Prieš neriant į naują scenos meno repertuarų ir premjerų maratoną, siūlau atsigręžti į jau praėjusį (2023-2024 metų) Lietuvos ir Latvijos operos teatrų sezoną, juos palyginti ir susumuoti rezultatus, o tada žvilgterėti į tai, kas didžiausiose kaimyninių šalių muzikinio teatro scenose mūsų laukia šiame (2024-2025 m.) sezone.
Svarbu paminėti, kad 104-asis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro sezonas dėl pastato rekonstrukcijos darbų prasidėjo vėliau nei įprastai ir truko nuo 2023 m. spalio pabaigos iki 2024 m. liepos pradžios; sezoną užbaigė teatro jau 4-ąjį kartą organizuotas vasaros festivalis „LNOBT Open“. Latvijos nacionalinė opera ir baletas praėjusį sezoną pradėjo rugpjūčio antroje pusėje ir užbaigė iki birželio vidurio trukusiu Rygos operos festivaliu.
2023-2024 m. sezone Lietuvos teatras operos / operetės repertuare pristatė 14-os pavadinimų kūrinius: jame – ir dvi operų premjeras, du jungtinio operos-baleto žanro kūrinius, dvi operas vaikams, vieną operetę. Iš jų – du nacionalinės operos kūriniai. Latvijos teatro operos / operetės repertuare figūravo 18-os pavadinimų kūriniai: taip pat dvi operų premjeros, taip pat dvi operos, skirtos visai šeimai (t. y. vaikams), taip pat du nacionalinės operos darbai, taip pat ir viena operetė[1].
Iš pirmo žvilgsnio, sakytume, Latvijos publikai ir čia atvykstantiems iš svetur operos gerbėjams siūlomas platesnis repertuaras, didesnis spektaklių pavadinimų pasirinkimas. Ir nesunku atsakyti, kodėl taip yra: Latvijos nacionalinė opera ir baletas vykdo veiklą repertuariniu modeliu – čia kone kasdien rodomas vis kitas spektaklis, tie patys darbai į sezono repertuarą sugrįžta daug kartų, todėl ir spektaklių įvairovė yra didesnė. Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT) jau daugiau nei penkmetį vykdo nerepertuarinę spektaklių rodymo politiką – čia spektakliai parodomi blokais (po 5-8 to paties pavadinimo spektaklius per dekadą) ir dažniausiai į sceną jie sugrįžta jau tik kitą sezoną. Taigi, LNOBT beveik nėra galimybės pamatyti bent tris skirtingus spektaklius per vieną savaitę.
Vis dėlto Rygos ir Vilniaus operos teatrų repertuarų plotis (t. y. atitinkamai 18 ir 14 operos / operetės žanro kūrinių) taip stipriai skiriasi tik iš pirmo žvilgsnio, nes abiejų teatrų operos panoramą sudaro iš esmės tų pačių kompozitorių, dažnai ir tų pačių pavadinimų veikalai. Dauguma jų atstovauja populiariausių klasikinių operų „sąrašui“ – tai yra italų ir prancūzų romantizmo kūrėjų darbai: Giuseppeʼs Verdi, Giacomo Puccini, Gaetano Donizetti, Gioachino Rossini, Georgesʼo Bizet, Charlesʼio Gounod, Julesʼio Massenet.
Be to, Latvijos teatras spektaklių pasiūlos gausą išlaiko ir dėl to, kad kai kurie jo repertuare esantys kūriniai yra ilgaamžiai, pavyzdžiui, čia vis dar rodomas Verdi „Nabukas“ (premjera įvyko 1996 m.) ir „Aida“ (premjera – 1998 m.), netgi 1973-iųjų Puccini „Turandot“ pastatymas, taip pat beveik prieš dvidešimtmetį į repertuarą sugrįžo Latvijos operos scenoje dar 1925-aisiais pristatytos Puccini operos „Madam Baterflai“ istorinė rekonstrukcija (jos premjera įvyko 2006 m.). Tokių senų spektaklių Lietuvos operos teatro scenoje praėjusį sezoną apskritai nebuvo, visi rodyti pastatymai – jau šiame amžiuje sukurti darbai; seniausi jų – tai iš Kongresų rūmų, dėl ten vykdytos pastato rekonstrukcijos, į LNOBT sceną atsikrausčiusi režisierės Dalios Ibelhauptaitės 2006-aisiais pastatyta Puccini „Bohema“ bei LNOBT repertuare nuo 2009-ųjų besisukanti Bizet „Karmen“.
Tai, kas išskiria, regis, tokį panašų Baltijos kaimynių operos teatrų repertuarinį „veidą“, be abejo, yra kiekvienos iš šalių nacionaliniai kūriniai. Nors ir čia galima pamatyti ne tik skirtumų, bet ir panašumų, nes abu teatrai siūlo po vieną nacionalinį veikalą vaikams: tiesa, latvių kompozitoriaus Jānio Lūsēno ir libreto autorės Māros Zālīte „Paukščių opera“, skirta visai šeimai, rodoma Rygos teatro Didžiojoje salėje, o kompozitoriaus ir libreto autoriaus Sigito Mickio „Zuikis puikis“ – LNOBT Kamerinėje. Taip pat ir po vieną suaugusiesiems: Vilniuje rodoma lietuviškoji Felikso Bajoro opera-baletas „Dievo avinėlis“, Rygoje – latviškoji Jānio Kalninio „Hamleto“ versija.
Įdomu tai, kad tiek praėjusio, tiek ateinančio sezonų operų premjeros Lietuvos ir Latvijos teatruose tarsi antrina vienas kito repertuarui: antai praėjusį sezoną Lietuvos teatre įvykusiai labai tradicinės, teatro daile, t. y. scenografija grįstos Verdi operos „Aida“ premjerai latviai atliepė realistinio scenovaizdžio Donizetti „Meilės eliksyro“ pastatymu, o režisūriškai įdomesnei, šiuolaikiškai, italo Federico Grazzini Vilniaus scenai sukurtai Jacquesʼo Offenbacho „Hofmano istorijų“ premjerai – Latvijos teatre „atsaką“ davė vieno geidžiamiausių operos režisierių, vokiečio Clauso Gutho sukurtas įdomus Verdi „Don Karlo“ spektaklis (Latvijos nacionalinės operos ir baleto bei Neapolio Teatro di San Carlo koprodukcija). Visų keturių čia paminėtų premjerinių operų pavadinimai sukasi arba visai neseniai sukosi ir vienos, ir kitos šalies operos teatrų repertuaruose. Taigi, kai premjeroms pasirenkami vis tie patys nauji-seni kūriniai ir daugiausia koncentruojamasi į XIX a. operos paveldą, jis toliau niveliuoja Lietuvos ir Latvijos operos teatrų veidus, tad originalumo ir pridėtinės vertės tokiems repertuarams gali suteikti nebent autentiška, konceptuali spektaklių režisūra.
Štai ir ateinantį sezoną abiejų teatrų paskelbtų operos premjerų sąraše numatyti to paties siauro laikotarpio (XVIII a. pabaigos – XX a. 1 deš.) kūriniai: Lietuvoje užsienio kūrėjų komandos statys Puccini operų triptiką ir Wolfgango Amadeus Mozarto „Don Žuaną“, o latviai pristatys savo šalies režisierių kurtas „Hofmano istorijas“ (rež. Aikas Karapetianas) ir Richardo Strausso „Salomėją“ (rež. Alvis Hermanis).
Galbūt iš dalies tie patys kūriniai į kaimyninių šalių operos teatrų repertuarus atkeliauja ne visiškai atsitiktinai, gal tokie pasirinkimai pagrįsti ir apdairia strategija. Juk ne kartą susiklostė taip, kad vieno teatro solistams teko gelbėti kito teatro spektaklius. Puikiai prisimenu, kaip 2009 m. LNOBT „Karmen“ premjerą, po pirmojo vakaro spektaklio susirgus pagrindinio vaidmens atlikėjai, išgelbėjo puikus latvių mecosopranas Kristīne Zadovska – atlikėja į spektaklį ekstremaliai „įšoko“ likus vos porai valandų iki renginio pradžios. Būta ir skubių „iškvietimų“ maršrutu Vilnius-Ryga: taip neplanuotai vieną iš Latvijos teatro spektaklių išgelbėjo lietuvių baritonas Dainius Stumbras. Ir apskritai lietuvių dirigentų ir solistų pajėgos neretai kviečiamos pastiprinti Rygos teatro kolektyvą: praėjusį sezoną čia „Don Karle“ pirma Didįjį Inkvizitorių, o vėliau ir Karalių Pilypą II dainavo bosas Tadas Girininkas. Beje, ir mūsų šalies teatre dėl LNOBT vertybinių nuostatų nebepageidaujamas tenoras Vaidas Vyšniauskas (aka Kristian Benedikt) Rygos teatre praėjusį rudenį sudainavo Kalafą jų senojoje „Turandot“. Kartkartėmis latvių solistai kuria pagrindinius vaidmenis ir LNOBT spektakliuose – pavyzdžiui, baritonas Valdis Jansonas dainuoja vilnietiškajame „Don Karle“.
Grįžkime ne tik prie praėjusio sezono, bet ir daugybę kitų praėjusių sezonų lydėjusios problemos – fakto, kad repertuare nėra nė vienos baroko epochos operos, nors LNOBT scenoje ji, regis, buvo žadėta. Reikia pripažinti, kad tai nėra unikali didžiausio mūsų šalies teatro problema, nes baroko operos pastaruoju metu nerodė ir Latvijos nacionalinė opera ir baletas. Vis dėlto tokia opera Rygos teatre turėtų atsirasti jau artimiausią sezoną – 2025-ųjų gegužę, prieš pat Rygos operos festivalį, čia suplanuota Georgo Friedricho Händelio „Flavijaus, Lombardijos karaliaus“ premjera (koprodukcija rengiama kartu su Bairoito baroko operos festivaliu), vėliau būsianti ir nuolatiniame teatro repertuare.
Tiesa, pastaraisiais metais LNOBT repertuare barokui atstovaudavo mobili, lauko erdvei skirta Giovanni Battistos Pergolesi komiška intermedija „Tarnaitė ponia“, rodoma vilkiko priekaboje. Senosios operos stygių repertuare šiemet, kaip ir pernai, bandyta pridengti importuotais ar pusiau importuotais užsienyje sukurtų spektaklių rodymais LDK Valdovų rūmuose vasaromis vykstančiame festivalyje „LNOBT Open“, taip pat baroko muzikos GALA koncertu. Šį birželį čia du vakarus skambėjo Henryʼio Purcellio „Didonė ir Enėjas“[2], kurią režisavo vengrė Dóra Barta, muzikos vadovas – Vytautas Lukočius. Deja, telieka apgailestauti, kad nors gana didelė lietuvių solistų, choristų ir šokėjų komanda kelias savaites dirbo prie šio spektaklio ir tas įdirbis bei jų pastangos išties buvo matyti, bet kviestinės režisierės indėlis į spektaklį, mandagiai sakant, nepralenkė ikirežisūrinio teatro epochoje klestėjusių „surikiuotojų“ atsakomybių, todėl scenoje matėme tik statiškai sugrupuotus atlikėjus, kartkartėmis priverstus žarstyti auksinio konfeti lietų. Reikia pripažinti, kad tokie festivaliniai pasirodymai niekaip nekompensuoja fakto, kad pilnaverčio baroko operos spektaklio Lietuvos operos teatro repertuare vis dar nėra.
Apibendrinant Latvijos nacionalinio operos ir baleto teatro praėjusio sezono repertuarą bei dabartinę veiklos kryptį galima pastebėti tendenciją, kad teatras pasuko gana tradiciniu keliu – statyti vienas populiariausių klasikinių operų ir repertuare derinti konvencionalius pastatymus su nuosaikios estetikos, tačiau konceptualios režisūros kriterijus atitinkančiais spektakliais. Panašia, tik dar tradiciškesne operos repertuaro kryptimi jau kurį laiką pasukęs ir LNOBT – greta kostiuminių bei kūrinyje vaizduojamos epochos stilizacijomis grįstų pastatymų kas keletą sezonų pasiūlydamas po vieną drąsesnę, t. y. šiuolaikinę klasikinės operos ar operetės interpretaciją.
Taigi, galima konstatuoti, kad dar mažiau nei prieš dešimtmetį buvusį reikšmingą šviesaus atminimo Rygos operos intendanto Andrejo Žagaro (1958–2018) palikimą, kai jo vadovaujamo (1996–2013) teatro repertuaras kasmet pasipildydavo 4-5 labai skirtingų muzikinių ir režisūrinių kalbų operų premjeromis, dabar jau galutinai išstūmė naujų teatro vadovų atsineštos Latvijos nacionalinės operos ir baleto vizijos. Pirma – lygiaverčiai atliepti baleto trupės poreikius ir ją auginti, statant bent po dvi baleto premjeras per sezoną; antra – kiekvieną sezoną pristatyti po dvi (kartais tris) operų premjeras, dažniausiai – tradicinio repertuaro, populiariausių operų spektaklius. Tiesa, nors ir susiaurėjus pasirenkamų statyti operos kūrinių spektrui bei sumažinus premjerų skaičių, čia ir toliau programiškai investuojama į žymių šalies ir užsienio režisierių sumanymus.
Beje, Žagaro laikais Rygos teatras vadinosi Latvijos nacionaline opera – taigi, net ir teatro pavadinime atsispindėjo tai, kad repertuaras buvo formuojamas koncentruojantis beveik vien į operos žanrą. Svarbu paminėti, kad Lietuvos operos ir baleto teatre keletą pastarųjų dešimtmečių vienodai puoselėjamas ir operos, ir baleto menas.
Galų gale, bendra ir tai, kad Lietuvos ir Latvijos operų teatrų rutiną praėjusį ir ateinantį sezonais palietė / palies teatrų vadovybės pokyčiai. Po beveik pusantrų metų trukusio LNOBT išgyvento „laikinumo“ statuso, kai buvęs teatro generalinis direktorius Jonas Sakalauskas (teatrui vadovavo nuo 2018 m. kovo iki 2023 m. kovo) bylinėjosi dėl pralaimėto Kultūros ministerijos surengto konkurso LNOBT vadovo pareigoms eiti, šį rudenį į teatrą turėtų įžengti konkurse laimėjusi naujoji teatro vadovė Laima Vilimienė. Beje, ji – ne tik pastaruosius šešerius metus vadovavo Klaipėdos valstybiniam muzikiniam teatrui, bet prieš tai buvo ir LNOBT ilgamečio generalinio direktoriaus Gintauto Kėvišo (2002–2017) pavaduotoja rinkodarai.
Šį mėnesį buvo paskelbta, kad nuo lapkričio 4 d. Latvijos nacionalinės operos ir baleto vadovo – valdybos pirmininko – pareigas pradės eiti Sandis Voldinis, jis pakeis pastaruosius penkerius metus teatrui vadovavusį ir aktyviai muzikinę karjerą tebeplėtojantį bosą-baritoną Egilį Silinį. Tarp kitko, Sandis Voldinis prieš tapdamas vadovu taip pat ėjo / eina šio teatro valdybos nario, atsakingo už rinkodarą, pareigas.
Taigi, galbūt abiejų kaimyninių šalių teatrų laukia pokyčiai, tačiau 2024-2025 m. sezone matysime buvusių vadovų inicijuotas premjeras, todėl darkart revizuoti repertuaro palikimą ir jo kaitą bus prasminga ne anksčiau kaip po poros metų.
Kelionės stebėti Latvijos nacionalinės operos ir baleto spektaklius 2023-2024 m. sezone buvo iš dalies finansuotos Lietuvos kultūros tarybos suteiktos mobilumo stipendijos lėšomis. Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
[1] Remtasi leidinyje „Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras. 2023 / 2024 sezonas“ ir svetainėse www.opera.lt bei www.opera.lv pateikta informacija.
[2] Pastatymo premjera įvyko 2022 m. spalio 22 d., Budapešte, Vengrijoje.
