Nusileidau ne Poznanės Maltoje ir ne Berlyno Theatertreffen, ir ne Avinjone, o Druskininkų Vasaroje. Man smalsu, koks tai festivalis, kuris vyksta pirmą kartą, rodo virš 20 vaidinimų ir jų dauguma iš Rusijos, o teatrų pavadinimai, režisierių pavardės nelabai ką sako. Tumino vardo festivalyje nėra maskvietiškųjų Tumino spektaklių, nėra Karbauskio. Nėra Piotro Fomenkos spektaklių, nėra Serebrenikovo ar Bogomolovo. Nėra tų, apie kuriuos Rusijoje kalbama, rašoma. Nėra Druskininkuose ir salių dideliems profesionalių teatrų spektakliams. Yra „Eglės" sanatorijos klubas ir „SPA Vilnius sana" konferencijų salė.
O programoje - valstybinis teatras „Šeštadienis" (rusiškai - „Subota") iš Sankt Peterburgo ir daug panašių pavadinimų: valstybinis jaunimo dramos teatras „Iš rožių gatvės" (Kišiniovas), Orenburgo valstybinis dramos teatras, „Menininkų bendruomenė" iš Jerevano. Tai iš konkurso sąrašo - ten 13 punktų. Tarp jų - ir tai, kas staiga sudomino, traukė būtinai atvažiuoti pažiūrėti: Gabrielės Tuminaitės „Emilija Galoti" iš „Sovremenniko" repertuaro, Ramunės Kuzmanaitės „Vėlinės" -Adomas Mickevičius su Baltarusijos nepriklausomu teatru Č.
Pasiėmus programėlę, galima žaisti iki begalybės, klausinėjant savęs ir kolegų: žinai ką nors iš jų? Girdėjai? „Škola dramatičeskogo iskusstva" girdėjau, bet su Anatolijumi Vasiljevu, ne su Aleksandru Ogariovu. Dar keli pavadinimai su klaustukais: Vilniaus jaunimo teatras „Arlekinas" (iš studentiškų vaidinimų programos), teatras „Diklonas" ir trupė „Atvira erdvė" (abu iš Peterburgo), projekto „Atvira scena" direkcija (Maskva)...
Pasirinkau pirmą konkurso savaitę, pridėjau porą vaidinimų iš programos, kurią rengėjai tarpusavy vadina brendiniais teatrais, ir 12 dienų gyvenau Druskininkuose, tik nėriau ne į perlines vonias, o ten, kur man ir priklauso.
...
Brendiniai teatrai. Išvertus iš rinkodarininkų kalbos, tai garsūs teatrai su žvaigždėm. Rinkodarininkas gali tų teatrų ir žvaigždžių nežinoti, bet jeigu šitos profesijos žmones įtikinsi, kad prekė garsi, t.y. paklausi, jis su ta preke dirbs. O „Vasaros" festivalį ir daro dviejų sanatorijų rinkodaros direktoriai. Pagarba jų darbui - „SPA Vilnius SANA" Eglei Rukšėnaitei (festivalio atstovė spaudai) ir „Eglės" Edgarui Briedžiui (festivalio direktorius). Neatsitraukdami nuo tiesioginių pareigų, jie užsiima festivaliu, o programą sudarė žmogus, kuriuo jie pasitiki ir kuris vadinamas festivalio meno vadovu: tai Olegas Jefremovas, programėlėje pristatytas kaip „teatro PDK DRAMA meno vadovas, psichologinių mokslų kandidatas, profesorius". Skamba išdidžiai.
Kai pagalvoju apie aukščiau minėtus brendinius teatrus, prisimenu, jog kadaise ir Ostapas Benderis planavo Vasiukuose organizuoti kažką grandiozinio. Garsūs Maskvos teatrai - Druskininkuose? Štai prašom, „Vasaros" repertuare: Maskvos teatras „Na Maloj Bronnoj" ir valstybinis akademinis Jevgenijaus Vachtangovo vardo. Suprantama, Rimas Tuminas yra „Vasaros" prezidentas, be to, „Vasara" dar yra ir Tumino vardo festivalis. Uždarymui (šitas fokusas man labai patinka) - centrinis akademinis Rusijos armijos teatras. Koks brendas!
Kaip tiems darbštiems rinkodarininkams paaiškinti teatro ir brendo santykius? Na, išgarsėjo kadaise teatras „Na Maloj Bronnoj" - tai buvo Anatolijaus Efroso laikais. Efroso daugiau nei 25 metai nebėra, jo spektakliai nebevaidinami, o teatras vis tiek garsus? Kuo? Kuriais spektakliais? Kas jų autorius? Kuo įdomus buvo dabartinis J.Vachtangovo teatras iki Rimo Tumino atėjimo? Arba Majakovskio teatras - iki Mindaugo Karbauskio? Kažin ar tie brendiniai kartais nepasidaro mirusiais - kai nebeturi įdomaus režisieriaus? Kas dabar, pavyzdžiui, yra „Sovremennikas" ar „Na Taganke" - mano paauglystės svarbiausios vietos teatrinėje Maskvoje? Jų net nesigirdi.
...
Ir žybteli Druskininkuose žvaigždės iš „Malaja Bronnaja". Viena žvaigždė - Jevgenija Simonova, ir ta pati šviečia iš 1978 metų filmo „Paprastas stebuklas". Simonovos vaidinamą spektaklį „Trys aukštos moterys" festivalis ir reklamavo, remdamasis 1978-ųjų Princese. Atsiliepė susijaudinusios ponios, nešinos puokštėmis drebančiose rankose.
Iš Vachtangovo teatro atvežė „Medėją". Galėjo atvežti „Antigonę" ar „Edipą karalių", „Jonuką ir Grytutę", bele kokį esantį ar nesantį pavadinimą, režisuotą ar tik sustatytą, tas neturi jokios reikšmės. Publika brovėsi artistų žiūrėti: Julijos Rutberg, Grigorijaus Antipenkos. Seka juk žmonės serialus, pamilsta herojus, painioja juos su aktoriais, o čia, Druskininkuose - jie gyvi. Esu visiškai tamsi serialų klausimu, bet pagal gėlių teikimo aktoriams manierą suvokiau, kad abu yra apsvaiginę nemažai galvų. Suvokiau ir tai, kad Vachtangovo teatras rimčiau žiūri į savo repertuaro kokybę nei „Malaja Bronnaja".
Niekaip negalėjau prisijungti prie euforiškos žiūrovų būsenos, nes man teatre reikia visko, ne vien aktorių ir jų ekrano šlovės. Ir tą viską gavau per Gabrielės Tuminaitės „Emiliją Galoti". Verta buvo važiuoti į Druskininkų festivalį, kad pamatytum šitą kruopščiai padarytą spektaklį - Gabrielės režisūrą, „Sovremenniko" aktorių vaidybą, Adomo Jacovskio scenografiją, Neli Ivančik kosriumus, išgirstum Giedriaus Puskunigio muziką. Tai, visų pirma, teatro šiandiena, o ne praeitas dešimtmetis. Tai režisūra, o ne aktorių išvedžiojimas su pragrojimais ir pašvietimais.
Keista girdėti, kad „Sovremennikas" retai rodo „Emiliją Galoti", nes vaidina „ne tie" aktoriai. Nebrendiniai? Kas, kad gerai dirba. Maskva neduoda pagrindinių vaidmenų „dvorniaškoms".
Dar vienas spektaklis, dėl kurio verta buvo atsirasti Druskininkuose - Olego Žiugždos su Gardino lėlininkais „Pikų dama". Po jos, laisvos ir pašaipūniškos, „Emilija Galoti" atrodė įsitempusi, susirūpinusi, kad tik nenuslystų nuo bėgių. Štai turbūt ir skirtumas tarp debiutuojančios ir brandžios režisūros, tarp pirmų žingsnių scenoje ir šimtas keliolikto spektaklio. Bet abi kelio atkarpos turi savo gėrio ir savų nepatogumų.
...
O su nevykusiais klounais iš „Diklono", primenančiais drožles nuo Polunino Asisiajaus, su teatro „Subota" agitbrigadiniu vaidinimu „Vasaros" kreivė krito taip žemai, kad atsirado tirštų abejonių dėl festivalio atrankos dalykų. Ir ne vien dėl jų. Krypties nė neverta ieškoti, nes kiekvienas spektaklis - lyg iš kitokio festivalio, ir ne paties ambicingiausio. Gal čia vien bičiulių trupės? Gal manyta, kad sanatorijų pacientams viskas tinka ir jie neatskiria šūdo nuo grūdo? Ir iš viso, gal festivalio tikslas visai ne teatras? Kodėl, pavyzdžiui, Rimo Tumino laboratorijoje, kuri buvo festivalio dalis - keliolika jaunų režisierių, ir visi iš Rusijos? Kodėl tą laboratoriją organizavo Rusijos teatro sąjunga? Druskininkuose - lyg imperijos provincijoje?
Tada ima durti ir absurdai programėlėje, ir jie nebeatrodo vien kaip korektūros klaidos. „Sovremennikas" ten virtęs teatru „Amžininkas", atsiradęs kažkoks valstybinis mažasis dramos teatras - nes pavadinime praleistas Vilniaus vardas, o žiuri narė Eglė Gabrėnaitė pristatoma kaip „Lietuvos TSRS nusipelniusi artistė" ir „zaslužennaja artistka Litovskoj SSSR", o Regimantas Adomaitis - „TSRS liaudies artistas" ir „narodnyj artist SSSR".
Po prasto vaidinimo šeši žiuri nariai - trys lietuviai, trys svečiai - atrodo kaip įkaitai, prišvartuoti Druskininkuose dviems savaitėms. Nublanksta kurortas, procedūros (vietoje honoraro?) ir naktiniai tūsai su vakare vaidinusia trupe (šeimininkų vaišingumas). Gal ne visiems čia taip baisiai trošku, bet kančią įžiūriu ir net išgirstu: „ar viską būtina žiūrėti?" Suprantu, kad jiems žiūrėti nebūtina, bet festivaliui prašmatnu turėti žiuri iš brendinių pavardžių: Gabrėnaitė, Adomaitis, Bagdonas ir tituluoti teatrologai.
Visi šeši komisijos nariai kas vakarą pristatomi publikai, o tai jau atskiras vaidinimas, kur pagrindinis artistas - Olegas Jefremovas. Jis įžingsniuoja į sceną kaip į savo kambarį, toks atsipalaidavęs, visiems savas ir pradeda vardinti „zaslužennaja artistka Litovskoj SSR" (mat kaip - jau be korektūros klaidos, bet SSR galioja) , „narodnyj artist Sovetskogo Sojuza" ir taip toliau, po to ima skelbti, kokia aibė prizų įsteigta „Vasaros" dalyviams (11 prizų - 13 konkursantų), ir kas vakarą tie popieriukai, iš kurių jis skaito, vis labiau suglamžyti, džinsai ir švarkas taipogi.
...
Ir po spektaklių būna spektaklis. Aktoriai dar lenkiasi, o sceną vėl okupuoja meno vadovas, lydimas festivalio direktoriaus, abu tokie kasdieniški, kad nors prasmek. Jie nutildo plojimus ir ima teikti: a) rėmelį su festivalio dalyvio diplomu režisieriui; b) Druskininkų menininko paveiksliuką režisieriui; c) gėles žvaigždėms; d) po festivalio medalį iš druskos - kiekvienam aktoriui.
Kultūrnamis. Tvartas! Šiurkščiausias netaktas. Laikas prieš vaidinimą ir ypač po jo yra spektaklio dalis, jis priklauso aktoriams. Dar gyveni su spektakliu ir dėkoji už jį vaidinusiems (jeigu buvo gerai) - ko pašaliniam personažui brautis į sceną su savo buitiniais drabužiais ir manieromis iš kitos realybės? Juokinga ir įkyru.
Po „Emilijos Galoti" pareiškiau savo protestą. Nedrąsiai. Parašiau e-laišką festivalio Eglei. Paspaudžiau send. Po to jaučiausi nepatogiai. Lyg apšmeižus ar ką. Gavau atsakymą. Suprato. Parašė gražiai: kad kiekviena pastaba yra dovana.
Scenoje nustojo skambėti SSR. Adomaitį pradėjo pristatinėti kaip sekso simbolį („seks simvol"). Išmoko tarti Gabrėnaitės vardą ir pavardę (be rusiškai apverstų „e", be sau patogaus kirčiavimo). Rėmelius ir medalius iš druskos tebeteikia, bet leidžia ploti iki soties. Buitiniai drabužiai scenoje patiems sveikintojams netrukdo, savo įkyraus komizmo jie nemato ir nejaučia. O kad nuo scenos į publiką festivalio meno vadovas kreipiasi tik rusiškai ir jo kalba neverčiama, tai festivalio rengėjams turbūt natūralu. Juk ir Druskininkų sanatorijos seselės automatiškai sako „Požaluista", netgi jei pasisveikini lietuviškai. Nors sanatorija - ne „Belarus", o „Eglė". Bet - nevalstybinė kalba scenoje? Rusiški spektakliai - be vertimų? Kokioje šalyje vyksta toji „Vasara"? Kokiems žiūrovams? Kas čia šeimininkauja? Festivalis - kaip vien rusakalbės Druskininkų klientūros aptarnavimo įnagis. Imperijos žaidimai. Ar čia rublis pakastas?
Tais retais atvejais, kai Tuminas įeina į sceną - atidaryti konkursinę programą, pristatyti žiuri vadovą profesorių Aleksejų Bartoševičių ar Vilniaus Mažojo teatro spektaklį „Dostojevskis vaikams" - jis kalba rusiškai-lietuviškai-rusiškai, t.y. vertėjaudamas pats sau. Ir vilki kostiumą. Teatro žmogus supranta, kad scenoje jis tampa personažu. Jam pavyksta būti oriu, paprastu ir maloniu. Bet dėl Tumino vardo festivalio lygio Tuminui turėtų būti gėdų gėda.
...
Festivalio personažai ir siužetai - ne vien scenoje. Kuluaruose jų apstu. Man pasidarydavo ramu, pamačius Mariją Tananą, festivalio vykdančiąją direktorę. Ji lyg vertėja tarp teatro žmonių ir rinkodarininkų. Jei kils nesusipratimas, Marija sutvarkys. Kai išgirsdavau, kad akredituotiems nėra numatyta vietų ir reikia laukti, gal kas neateis, Marija pasakydavo savo profesionalius argumentus vietų dalintojams ir vieta atsirasdavo. Tai, kad turėjau akreditaciją - irgi Marijos burtažodžių galia.
Mums su Marija ir kitiems dažniau teatre būnantiems žmonėms buvo labai keista, kad Druskininkų festivalis neturi kūrybinių susitikimų su trupėmis ir režisieriais. Po kai kurių spektaklių jų stipriai pritrūkdavo. Kodėl to nėra, kreipiausi į direktorių-rinkodarininką. „Tai va, tuoj bus", atsakė vesdamas žiuri į tūsą su aktoriais. Mes su Marija duetu: „Nesupranta!" . Mūsų dueto repertuaras kuklus, bet progų jį sušukti buvo pakankamai.
Arba štai desertas prie vaidinimų: sekso simbolio etiudas su telefonu. Vieną vakarą prieš spektaklį išgirdau, kad jis nemoka išjungti, todėl padavė greta sėdinčiai damai, ji sutvarkė. Kitą vakarą - kitoks kreipinys damoms: klausykit, aš nemoku, man vakar išjungė... Svarbiausia - nuoširdžiai ir išraiškingai. Netrukus pati tapau ta dama, kurios paprašė išjungti. Tą patį vakarą kitoms dviem damoms... Ir taip toliau. Tikras sekso cimbalas tas telefonas.
Kiekvienas festivalis pritraukia personažų, kuriems tiesiog patinka būti festivaliuose. Egzotiškos būtybės. Ir Druskininkų „Vasara" turi tokių. Prieš spektaklį graži, puošni moteris jau iš tolo garsiai rusiškai sveikina festivalio garsenybes ir šeimininkus. Ji visus reikšminguosius pažįsta, visiems randa ką malonaus pasakyti. Tūse globoja garsiausiąjį. Pasako ilgą romantišką tostą vaidinusiems. „Kas ji?" Niekas negali pasakyti. Ji - tiesiog kažkas prie festivalio. Padeda. Puošia. Armėnų spektaklio išvakarėse ji kaip visada garsiai kalbėjo su kažkuo iš trupės. Frazė iš jos lūpų skriejo tokia: „Taip, tai Laertas Mkrtčianas, brolis mano vyrui Hamletui Mkrtčianui". Pabandykite ištarti tai rimtu veidu, raiškiai, žavingai ir su pasididžiavimo prieskoniu.
...
Nors festivalis veikia iki rugpjūčio 11 d., jau savaitė, kaip išvažiavau iš Druskininkų. Suprantu, kad mano potyriai „Vasaroje" - nebrendiniai, jie labiau iš druskos. Bet jeigu jau atsiranda vasarą Lietuvoje tarptautinis teatro festivalis, gal tegu jis turi ambicijų virsti traukos tašku ne vien tame mieste atostogaujančiai publikai. Kaip Poznanės, Avinjono, Edinburgo festivaliai. Galbūt gražioji Hamleto žmona ištarė ir tokį tostą.
