Siūlome skaitytojams keletą ištraukų apie lietuviškosios „Sirenų“ programos spektaklius iš britų teatro kritiko Andrew Haydono recenzijų, skelbiamų jo asmeniniame bloge „Postcards from the Gods“. Andrew Haydonas yra laisvai samdomas teatro apžvalgininkas, jis gyvena Mančesteryje, rašo teatro apžvalgas portalams theguardian.com, Nachtkritik.de, Frakcija, Kultrpunkt.hr, Szinhaz.hu, Exeunt, kitiems. Viešėdamas „Sirenų“ festivalyje, jis buvo ir jaunųjų teatro kritikų konferencijos moderatorius.
Lokis (Łukasz Twarkowski; Lietuvos nacionalinis dramos teatras)
Twarkowskis su rašytoja Anka Herbut pavertė viską prikaustančia, siaubą keliančia, haliucinogeniška meditacija apie smurtą prieš moteris. Jei atvirai, detalės / aiškumas (bent jau žiūrint Lietuvoje, su titrais) nebuvo šio pastatymo stipriausioji dalis. Vietoj aiškaus linijinio pasakojimo matome šią košmarišką kelionę į žudikų širdis, moteris žudančių vyrų psichiką. Spektakliui einant pabaigos link, netgi bandoma atkurti vyro, ketinančio nužudyti savo partnerę, mintis, - šis bandymas sąmoningai pasmerktas nesėkmei. Žinoma. Tačiau pats pastatymas atliepia ir vystosi apie šį nežinojimą. [Turėčiau pridėti / nuraminti, kad spektaklis visiškai nešlovina smurto prieš moteris, kaip ir nefetišuoja jo pramoginiais tikslais.]
Vis dėl to kas iš tiesų įtikina - tai režisūrinis meistriškumas. Viskas prasideda „režisieriumi“ ir galiausiai visa jo komanda, kalbančiais apie spektaklio radimosi priežastis. Ši savaime įdomi pradžia taip pat tobulai ir be pastangų paruošia publiką šio pastatymo žiūrėjimo būdui. Tuomet eina vienas geriausių mano matytų šviesų kaip spektaklio dalies epizodas. Vėlgi, nors ir primindamas Davido Lyncho estetiką, tai yra visiškai teatrališkas dalykas. Nemanau, kad perdėsiu sakydamas, kad tai ir geriausias vaizdo projekcijų darbas, kurį kada nors esu matęs scenoje.
Kaip kartais būna, tą vakarą, kai žiūrėjau „Lokį“, nutiko neįtikėtinas dalykas: likus maždaug dvidešimčiai minučių iki spektaklio pabaigos, gyvas vaizdo transliavimas visiškai nutrūko. Absoliučiai visa kita vyko toliau, o kažkas atėjo į scenos vidurį - lyg taip ir turėjo būti - ir papasakojo keistą istoriją / juoką apie kiškį miške (?). Ar panašiai. Tuomet nutrūkusioji scena vyko toliau. Turint omenyje likusį spektaklio veiksmą, buvo sunku užtikrintai pasakyti, ar tai buvo tikra klaida, keistokas dramaturginis sprendimas, ar išties puikus dalykas. Bet kuris variantas mane tenkintų kaip „teisingas“.
Panašiai, kadangi tai nėra pastatymas, kuriame būtų labai akcentuojami jame veikiantys aktoriai (stilius ir antinaratyvas tam išties trukdytų), galiausiai pastebi, kokie jie puikūs - tokie tikrai subtilūs, neakcentuota, natūralistiška, o kartu ir priešinga tam vaidyba iškomunikuojantys viską, ką žiūrovui reikia žinoti, visgi kažkaip nepadarydami to iškomunikavimo esme.
Tad taip: nors vietomis žiūrint spektaklį kilo jausmas, kad jis šiek tiek „per ilgas“, permąstydamas „Lokį“ nemanau, kad būčiau norėjęs, jog jie bent ką išimtų dėl „supaprastinimo“. Nė karto nepajutau nuobodulio ir buvo puiku tiesiog sėdėti ir jausti, kaip šis dūmų ir blyksnių, ir muzikos, ir video sūkurys, kuriamas kaip reta manieringai, šturmuoja jausmus, tyrinėdamas kažką sukrešėjusio žmonijos sieloje.
Saulė ir jūra (Rugilė Barzdžiukaitė, Vaiva Grainytė, Lina Lapelytė; Nacionalinė dailės galerija)
Pastatymo forma - lyg psichologinis žuvėdros žvilgsnis į įvairiausių saule besimėgaujančių žmonių užsienio paplūdimyje mintis: girdime jų (dainuojamą) nusivylimą, nereikšmingus skundus ir banalų pasitenkinimą vilnijančios elektroninės muzikos partitūros (atliekamos gyvai? Kas čia žino, kai tai - elektroninė muzika?) fone. Kai kurie pastatymo etapai įdomesni (muzikine ir jausmine prasme). Yra boso partija: nyčiškas-verslininkiškas santykis į gyvenimą aiškiai ridena tą personažą į ankstyvą kapą, yra mecosoprano partija, kur atliekančioji skundžiasi kitais žmonėmis, paliekančiais paplūdimyje šiukšles - tai tikri muzikiniai pasitenkinimai.
Viena vertus, šis pastatymas atrodo neįtikėtinai modernus ir galbūt netgi labai nežymiai ikonoklastiškas, tačiau iš esmės tai Lietuvos atsakymas miuziklui „London Road“, be naratyvinės paskatos. Ir, nors esu labai už ironišką postdramatinį atsiribojimą, tačiau jei žiūrovams taip ir nebus kėdžių, tikriausiai mums vis tiek prireiks įtikinamesnės priežasties išstovėti, nei „tam tikri apmąstymai“.
Taip jau buvo, kad muzika skambėjo visoje galerijoje, tad visai įmanoma, kad antrąjį pusvalandį mintimis nuklydau ir tyrinėjau paveikslus.
Trys seserys (Yana Ross; Lietuvos nacionalinis dramos teatras)
Iš esmės, ryškiausi Yanos Ross „Trijų seserų“ aspektai buvo panašumai ir skirtumai, lyginant šį pastatymą su šiemet Theatertreffen festivalyje (Berlynas) matytu idiotišku Simono Stone´o to paties pavadinimo spektakliu.
Abu pastatymai adaptuoti šiems laikams ir tai šaliai, kurioje yra sukurti. Abu baigiami von Tuzenbacho (ar jo analogo) savižudybe (o ne mirtimi dvikovoje). Ir abiejuose yra žymiai mažiau, nei „visas išverstas tekstas“ - tačiau Stone´o versija geba būti panašaus ilgio kaip ir pilnas vertimas, net ir be pusės veikiančiųjų personažų, o Ross išlaiko beveik visą personažų ansamblį, tačiau atsisako maždaug pusantros valandos teksto. Rezultatas toks, kad nors šiame pastatyme istorija tebejaudina, žiūrovams tenka ilgokai palaukti visų personažų - su kiekvienu susitinkama paskubomis, tad gana sudėtinga įsijausti į asmenines jų bėdas. Asmeniškai man tai nebuvo tokia jau didelė problema; turiu minty, visi prisimename, ko nori kiekviena iš trijų seserų, kodėl Andrejus iš esmės yra tokia gėda etc. Tai, ką Ross pateikia kaip kompensaciją (sakyčiau, ypač tiksliai), yra artėjančios karinės negandos Lietuvoje / Baltijos valstybėse / Šiaurės Europoje nuojauta.
Šiuo daug žadančiu realiu, aktualiu pasaulio už teatro sienų atliepimu pjesės istorija tampa visiškai logiška, tačiau - net labiau nei Čechovo originale - atrodo mažiau svarbi. Atrodo, kad Ross didžiąja dalimi Čechovo žaidžia kaip kandžia komedija, o ne buržuazine tragedija.
Pastatyme jaučiamas (jei dar ne visiškai jaučiamas realybėje) karo neišvengiamumas, visiškas pastarojo meto Pax Europa nestabilumas. Šių nuojautų ir vaizdų fone, žinoma, vis tiek liūdna, kai skiriasi vyrai ir žmonos, jei žmonės neišnaudoja savo potencialo, jei žmonės neištikimi savo partneriams, jei meilė lieka be atsako etc. Bet, Viešpatie, tai net iš dalies nesuteikia išblaivinančios perspektyvos.
Galbūt sumaniausia Ross pastatyme yra tai, jog jis tikrai grąžina Čechovo nuolat pabrėžtą banalumo ir beprasmybės aspektą, kuris įvairiuose pastatymuose dažniausiai būna išsentimentalizuojamas (ypač Jungtinėje Karalystėje). Čia mes viską susigrąžiname - įsiskaudinimus, ašarų upelius; tačiau taip pat ir įsiskaudinimų bergždumą ir beprasmiškumą. Iš esmės, tai yra galbūt tvirčiausias, nors ne visuomet tiesiogiai malonus, Čechovo pastatymas, kurį mačiau per ilgą laiką.
Antikristas (Artūras Areima; Menų spaustuvė*, Vilnius)
Paprastai tariant, „Antikristas“ - tai serija šokiruojančių gestų, beprasmių šūkių, nuogumo ir ekscesų. Pastatymas iš esmės gali būti apie įvairius dalykus, įskaitant Amerikos rinkimų padarinius, geopolitiką, Rusiją ir galbūt internetą. Manau, kad jis taip pat visai priartėja prie Nietzsche´s krikščioniškųjų dorybių atmetimo jo kvailose profašistinės tobulybės paieškose. Tačiau neaišku, ar Areima įsivaizduoja Nietzsche kaip mūsų pastarojo meto problemų iniciatorių, ar kaip geriausią įrankį su jomis kovoti.
Visiškai atsitiktinis aktorių ansamblis, be jokios konkrečios politinės ištikimybės, paruoštas rodyti bet kokį iš labiausiai „šokiruojančių“ gestų. Antikristas nieko nepasako, ir mums galbūt primenamas ankstyvasis Laibacho interviu socialistinėje Jugoslavijoje, kai jie pakartotinai atsisakė paneigti esą fašistai. Šiuo požiūriu man tai pasirodė visai naudinga, kadangi visuomet gana pravartu suabejoti savo prielaidomis dėl to, ką rodyti scenoje yra „OK“. Turiu omenyje - žinoma, techninis formato lygmuo - scena / visiškas energijos netekimas / scena / visiškas energijos netekimas / etc. - buvo gan kvailas, nepaisant akivaizdaus atlikėjų pasišventimo. Tačiau iš principo pastangos šiuo atžvilgiu sukritikuoti pastatymą gali reikšti ir visišką prasilenkimą su jo esme. Galbūt kaip chuliganiškas pastatymas jis tyčia techniškai blogas, nes techninis įgudimas yra buržuazinis reikalas ar panašiai. (Jei atvirai, labai sunku suprasti, kas buvo pastatymo taikinys (-iai) arba ką - jei apskritai ką nors - iš tiesų norėta „šokiruoti“, išskyrus įprastą tarptautinę teatro auditoriją, užfiksuojančią, jog šiame pastatyme panaudojami visi „šokiravimo“ tropai, kurie, jei apskritai bent kiek šokiruoja, tai labiausiai „žiūrėk tu man!, negalvojau, kad kas nors tai vis dar stato!“ lygmenyje.
Pastatyme yra ir keletas „gražių“ momentų, bet - vadinkite mane senu ir nežengiančiu koja kojon - man būtų visai įdomu pamatyti, kas išeitų iš šio pastatymo, jei prie jo dirbtų ir dramaturgas, o pagrindinė mintis būtų pastebimesnė. Dvi valandos yra gana ilgas laiko tarpas stebėti žmones, tiesiog mėtančius šūdus į sieną ir žiūrinčius, ar kas prilips.
Parengė Diana Gancevskaitė
*Tai Artūro Areimos teatro spektaklis. Red.
