Ačiū gerb. Julijui Lozoraičiui už paskolintą internetą į paskolintą kaimą
Inteligentiškas valkata visuomet sugadina svetimus, jam paskolintus daiktus. Paskolintus artimųjų, nors tie jau ir nebesiryžta skolinti. Nepažįstamieji - ar ne-artimieji - kartkartėmis dar apsirikdami paskolina. Ir dažniausiai pasigaili. Gailisi ir inteligentiškas valkata, - o juk saugo, kaip saugo! - bet visi turi savų... charakterio savybių. Netyčinis daiktų netausojimas turbūt yra valkatiško nematerialistiškumo išraiška. Jis, suprask, labiau vertina dvasines vertybes. Skolintus, kad ir trumpam, jausmus - svetimą, tapusį savu pavydą, kažkieno neatsargaus leptelėjimo sukeltą nepasitenkinimą, egocentriškos istorijos išprovokuotą nuobodulį ir tauresnius potyrius - visuomet išsaugo, net jei paskolos neatsimena net skolinusysis. Juk viskas epileptiko Iljičiaus rašysena surašoma mėlyname sąsiuvinyje, kur fiksuojami visi sukčiai.
Su skolintais juodais batais (praplėštais ties abejais didžiaisiais kojų pirštais ir dėl to privalomų juodų kojinių, kad bent iš tolo nesimatytų kiaurymių), apsivilkęs pasiskolintą iš kavinės kažkieno ten paliktą megztinį (buvo šalta, o kažkas pamiršo) ir ant skolinto dviračio (paties padangos nepripūstos) skolintam kaime (ačiū pasiskolinusiems ir paskolinusiems) už paskolintus pinigus (kreditas, XXI amžiaus išeitis gyventi taip, kaip įsivaizduoji privalantis) į parduotuvę. Kaip vis tik gerai, kai žmonės daiktus - didesnius ir menkesnius - skolina. O dar geriau, kai paskolina neribotam laikui, suprask, nedrąsiai padovanoja.
Geriausia būtų ne tik nieko nesiskolinti, nieko neskolinti, nieko negauti dovanų, bet ir nieko neturėti, nieko ir nenorėti. Nes kažką turėdamas - savo ar ne savo - turi saugoti ir tausoti, nesugadinti ir neprarasti. „Iš pradžių moteris Antonina Ivanovna labai gailėjo Liolios, kad ji neturi vyro, buto, ir kad geležinkelio būdelė - tai ne darbas. Jos ji gailėjo iki tol, kol neperkando Liolios. Ir tuomet ji paprastai, kaip paprasta moteris, pasakė Lioliai: „Aš taip pat, girdi, noriu gyventi taip, kaip tu. Kad nieko neturėčiau. Kad niekas manęs nuskriausti negalėtų. Ir nieko negalėtų iš manęs pavogti. Todėl, kad aš pati viską atiduočiau". Ir tuomet Liolia iš Čeliabinsko per visą savo gyvenimą pirmą sykį bjauriai nusikeikė", - savo „Valkatoje" rašė Michailas Ugarovas. Bjaurus dalykas - vagystės. Juk ir dviračio sėdynę, labai paprašius, galima paskolinti, o ne rasti pavogtą. Norisi ant to paties radiatoriaus, prie kurio buvo prirakinta transporto priemonė, palikti raštelį: „Pirksiu dviračio sėdynę, sumokėsiu daugiau, nei planuojate gauti tie, kas ją pavogėte. Į policiją nesikreipsiu. Kol dar vasara, norisi ramiai pasivažinėti, ir tiek". Nors, Czesławo Miłoszo numylėtame bendrabutyje gal reikėtų rašyti lenkiškai. Ar bent rusiškai. Kad vietos čigonai suprastų. Vėliau Samuolytė sakė kažką haiku-iškai panašaus į „Vagiui atėjus, pavirskit akmenimis, saldūs moliūgai".
***
Su tais kadaise juodumą liudijusiais batais Sankt Peterburge „Baltiskij Dom" festivalyje vaikščiojo viena dailėtyrininkė, pasiskolinusi juos iš vienos kuratorės. Vėliau batai buvo perskolinti. Jei ne suplyšę batai, ir latvių rašytojos Ingos Ābeles latvių personažė Florencija nebūtų savo (ne)laimei sutikusi latvio Dono: potenciali šizofrenikė savo nunešiotus sandalus kaip tik pakeitė naujais batais, o senuosius - neribotam laikui - paskolino, vadinasi, nedrąsiai padovanojo pirmam sutiktam valkatai. Nepaisant to, kad batai buvo atplyšusiais padais, o inteligentiškas valkata manėsi bent Latvijoje išliksiąs tiesiog inteligentu, naudojamo daikto negali palikti (kitam). Su tais batais, visiškai nesigėdydamas, inteligentiškas valkata it pavargęs dendis subtiliai vilko kojas, idant neprasižiotų padai ir nelepteltų ko nemandagaus Gertrūdos ielos teatre, kur kilo latvių - švedų - suomių - vokiečių - anglų ir t.t. kalbų prisisunkę Valterio Silio „Legionieriai", šiemet atvežami į lietuviškąsias „Sirenas".
Apie paskolintus vaidmenis. Ne vien humoras iškalbingas - ir tyla. Tik Latvijoje moterys, matyt, šnekesnės ir trumpiau ištveria pauzes ar minutes be teksto. O latviai tuo tarpu, matyt, tokiomis laiko ir lietuves, tegul ir kavtaradzes. „Legionierių" spektaklyje yra momentas, kai į sceną iškviečiama viena žiūrovių ir paprašoma tiesiog pasėdėti ant kėdės prieš vieną iš aktorių. Tuo metu jis sako vienpusio dialogo tekstą - 1945 m. rugsėjo 23 d. latvių leitenantas AK susitinka su savo žmona. Ji 1944 m. pabėgo iš Latvijos ir dabar gyvena Švedijoje. Kadangi AK buvo fronte nuo 1943 m., jie nesimatė dvejus metus. Jie siuntė vienas kitam laiškus ir kai AK paprašė leidimo susitikti su žmona, netrukus jį gavo. Ji atvyko į stovyklą 11:30 ir buvo palydėta į vietą, kur turėjo susitikti su savo vyru po dvejų metų pertraukos. Ji buvo nėščia. Šeštas ar septintas mėnuo. „Baltiskij Dom" festivalyje šio spektaklio metu į sceną buvo iškviesta jauna lietuvių dramaturgė TKLKVTRDZ. Dramaturgei, tuo metu tekus pasiskolinti nėščios AK žmonos vaidmenį, buvo leista palikti sceną, pasakius tam tikrą frazę, reiškiančią, kad ji nori išeiti. AK ilgai ją kamavo iš skausmingų pauzių ir kodėl? - ar gavai mano laiškus? - ar žinojai, kad aš gyvas? - aš tave myliu, o tu mane? - kas jis? - Latvis, rusas, vokietis? - KAS JIS? - kada susipažinote? - kur susipažinote? - kaip susipažinote? - berniukas ar mergaitė? - aš gyvas, nes mąsčiau apie tave, ar tu mąstei apie mane? - kodėl taip pasielgei? - ar mąstei apie mane taip besielgdama? - ar mane myli? - ar myli dabar jį? - konstruota savo dialogo puse. TKLKVTRDZ buvo kategoriškesnė: jos dialogo pusę atstovavo tik šalta tyla, nepertraukiama pauzė, neginčijama pozicija, vientisas vidinis monologas, nesimaterializavęs į jokius žodžius, gestus, tik iškalbingą visomis - ne vien spektaklyje naudojamomis - kalbomis. Ir nepaisant to, kad rašytą AK tekstą jau seniai pakeitė improvizuotas aktoriaus tekstas, TKLKVTRDZ tyla buvo aštresnė ir neišmatuotina. AK, o ir pats aktorius, buvo išgelbėtas tik kolegos, niekaip nesulaukusio lemtingos kapituliaciją liudijančios frazės, todėl išvedusio TKLKVTRDZ iš scenos savo sprendimu. Nekapituliuojanti lietuvių dramaturgė be teksto netikėtai pakeitė latvių spektaklio dramaturgiją.
***
Skolinti žiebtuvėliai visuomet lieka tavo, nes pamiršti atiduoti iki kol jie baigiasi arba iki kol juos pameti. Arba kam nors paskolini neribotam laikui. Neribotam laikui paskolinta ugnis. Inteligentiškas valkata prisimena vaikystėje be galo bijojęs SŽU - savaiminio žmogaus užsidegimo, apie tai rašė kažkodėl jam leistose skaityti paranormalius reiškinius analizuojančiose, tiksliau, prezentuojančiose pseudo-mokslinės literatūros knygiūkštėse su mistiškai apipavidalintais viršeliais. Dabar tokios ugnies jis nebebijo, tačiau ne dėl to, kad nebetiki tokio reiškinio egzistencija - ją paliudijo savo esė ir pati GiedRa, pasakojanti, jog „(...) sekėme paskui kursiokus iš civilinės metrikacijos biuro, penkios pavydžios, atsitiktinės poros ir jaunosios tėvai (jaunojo buvo mirę). Kaip baltas ir juodas debesis pora įėjo į liftą, o mes - nutarėme lipti laiptais. Užkopėme į penktą aukštą, bet jaunųjų nebuvo. Nei bute, nei lifte, nei juodojoje laiptinėje, kurioje (tiesa, labai retai) rasdavo laimingų girtuoklių lavonų. (...) Juozas parodė savo ranką - delnas buvo matinis, pilkas. Išsekėme paskui jį į liftą. Ant lifto grindų kūpsojo trikampė pelenų krūvelė. Juozas paspyrę ją koja, lakuotu, specialiai vestuvėms iš užsienio atvežtu batu, ir iš pelenų piramidės išslydo stori ir platūs (tada tokia buvo mada) jaunavedžių aukso žiedai. (...) Pelenai buvo mano kursiokų likučiai. Jūs gal manote, kad pasakymas - jie degte dega aistra - atsirado šiaip sau? Iš nieko? Kiekviena metafora atsiranda iš tikrovės ir tik todėl esame pajėgūs jas suvokti".
Iš tikrovės atsirandanti metafora: slidus dalykas, kuomet nei viena, nei kita neturinčios aiškių ribų ar apibrėžimų. Jei žmonės ir šunys spalvas suvokia skirtingai, o vaikai ir suaugę, vyrai ir moterys, pranašai ir bepročiai - skirtingai suvokia tikrovę, kas pastaroji yra iš tikro? Inteligentiškas valkata neseniai lankė vasariškiausioje Vilniaus vietoje poilsiaujančią draugę. Skirtingose teritoriją juosiančių vartų pusėse sėdinčių/gulinčių/gyvenančių kontekstai vienodai šizofreniški. Netikėtos kovos už delfinų teises, varžtai seimūnų ir artimųjų kojose, neadekvatumu stebinantys komisijų klausimai, keturiomis lakstantys puškinai, dingstantys mėnuliai, šimtametės senulytės, kilnojančios palaikymo gestus su šūkiu „keep cool" ir žodžio dėka atgimstanti technika - veikla tikrovės pasaulyje. Krepšinio treniruotės, piknikai pievoje ir besilankantys svečiuose draugai - vidinės, su tikrove „susipykusių" teritorijos momentai. „Pradžios priežastis yra būtinybė", - sakė Sverdiolas, Druskininkuose (ne pas Tuminą, o juodų avių ganyt). Pusantros valandos pranešimas pastaros citatos dėka susisintetino paprastame ir elegiškame vasariškos draugės pastebėjime, pasakytame vieną naktį SMS žinute be jokios priežasties: „yra kaip yra, nes taip turi būti". Visi kontekstai susilieja į vientisą fantasmagorišką sapną. Inteligentiškas valkata per miegus suprato, jog jau išmoko sapnuose, atsibodus ar esant nemaloniai situacijai, suvokti, kada to jau gana, ir prabusti. Dabar jis intensyviai to mokosi gyvenime, tačiau pastarajame tai ne taip paprasta.
***
Štai, paskolinta knyga. Ir ant jos, nuo obels nukritęs, vaikšto mažas baltas, tačiau vis tiek labai šlykštus vabaliūkštis. Inteligentiškas valkata jau siekia purškalo nuo vabzdžių ir ruošiasi užpurkšti jo ant Radvilavičiūtės šiąnaktinio miegojimo prie sienos. Paausy zvimbia uodas ir grąžina į realybę: knyga skolinta. Savo - gali gadinti; ir chemikalais sušlapęs puslapis, vėliau susigarankščiuosiantis, galbūt net pakeisiantis spalvą, primins dienas ir naktis skolintam kaime. Knygos randas. Randai yra nesavarankiškos žmogaus tatuiruotės: pastarąsias asmenys darosi norėdami kažko nepamiršti, kažką atsiminti, kažką užmiršti arba kažko neprisiminti, o randai atsiranda be jokios pasirinkimo teisės ir metraštininkauja žmogaus gyvenimo detales. Kūnas tampa papirusu, o aštrūs daiktai, skaudūs (ar skausmingi) kryčiai ar nuopuoliai - raštais. Rašytiniais ar nertais ant odos. Žmogaus kūno odos.
Vabalą reiktų nupūsti, tačiau jis tvirtai susispaudęs limpa prie puslapio, prie mintis giedrijančių žodžių. 151 puslapis, pavieniai žodžiai, tampantys kodu. Nesisveikinu - rusiškai - aktorius, gyvenantis pusrūsyje - vaidinti lietuvį - valstybės - motina - nepastebėtų - nieko - išjungsiu - išsigandau - atspindžio - tamsus - nebėra - dalykus - skaidyti - šviesoje - atsiminiau - Viktoriją - panorėjusi - pabaigai - Donaldo Kajoko. Vabalui niekaip nedingstant nuo puslapio, inteligentiškas valkata bando įsidėmėti žodžius ir jų seką, galbūt susidėlios kažkokia aiški mintis, pasiduodanti logikai ar pranašaujanti pranašystę. Vabalui bėgiojant po žodžius taip greitai, kad veikiau reikėtų fiksuoti raides ir dėlioti iš jų naujus žodžius - savarankiškas darbas, - užduotis rodos sizifiška. Inteligentiškas valkata atsidūsta. Unisonu su šalia sėdinčiu kino režisieriumi, montuojančiu kito kino režisieriaus filmą apie du mėgėjus kino režisierius, - vienas iš jų menininkas, kitas technikas, abu savotiškai charizmatiški - „Bliat, visiems mums trūksta dramaturgijos. Ir man, visiems. Kodėl mums atrodo, kad viskam užteks atmosferos? Neužteks, bliat."
O ko užteks? Ko reikia finalui? Giedra Radvilavičiūtė, tiksliau, jos a.a. draugė Vika jai siūlo neprisiimti Dievo vaidmens ir nepasikliauti logika mąstant apie finalus, nes gali būti ir vienaip, ir kitaip, viskas yra dviguba ir daugiareikšmiška: „visada trukdys logika. Stengiatės atrasti dėsnius ir nuspėti baigtį. Likimas nevažinėja liftais. Horizontas visada rūke, finalai nenuspėjami. Gali būti taip, gali būti kitaip. (...) Mes plaukiame jūra be krantų ir visada mirštame po vieną. Santykiai su vyrais jaunystėje atrodo tragedija, santuokoje tragikomedija, o senatvėje virsta komedija. Kulka, paleista tiksliai į taikinį, irgi tiksliai - pasirenka kitą. Mes dažnai vadovaujamės tiesomis, kurias trynėme iš dienoraščių kaip nepatikimas. Vienas rašytojas sakė, kad šautuvas, kuris kabo spektaklio pirmame veiksme ant sienos, paskutiniame - turi iššauti. Kitas manė, kad paskutiniame veiksme tas šautuvas - turi užsikirsti... Kiekvieną formuluotę galima vertinti ir kaip ornamentą". Kaip tatuiruotę ar randą.
***
Nes gali būti ir vienaip, ir kitaip. Ir šlapia vienam batui, ir sausa kitam. Tik šlepetės gali pasakyti, nesiginčydamos, kad gyvenimas būna и мокрой, и сухой. Inteligentiškas valkata norėtų mokėti pabusti gyvenime, kai finalas nepriimtinas, idant galėtų toliau sapnuoti kitokį. Juk „virvė, ant kurios kabinu skalbinius, gali būti skirta ir kai kam kitam...". Žinoma, gali. Kovo mėnesį lažybose laimėtam, liepos mėnesį RIMI nupirktam hamakui tarp dviejų obelų skolintam kaime pakabinti.
