Yra spektaklių, kurie tiesiog apsėda. Ir filmų, kuriuose apsigyveni, o, pasirodžius finaliniams titrams, nespėji kartu su įjungiama šviesa grįžti į tikrovę.
Nesu teatro žinovė (gal tik todėl tebepuoselėju iliuziją rašyti teatrui) ir prisiekusi lankytoja, bet į Igno Jonyno „Kaligulą“ pagal Albert‘ą Camus, vis traukia ir traukia grįžti. Nežinia net, ko – gal įsitikinti, kad tebesisuka spektaklio sraigteliai, gal – vėl iš naujo išbandyti tą magišką poveikį, kurį skleidžia Rolando Kazlo vaidyba. Kiek kitaip nutiko su naujausiu Kubanės stepėse filmuotu Šarūno Barto filmu „Septyni nematomi žmonės“. Iš jo vaizdų magijos visą laiką norėjosi ištrūkti – tokie jie slegiančiai tikroviški ir psichologiškai negailestingi, toks dramatiškas neatitikimas tarp gamtos grožio ir jame degraduojančio žmogaus. Nežinia kodėl mąstant apie „Kaligulą“ persekioja tematiškai ir stilistiškai visai skirtingi Barto filmo vaizdai. Abiejuose tvyro egzistencinė beprasmybė. Barto žmonės degraduoja neturėdami tikslo. Camus Kaligulą pražudo tai, kad jo tikslas nerealus, per didelis.
Būdavo apmaudu, kad tokio plataus diapazono aktoriaus kaip Rolandas Kazlas dažnai eksploatuojamos tik komiškosios galimybės. Ir šit Kaligulos vaidmenyje jis išsiskleidžia lyg koks ilgai neskaitytas papirusas. Žiūrėdama spektaklį trečią kartą neradau nė menkiausio tarpo tarp aktoriaus ir jo personažo, ničnieko, kuo galėčiau suabejoti, prie ko galėčiau prikibti, nepatikėti, paprieštarauti. Fenomenalu, kaip fizinių duomenų Kaligulos vaidmeniui lyg ir neturintis aktorius (tradiciškai įsivaizduotume pamišusį masalskiškai impozantišką imperatorių) chirurgiškai tiksliai perskrodžia savo personažo sielą ir įsmunka į ją lyg tobulas mediumas. Kaip psichologiškai tiksliai banguoja jo personažo būsenos – nuo liguisto žiaurumo iki bejėgės, rezignavusios širdies skausmo – tokio nuogo, tokio nuoširdaus, kad negali jos neužjausti ir su ja nesitapatinti. Būtent – Kazlas priverčia tapatintis su personažu, kuris turėtų tik atstumti. Jis įsuka ir valdo spektaklį su tokiu meistrišku lengvumu, kaip tą spindintį skeptro rutulį, kuris taip ir nevirsta geidžiamu mėnuliu. Kaligulos troškimas galop telpa rieškutėse, tai – tuštuma.
Viena gražiausių spektaklio scenų man yra ta, kai Kaligula, užsinėręs ant kaklo kilpą, atspėja, apie ką jaunas rūmų poetas Scipijonas (Ignas Ciplijauskas) rašo savo eilėraščius. Tuo metu, kai yra visiškai pasiruošęs mirti, Kaligula tarytum atkuria visą parašytą poeziją, ir mirties artume lyg veidrodyje atsispindi gyvenimo grožis ir paties Kaligulos įniršis gyventi. Bet tuo pat metu jo paties gyvybė Kaligulai yra tiek pat nevertinga, kiek bet kurio kito – po pokalbio su Scipijonu jis be skrupulų pakaria Rufijų (Vytautas Taukinaitis). Prieš tai nuskamba viena svarbiausių Kaligulą reprezentuojančių frazių: „Tu, Scipijonai, esi tyras savo gėryje, o aš esu tyras savo blogyje“.
Per visą spektaklio gyvavimo laiką vienintelis Kazlas išlaikė nepakitusį santykį su savo personažu – jis tiesiog gyvena kaip Kaligula, kaskart vis taip pat preciziškai tiksliai ir maksimaliai nuoširdžiai. Neringa Varnelytė, prieš metus vos apčiuopusi senstančios imperatoriaus sugulovės Kesonijos vaidmenį, dabar jau valdo jį lengvai ir užtikrintai, kaip ietį, spektaklio metu dažnai atsiduriančią jos rankose. Aleksas Kazanavičius, niuansų aktorius, suspindi ir antraeiliuose vaidmenyse. Nebyli jo Mucijaus mizanscena, kai šis daužo galvą į vartus tuo metu, kai Kaligula svetimauja su jo žmona ( Ingrida Daunoravičiūtė), įtikina ir sukrečia būtent jausmo tylumu. Jis ne rodo, o išgyvena. Panašiai ryškėja, išsigrynina ir Igno Ciplijausko Scipijonas – dabar Scipijonas ir Kaligula savo prigimtimis kontrastuoja lyg juodoje baltoje nuotraukoje. Povilas Budrys atrodo pakoregavęs savo vaidmenį, išsikėlęs kiek kitokius uždavinius – jo Herėja akivaizdžiau vaduojasi klasta ir subtilia ironija, tačiau nuo to nukenčia jo ir Kaligulos dialogas nuodų scenoje, kuris premjeriniuose spektakliuose vertė odą šiurpti. Šį kartą scena atrodė praradusi įtampą, aktoriai tarytum nesuderino „bangų“
Čia man vėl norėtųsi trumpam grįžti prie Šarūno Barto, kuris savo karjeros pradžioje užsižaisdavo miesto, gamtos, interjerų vaizdais tiek, kad žmogus išblukdavo, paskęsdavo jų fone kaip dekoratyvus, kadro plastiką papildantis elementas. Ten dar nebuvo tikrų veikėjų. Veikė pati kadro estetika. „Septyniuose nematomuose žmonėse“, išlaikydamas savitą stilistiką ir ritmą, Bartas atsigręžia į žmogų. Dokumentiniai kadrai montuojami su tokiu psichologiniu skvarbumu, kad pritrenkia, pašiurpina ir prikausto. Stepės gamtovaizdis, kvėpavimo ritmika, gilus, ilgas įkritimas į kadrą – viskas išlikę, bet negožia žmogaus.
Camus žvelgia į žmogaus dramą lyg per mikroskopą. Nemačiusių spektaklio kviečiu jį pažiūrėti – šį sezoną tai kol kas vienas stipriausių Jaunimo teatre rodomų reginių. Prisimerkti nereikės – mikroskopo funkciją čia atlieka Rolandas Kazlas ir polifoniškai jam atliepiantys aktoriai.
