„Sirenos" įgavo pagreitį ir persirito į antrąją pusę. Čia išsirikiavo lietuviški pasirodymai. Abstraktesnį žodį „pasirodymai" vartoju sąmoningai. Manau, kad juo reikėtų naudotis tiek atsižvelgiant į šių metų „Sirenų" šūkį („Nusibodo vaidyba? Ateik į teatrą!"), tiek siekiant aiškiau apibūdinti du vakar matytus lietuviškos „Sirenų" dalies darbus. Tai - Vido Bareikio režisuota Albert´o Camus „Kaligula" ir Beno Šarkos „Sirenos negali nekaukėti".
Išėjus iš „Kaligulos" ilgai svarsčiau, kokiomis kategorijomis galima vertinti kūrinį ir ar apskritai tai galima daryti - pasirodymas juk skelbiamas kaip work in progress? Viena vertus, tai drąsus režisieriaus žingsnis iki galo neapdorotą medžiagą pateikti žiūrovų teismui. Kita vertus, tai ir patogus žingsnis, kai kritika praktiškai neįmanoma. Kiekvienas, kuris apie nebaigtą darbą atsilieps neigiamai, gali būti pavadintas neišmanėliu, nes nesupranta, jog darbas vis dar išgyvena savo kūrybinius virsmus į kažką ... kokybiškesnio. Juk niekas negali numatyti, kiek darbo, idėjų dar bus įnešta į tą „darbo progresą". Visgi manau, kad derėtų atsižvelgti į tai, jog prieš metus Vidas Bareikis taip pat pristatė tokios pat - work in progress - stadijos „Nematomus monstrus" pagal to paties pavadinimo Chucko Palahniuko knygą.
Kaligulą (Ainis Storpirštis) išvystame gyvenimo lūžio taške. Jis prarado savo artimiausią ir ištikimiausią seserį-mylimąją Drusilą. Į sceną žengia sužeistas žmogus, todėl nuogas, todėl nedrąsus ir pasimetęs. Kaip reikės gyventi toliau, Kaligula dar nenumano, bet puikiai suvokia, kad laikas atsitiesti. Kaligulai permąsčius savo kaip valdovo reikšmę, supratus „galios mechanizmą" ir beprasmį, apsimestinį būvį šioje visuomenėje, imamasi radikalių įstatymų permainų, kurios visuomenės gyvenimą apverčia aukštyn kojomis. Pjesė adaptuota šiuolaikiškai. Bareikio sceninėje interpretacijoje originalių Romos patricijų mes nematysime, juos pakeičia šiuolaikiniai pataikūnai, žemesnę grandį užimančios figūros. Patricijus Bareikio interpretacijoje - nemąstantis žmogus / lėlė / marionetė. Tad šiame pastatyme aktorius valdo medžiaginę lėlę, kartu jie - vienas žmogus.
Scenografija minimali, pagrindinis akcentas - ant trijų sienų matoma ir ant kiekvienos iš jų skirtingu rakursu pateikiama videoprojekcija. Ji transliuoja veiksmą, kuris vyksta scenoje. Šiuo būdu galime atidžiau pažvelgti į aktorių išraiškas, kiekvieną sceną stebėti keturiais rakursais (ketvirtasis - „betarpiškas" žiūrovo žvilgsnis į sceną). Scenos viduryje pastatyta kėdė, ant kurios viso pasirodymo metu tyliai sėdi mirusi Drusila. Drusilos veidas Kaligulai turėtų priminti, kokia beprasmė būtis tampa tuomet, kai nebelieka nė vieno ištikimo žmogaus. Scenos apačioje prie pat žiūrovų pastatytas stalas. Tai pagrindinė veiksmo vieta.
Pasirodymas buvo atliekamas anglų kalba.. Bet viẽna yra mokėti anglų kalbą, o visai kas kita - adekvačiai ją vartoti scenoje. Tekstas dažnai būdavo suveltas, todėl daugeliu išraiškingų Camus pjesės vietų paprasčiausiai nebuvo galima mėgautis. Scenas režisierius perskiria vokalisto / linksmintojo / juokdario intarpais, per kuriuos skamba „The Cure" dainos-komentarai.
Mokytojų namų Didžiojoje salėje „Kaligula" truko tris valandas. Jei pamirštume kūrinio pavadinimą ir žiūrėtume į nuveiktą darbą, tos valandos virto begalybe. Peršasi tik viena mintis: trys valandos buvo skirtos ne unikaliam kūrybiniam atlikimui, o kad būtų išsakyta kuo daugiau teksto.
Džiugu, kad režisierius šiam pastatymui gausiai papildė savo aktorių būrį. Džiugu, kad naudodamas medijas leidžia žiūrovui sceną matyti keliais rakursais. Džiugu, kad lietuvių scenoje vis dažniau sumindomas apkerpėjęs nuogybės tabu. Bet tai yra vienintelės trys džiugios naujienos iš trijų valandų pasirodymo.
. . .
Beno Šarkos „Sirenos negali nekaukėti" susilaukė pasisekimo veiksmui dar neprasidėjus. Kas galėjo pagalvoti, kad gana vėlai (22.00) į erdvias LNDT dekoracijų dirbtuves priplūs tiek žiūrovų, jog bus nusėstas kiekvienas stalelis, lentyna ar bet koks kitas atributas.
„Vardan Kristaus kančios, įmeskit ką nors!" - kiekvieną įžengusį pasveikina Benas Šarka. Jis pasipuošęs baltu sijonu ir baltais batais, o iš balto švarko pečių kyšo dviejų pjautuvų ašmenys - Šarka aiškiai nustato savo kaip angelo amplua. Šiame vaidmenyje jis apsistoja visam vakarui. Tad išgirstame daug istorijų apie Dievo nuosprendžius bei nuotykius.
Pirmą pasirodymo valandą Šarka žiūrovus stebina drąsiais sąmojais. Žiūrovas tampa dalyviu, suokalbininku, jis nebijo komentuoti, o Šarka kursto pastarąjį jam pritarti ar prisijungti. Beje, šia proga visai nenuostabu LNDT dekoracijų dirbtuvėse išvysti šmėkščiojantį LNDT direktoriaus šunį. Dažnu atveju keturkojis neplanuotai tampa ir scenovaizdžio detale.
Benas Šarka yra labai charizmatiška asmenybė su tvirtais principais bei savitomis pažiūromis. Manau, niekas negalėtų nuginčyti jo aktorinių sugebėjimų, bet žiūrint šį pasirodymą nuolat persekiojo mintis, jog atlikėjas sąmoningai atsisako teatrinio / dramaturginio / vaidybinio santykio su žiūrovu. Būtent tai leidžia jam kur kas labiau prie jo priartėti. (Tiesą sakant, tai Šarkai pavyksta geriau nei bet kuriam kitam atlikėjui lietuvių scenoje.) Vakaras prasideda apeiginių šokių motyvais, kur girdime skambant savadarbius unikalius muzikos instrumentus. Juos papildo pavieniai Šarkos šauksmai / maurojimai / klyksmai. Juos atlikėjas retkarčiais pertraukia komentarais apie Dievo egzistenciją, socialines bei politines problemas. Tad muzikiniai intarpai bei komentarai vyksta chaotiškai, negalima numatyti jų trukmės ar išsidėstymo tvarkos. Tarp muzikinių garsų įterpiami atlikėjo svarstymai bei siūlymai, kaip galėtų būti išspręstos politinės ir socialinės problemos. Kai kada absurdiškai. Tačiau Šarka tuoj pat argumentuoja savo svarstymus, kartais juos specialiai „permušdamas" muzikiniais garsais.
Jei pasirodymas prasidėjo apeiginiais motyvais, tai antrą veiksmo valandą Šarka įterpia „beveik džiazo" muzikinių kompozicijų. Tą valandą galima pavadinti „džiazuojančia" dėl gana drąsių išvadų bei pasiūlymų, kurie žiūrovą dirgina ir glumina. Vis dėlto iš pradžių sulėkęs į save didžiulį publikos dėmesį, antrą valandą Šarka tampa nepatrauklus. Peršasi mintis, jog tai galėjo būti ir sąmoningas atlikėjo sprendimas. Viskas pernelyg išsitęsia, žiūrovas laukia pabaigos, o ji, atrodo, taip niekad ir neateina...
