičkus nė dabar nenuleidžia rankų: ieško naujos kūrybinės veiklos nišos. 1932 m. balandžio mėnesį jis Kaune įsteigė lietuviško filmo bendrovę „Lietfilmas", o gegužę, norėdamas parengti kine dirbti tinkamus aktorius, 100 jaunuolių priėmė į pirmą Lietuvoje kino ir teatro studiją.
Režisierius užsibrėžė tikslą pastatyti meninius filmus apie Kražių skerdynes ir kunigaikštį Kęstutį. Telkdamas plačiąją visuomenę šiems grandioziniams darbams atlikti, J. Vaičkus aplankė 18 apskričių, perskaitė 130 paskaitų, kurių klausėsi apie 45 000 žmonių, visoje Lietuvoje įsteigė 60 paramos komitetų. Po ugningų ilgais plaukais ir vagneriška berete pasidabinusio režisieriaus kalbų parapijų salėse net ir provincijos davatkėlės, braukdamos jaudulio ašaras, aukojo „ant šv. Kino". Nei kalbų, nei surinktų aukų, nei titaniškų J. Vaičkaus, padedamo tik ištikimosios P. Tendžiulytės ir operatoriaus A. Žibo, pastangų neužteko, kad lietuviškas kinas iš tikro gimtų. Vyriausybė liko kurčia kino kūrimo entuziasto pareiškimams, įrodinėjantiems jo svarbą ir prašantiems finansinės paramos. Didelei daliai visuomenės J. Vaičkaus užmojai atrodė nerealūs, jis netgi tapo kai kurių spaudos organų pajuokos objektu. Pulgis Andriušis režisierių vadino „lietuvių dramos dieduku" ir kiek įmanydamas iš jo šaipėsi. Šis humoristas taip elgėsi ne vienintelis, o čia dar ir didelė dalis J. Vaičkaus mokinių kreipėsi į A. Oleką-Žilinską, prašydami priimti juos į savo studiją. J. Vaičkus vėl atsidūrė prie sudužusios geldos. Tiesa, su A. Žibu jam pavyko nufilmuoti keletą filmukų apie Maironio laidotuves, Palangą, lietuviškas vestuves, savo studijos darbą, keletą pantomimos filmų ir kt. Bet tai - tik lašas jūroje, palyginti su jo milžiniškais užmojais.
J. Vaičkus buvo pratęs prie skurdo, nors, amžininkų liudijimu, visose situacijose išlikdavo elegantiškas ir puošnus. Tačiau 1935 m. susiklostė itin sunki padėtis. Jam, neturinčiam pragyvenimo šaltinio, prisiėjo iš Žemaitijos pasiimti ir į Kauną parsigabenti smurtaujančio vyro skriaudžiamą seserį su mažais vaikais. J. Vaičkus, pratęs sudėtingiausiose gyvenimo situacijose rasti išeitį ir pasirūpinti savimi bei kitais, buvo priverstas rašyti prašymus Ministrui Pirmininkui dėl pensijos skyrimo aiškindamas, kad neturi net už ką vaistų nusipirkti.
Artėjo režisieriaus 50-mečio ir kūrybinio darbo 30-mečio sukaktys, Ministras Pirmininkas tylėjo, tad J. Vaičkus kreipėsi į teatrą, kuriame klestėjo jo išugdyti aktoriai, prašydamas leisti pastatyti jubiliejinį spektaklį. Kai vienas iš jo buvusių mokinių savo mokytoją, atėjusį prašyti darbo, kad prasimanytų duonos kąsnį, tikrąja to žodžio prasme išvarė iš teatro, J. Vaičkus vėl surinko iš paprastų žmonių kilusiožalio jaunimo grupę, pradėjo juos mokyti ir repetuoti sukaktuvinį spektaklį - K. Hamsuno dramą „Ties karalijos anga". Likus devynioms dienoms iki premjeros, į eilinę repeticiją kukliame namelyje Aukštaičių gatvėje, kur mokytojas gyveno, susirinkę jaunieji artistai rado jį jau pašarvotą. Žmogus, daugybę dalykų Lietuvos teatre padaręs pirmasis, mirė prieš 80 metų - 1935 m. balandžio 7 d., nesulaukęs 50-ojo gimtadienio ir nesuspėjęs pasinaudoti jam tik ką skirta pensija.
Laidotuvės buvo organizuotos su užmoju: karstas su „dramos tėvo" palaikais, gausios procesijos lydimas Laikinosios sostinės gatvėmis, atneštas iki Valstybės teatro, kur direktorius graudžių verksmų fone pasakė gražią kalbą, o paskui eisena Laisvės alėja, Gedimino gatve patraukė į kapines Vytauto prospekte. 1938 m. Balys Sruoga rašė: „J. Vaičkaus nuopelnai mūsų teatro ir mūsų kultūros istorijai dar nėra pakankamai įvertinti." Ši padėtis nepasikeitė ir šiandien.
