Skiriu Dimai Matvejevui 🙂
„Teatre jiems buvo nuobodu, ir ten jie beveik neidavo“. Taip fotografas Brassaï užrašė apie Picasso ir jo jaunystės draugus dailininkus, poetus, galeristus, paveikslų pirklius ano amžiaus pirmos pusės Paryžiuje. Picasso mėgo cirką, ir kai pavykdavo uždirbti bent kiek, ėjo su bičiuliais į netoli jo dirbtuvės veikusį Cirque Medrano po kelis kartus iš eilės. Labiausiai jį kerėjo klounai. Po vaidinimų eidavo paplepėti su klounais ir likti su jais bare. Ir penkiasdešimtmetis Picasso jautėsi laimingas cirke, tame pačiame žymiajame Cirque Medrano, užganėdintas atmosferos, arklidžių kvapo, klounų išdaigų - daug labiau, nei jo vienuolikmetis sūnus Paulis, šaltai stebėjęs pasirodymus. Ir cirko personažų Picasso kūryboje apstu.
Tačiau teatras Picasso gyvenime būdavo, ir štai kokiame vainike - kaip „sėkmingo menininko“ statuso atributas. Tame, pagal fotografą, sėkmės įrodymų komplekte: erdvūs butai, pilis, mašina, geriausių siuvėjų kostiumai, veisliniai šunys, daili meilužė, „visas Paryžius“ jo namuose, o „pats jis irgi nepraleisdavo nė vienos teatro ar baleto premjeros, vaikščiojo į priėmimus ir vakarėlius, visada lydimas žmonos - gražios ir elegantiškos“. Ir žmona - teatro žmogus - baleto šokėja Olga Chochlova, Paulio motina.
Tokia matyt būna išgarsėjimo pradžia - lydima poreikio vis atsižymėti viešajame gyvenime, patvirtinti savo „sėkmingo menininko“ vaidmenį su kostiumais, tegu ir be šunų (žr. šiuolaikinius fotokomiksus apie visus atidarymus ir t.t.). Picasso tą žaidimą neilgai žaidė. Kažkiek populiarumas jį galbūt linksmino, bet, liudija Brassaï, fotografavęs Picasso ir jo kūrybą trejetą dešimtmečių, „netrukus visa tai ėmė įkyrėti... Tie, kurie manė, kad aukštuomenės pramogos amžiams ištrynė jo jaunystės prisiminimus, atpratino nuo jauno juoko ir to meto pokštų, nuo beribės laisvės, nuo džiaugsmo būti su draugais, tie, kurie buvo tikri, kad jis pagaliau „susitupėjo“, labai klydo“.
...
Brassaï - fotografo slapyvardis. Vengriško kraujo turintis Gyula Halasz buvo kilęs iš Transilvanijos miesto Brašovo (slapyvardis ir reiškia - iš Brašovo), kuris tada priklausė Austrijai-Vengrijai. Mokėsi piešti Budapešte ir Berlyne, o Paryžiuje apsigyveno 1924 metais, dirbo žurnalistu, fotografavo tik šiaip sau, kad iliustruotų savo rašymus. Ir netrukus fotografija pasidarė svarbesnė. Brassaï tapo pripažintas po serijos naktinio Paryžiaus nuotraukų, išleistų atskira knyga, anuomet plačiai paplitusia, šiandien tos nuotraukos - miestas ir jo naktų personažai - klasika, kaip ir Picasso, kitų to meto Paryžiaus menininkų portretai, jų darbų fotografijos.
Be abejo, Brassaï atsidūrė Picasso dirbtuvėje, kad fotografuotų. Ir savaime suprantama, prieš pirmą susitikimą 1932 metais buvo labai sutrikęs, įsitempęs. „Bet vos tik tas žmogus pasirodė, ir susikurtasis vaizdas, ir visos mano baimės iškart išnyko. Priešais mane stovėjo normalus žmogus, paprastas ir natūralus: nė šešėlio didybės, jokios pozos. Su juo buvo taip lengva, jis toks draugiškas, kad aš tuoj nusiraminau“ (tokį draugiškai bendraujantį ir matau, prancūzų televizijos nufilmuotą gerokai vėliau).
O Brassaï rašo apie karo metus. Iš jo knygos „Pokalbiai su Picasso“ žinau, kad per Antrąjį pasaulinį karą Picasso pilis Normandijoje buvo paversta kareivinėmis, ir labiausiai joje Picasso skulptūras niokojo ne vermachto kareiviai, bet savi, anuos išviję. O Picassas nuo karo neišvyko nei į Ameriką, nei kitur, kur buvo kviečiamas. Liko šaltame okupuotame Paryžiuje su nepritekliais, draudimais, eilėmis, pavojais. Kūrė daug. Jo butas ir dirbtuvė Paryžiuje prie Sen Žermen bulvaro, Didžiųjų Augustinų gatvėje virto visuomenės traukos vieta. Publika pati veržėsi pas garsų menininką, norėjo bendrauti, pirkti, matyti „gyvą“. Picasso dirbdavo naktimis, svečius priimdavo pirmoje dienos pusėje. Apie jį sklido legendos kaip apie atšiaurų, ir jo namai garsėjo nesvetingumu - nė vienos kėdės. Visi stovėdami laukia, ar klasikas teiksis pasirodyti. O jis nenuspėjamas kaip kaprizinga primadona. Jeigu iki ryto dirbo, jeigu prastos nuotaikos ar turi kitų reikalų, išeis visi nieko nepamatę. Picasso surežisuotą nepasirodymo misteriją tenka įkūnyti jo amžinam draugui ir sekretoriui Jaime Sabartésui. Arba genijus įžengia ir pats vedžioja svečius po dirbtuvės sales, rodo vakar ar šiąnakt sukurtus darbus ir stebi stebinčiųjų reakcijas.
...
Toje bohemos stichijoje, kurią Brassaï fiksavo, tarp gausios Picasso kūrinijos esama netgi pjesės - šešių veiksmų tragifarso „Troškimas, sučiuptas už uodegos“. Personažai - Storapadis, Suapvalintas Galas, Riebus Pavojus, Liesas Pavojus, Du persikai... Vienas iš veiksmų vyksta viešbutyje „Šlykštusis“, ten bendrauja kojos prie durų, kitur duobkasys atitraukia personažus nuo pietų stalo ir sukiša į karstus, o policininką suryja krokodilas - čia tai, ką įsiminė „premjeros“ liudininkas Brassaï. Picasso opusas parašytas 1941 metų sausį mokykliniame sąsiuvinyje (pagal fotografą - rašyta „verbalinio transo“ metodu), bičiulių menininkų suvaidintas 1944 metų birželį draugų bute. „Režisavo“ Albertas Camus, tarp artistų - Jeanas-Paulis Sartre´as (Suapvalintas Galas), Simone de Beauvoir (galbūt Du Persikai), Picasso mylimoji Dora Maar ir, kaip sakoma, kiti, nepaklusę Picasso remarkai „Visi įeina į sceną apsirengę tik muilo puta“. Žiūrovai plojo, lygino Picasso „Troškimą...“ su Apollinaire´o „Teiresijaus krūtimis“, Alfredo Jarry „Karaliumi Ūbu“, Picasso visus pakvietė pas save, šventė, dūko, fotografavosi, kaip turi būt.
Po metų ir Picasso, ir Brassaï tapo kitos, bet viešos ir iškilmingos premjeros Sarah Bernhardt teatre herojais: baleto „Randevu“ uždangai panaudotas Picasso paveikslas, o dekoracijai - Brassaï nuotraukos. Tai buvo pirmoji didelė baleto premjera išlaisvintame Paryžiuje, vakaras iš kelių kūrinių. Picasso paveikslai ne pirmą kartą baleto scenoje, buvo jų keletas iki karo. Tada jaunas Picasso buvo tik menininkas novatorius, dabar - jau ir komunistų partijos narys (ko mažučiui seneliui ten reikėjo? Taikos balandžius paišyti? Po kongresus važinėti?), ir publika reaguoja ne tik plojimais, bet ir švilpimu, riksmais. Ta reakcija Picasso atrodė tik kaip „vaikų krykštavimas pievelėje, palyginus su tuo, kas dėjosi prieš 28 metus „Balaganėlio“ premjeroje“ - atėję maloniai praleisti laiko su klasika, žiūrovai tada pateko į kubistų baletą, o jo autoriams Satie, Cocteau ir Picasso „damos vos neišdūrė akių savo plaukų segtukais“. Picasso džiūgauja, kai jo kūryba nepatinka. Gražuolė „Randevu“ šokusi balerina Marina de Berg svajojo pažinti Picasso, tokio garsaus menininko, kūrybą, Brassaï ją atsivedė į Picasso dirbtuvę, ir panelės įkarštis atvėso, nes „čia juk vien išsigimėliai“. Ji kategoriškai atsisakė, kad Picasso ją tapytų, t.y. išbjaurotų, o Picasso: „Marina man tikrai patinka! Ji nesimaivo. Dievinu!”
...
Ką aš čia darau? Perpasakoju Brassaï knygą „Pokalbiai su Picasso“, Prancūzijoje išleistą 1964 metais? Gyvenu joje. Kvėpuoju „beribe laisve“, kai žmonėms rūpi tik kūryba ir niekas kitas. Vaikštau paskui Brassaï po Picasso dirbtuves tarp jo kūrinių; iki karo kas vakarą sėdim su didele kompanija kavinėje (aišku, „Les Deux Magots“ arba „De Flore“!) su Picasso, niekad nenusirengiančiu ten lietpalčio, su jo silpnaregiu riteriu Sabartésu, kuriam tos prirūkytos kavinės yra kančia; prie gretimų stalelių - Jeanas Paulis ir Simone (Brassaï replika: „Egzistencializmo dar nebuvo, bet jie jau kažką rašė“); Picasso namuose būnu tarp Jacqueso Preverto, Jeano Cocteau, Paulio Éluard´o, užeinu pas jo draugą ir konkurentą Henri Matisse´ą; kvatoju su visais, kai Picasso sumano priešais Brassaï fotoaparatą papozuoti „kaip tikras dailininkas“ - su palete rankoje (niekada netapė, laikydamas paletę), po to einame žiūrėti naujų darbų, o virš jų ties lubomis - langas su kopėčiomis, ir Picassso, jei norėtų, gali pabėgti Paryžiaus stogais.
Brassaï buvo kviečiamas tik fotografuoti - konkretiems meno žurnalams ir albumams, bet tuos kelis bendravimo dešimtmečius, o labiausiai per karą jis užrašinėjo pokalbius su Picasso. Paprastai, dienoraštiškai, iš atminties. Kartais jie kalbasi gal ir visiškus niekus meno istorijos požiūriu, tačiau knygos kontekste viskas svarbu. Bet dažniausiai jų šnekos sukosi apie kūrybą.
Pavyzdžiui, Picasso sako: „Kad suprastum, ką nori nupiešti, reikia pradėti... Tai, ką pagaunu dirbdamas , - net jeigu to ir nenorėjau, - man svarbiau už mano idėjas...“ Arba - apie menininko pripažinimą: „Menininkui tai būtina. Ir ne tik tam, kad jis turėtų iš ko gyventi, o labiausiai - kad galėtų realizuoti savo sumanymus. Net turtingiems menininkams reikia sėkmės, pripažinimo, populiarumo. Nedaug žmonių supranta meną, o jausti tapybą iš viso labai mažai kam duota. Dauguma sprendžia apie meną pagal tai, kiek jis žinomas. Tai kam pripažinimą atiduoti vien „sėkmingiems menininkams“? Kiekviena karta turi savo dievukus... Bet kur pasakyta, kad sektis turi tik tiems, kurie pataikauja publikai?.. Žinot, ką aš jums pasakysiu? Pripažinimas, pasiektas jaunystėje, tapo mano šarvu... „Žydrasis periodas“, „rožinis periodas“ - tai skėtis, kuris mane saugo. Ir būtent savo pripažinimo ginamas aš galėjau daryti, ką norėjau. Viską, ką norėjau“. Čia tiesiog veiksmų programa. Menininko filosofija ir ideologija. Menininko, kuris žino savo vertę ir neleis kitiems ja abejoti. Ir tikslas - ne kažkoks mistinis buvimas dėmesio centre, visų akivaizdoje, ne komplimentų ar reklamos medžioklė. Tikslas - galimybė kurti, nesitaikant prie tų, kurie perka. Čia uoliai dirbančio menininko gudrybė ir išmintis.
...
Įdomi Jaime Sabartéso figūra. Poetas, Picasso jaunystės draugas su žmona gyveno ir dirbo sekretoriumi jo namuose, rūpinosi Picasso kūrybos archyvavimu ir paties Picasso ramybe. Šiandien vadintume tokį žmogų menininko agentu. Brassaï jį lygina su Hermiu, Olimpo dievų pasiuntiniu ir tarpininku. Ir su inkvizitoriumi, kuris turi galią spręsti, kam valia įsiterpti į Picasso laiką. Kas tai per charakteris! Sabartésas parašė apie Picasso knygą „Portretai ir atsiminimai“, ji išleista1946 metais. Anot Brassaï, - parašyta labai santūriai, bet tarp eilučių matyti paties Sabartéso autoportretas, apnuoginantis jo „įžeidų nusižeminimą, išdidų drovumą, sąmoningą nuolankaus liudininko buvimą šešėlyje“. Picasso ne kartą tapė Sabartésą („kiekvieną mano gyvenimo etapą jis pažymėdavo portretu“), žadėdamas padovanoti draugui jo atvaizdus, bet vis atsitikdavo kokie pikasiški siužetai (noras taisyti ir kt.), ir Sabartésas taip jų ir neatgavo. Bet tų portretų istorijas pavertė knygos turiniu, neslėpdamas savo draugo asmenybės „prieštaravimų, abejonių, keistybių, nuotaikų kaitos ir silpnybių, kurios, tiesą sakant ir sudaro meistro žavesį ir patrauklumą“, - nustatė Brassaï. Su Sabartésu Brassaï yra patyliukais aptarę, kodėl Picasso taip kruopščiai ant kiekvieno netgi piešinio užrašo ne tik datą, bet ir sukūrimo valandą. Jųdviejų išvada, suformuluota Sabartéso: „Jis nori suteikti istorinę vertę visiems faktams ir poelgiams, kurie sudaro legendą apie jį kaip kūrėją, nori tai padaryti pats - anksčiau, nei atliks kiti, - jis pildo didį savo įstabaus ir nepaprasto gyvenimo metraštį“.
Kai Barselonoje, gavusioje Sabartéso kolekciją, atsidarė Picasso muziejus, laimingam Sabartésui ten buvo suteiktas garbės postas. Picassas nė nemanė važiuoti į atidarymą, o Sabartésas - su didžiausiu džiaugsmu. Dabar aikštė priešais muziejų pavadinta Sabartéso vardu. Natūralu, nes pats muziejus gyvuoja jo viso gyvenimo dėka.
...
Brassaï savo pokalbių užrašus po gero dvidešimtmečio parodė Picasso, kurį aplankė jau gyvenantį Kanuose. Picasso nenustebo, kad Brassaï užrašinėjo. „Labai įdomu! Sėskim ir paskaitykite man kelis puslapius“. Skaitau visus 396 puslapius (pasiskolinau iš Juozo Budraičio rusišką 2015m. leidimą) ir suprantu, kad toji knyga atsirado ne tik dėl Brassaï poreikio užrašinėti (tegu ir paryžiečių pokalbius baruose), ne tik dažnas buvimas greta įspūdingo, draugiško ir šnekaus meistro - „Pokalbius su Picasso“, kuriuose esama nemažai pokalbių su jo aplinkos žmonėmis, provokavo ir karo meto bendravimo alkis uždarame mieste su svetimomis vėliavomis, noras padėti sau negrimzti į bjauriausias būsenas. Juk ir Sabartéso knygą paskatino Picasso, ir ne bet kada, o karo pradžioje „priverstinio nieko neveikimo ir nevilties minutę: jis patarė rašyti, dirbti“. Pats gi kaip tik tada rašė savo šešių veiksmų tragifarsą.
1944 metais, kai Picasso pamatė Brassaï piešinius ir paragino nemesti piešimo, jie kalbėjosi apie pašaukimą. Brassaï sakė, kad „į fotografiją pasitraukiama kaip į vienuolyną“, todėl jis susilaiko nuo piešimo, nes „aš turiu akį, o rankos neturiu“. Picasso: „Kai turi, ką pasakyti, ką išreikšti, ilgas susilaikymas galų gale darosi nepakeliamas... Pašaukimui reikalinga narsa, o kad leistum pašaukimui reikštis - taip pat...“ Atrodo, Brassaï drąsino save Picasso išmintimi, ir galbūt sėkmingai, nes dabar įvairūs šaltiniai prie žinių, kad jis - vienas žymiausių 20 amžiaus fotografų, prideda ir tai, kad jis piešėjas, skulptorius, kino režisierius.
Kad Brassaï užrašai daugiausia apima karo metus, suprantu tik iš datų, bet ne iš turinio. Paryžius okupuotas, o jo menininkai - turbūt ne? Labai atidžiai peržiūrinėdama knygą iš naujo, galiu išgraibyti okupacijos detales: jie nebegali sėdėti savo pamėgtose kavinėse (karantinai, komendanto valandos), jie neturi kuo šildyti namų žiemą, jie beveik nelegalai, nes kad skelbtum savo kūrybą, reikia gauti valdžios leidimą, tačiau jie neis ir neprašys! Bet jie kuria. Jie brangina savo laiką ir neaptarinėja, koks bjaurus fiureris ir kaip žlugdo okupantų tvarka, jie nekomentuoja nei vėliavų su svastikom savo mieste, nei dusinančių draudimų išvykti iš to miesto. Ir jie nesijaučia didvyriai, kad visa tai iškenčia. Jie gyvena lyg to nebūtų. Jie turi ką veikti. Ir todėl kas rytą yra naujų kūrinių Picasso dirbtuvėje, ir yra ką aptarti, ir ką fotografuoti, ir ką pripažinti.
