Gerbiamoji redakcija, prašau daugiau manęs nesiųsti rašyti apie spektaklius, vaidinamus „Compensoje“. Ten ne teatro planeta. Tolima visais atžvilgiais. Mašinų ir žmonių srautai kaip į valstybines laidotuves. Plotai, minios, marmurai, labirintai. Žvilgsniu neaprėpsi salės dydžio, nes „salė yra 1.100 m² ploto“. Ten telpa daugiau nei pora tūkstančių žiūrovų. Ir visa ta masė žiūrės, kaip du artistai vaidina „Lemtingą natą“? Ar tuos artistus išdidins dviejuose ekranuose abipus scenos kaip popkoncertuose?
Ne, neišdidino. Jie vis dėlto gastroliavo ne kaip muzikantai, o kaip Jevgenijaus Vachtangovo teatras iš Maskvos. Kaip Rimo Tumino spektaklis su Adomo Jacovskio dekoracija ir Fausto Latėno muzika. Čia aukščiausios prabos teatro kultūra, ne popsas koks. Gerbiamoji redakcija, aš sėdėjau garbingoje 8 eilėje, ant pakylos, kuri prasideda nuo 7 eilės, ir jaudinausi, kad spektaklis šitoje „Compensoje“ iš bet kurios vietos žiūrimas atrodys toli kaip už šviesmečių. Ir dar labiau jaudinausi, kad visai ne dėl spektaklio šita salė prisipildė žiūrovų. Ir ne Tumino pavardė juos čia atviliojo, ir ne teatras. Nuojauta sakė, kad bilietus jie pirko „į Chazanovą“ (nieko bendro su Giacomo Casanova, rašau tai jaunajai publikai, kuriai ir CK yra Calvin Klein, o ne Centro Komitetas, kaip Chazanovo gerbėjų kartoms).
Turiu trumpai paaiškinti, kad Genadijus Chazanovas - tai puikus estrados artistas, pradėjęs karjerą ir išgarsėjęs dar Brežnevo laikais, kai sukūrė nevykėlio „studento iš kulinarinio technikumo“ personažą ir užstrigo jame ilgam (savo nevilčiai), o centrinė televizija jo monologus dažnai transliavo, juokino visą šeštą pasaulio dalį (tiek užėmė SSRS), ir štai, net laisvoje Lietuvoje į „Compensą“ renkasi tų transliacijų apkerėtieji. Tuo labiau, kad Chazanovas ir toliau aktyviai reiškėsi įvairiuose televizijos projektuose. O gal klystu! Gal čia esama ir kito spektaklio dalyvio - aktoriaus Aleksejaus Guskovo gerbėjų? Ypač po Tumino spektaklių „Jevgenijus Oneginas“ ir „Nusišypsok mums, Viešpatie“ gastrolių, kur Guskovas buvo vienas iš Oneginų ir Šmulė Senderis.
Atsakymą gavau netrukus: plojimai pasigirdo tada, kai Chazanovas išeidinėjo iš scenos, baigęs pirmą epizodą. Taip! Argi teatro publika plotų vidury spektaklio? Ir ar tame epizode artisto buvo suvaidinta kažkas nepaprasto? Ten buvo tik įžanga. Pirmas žvaigždės[1] pasirodymas.
...
Realistinėje prancūzo Didier Carono pjesėje veiksmas vyksta Šveicarijoje konkrečiais 1989 metais, nes minima netrukus griūsianti Berlyno siena. Ženevos filharmonijoje po koncerto į garsaus dirigento Milerio poilsio kambarį braunasi įkyrus gerbėjas pavarde Dinkelis. Pusę vaidinimo Dinkelis demonstruoja susižavėjimą Milerio dirigavimu, o tas nekantrauja, kada pagaliau atsikratys vis grįžtančio pokvailio svečio. Kitą pusę vaidinimo Dinkelis nustoja vaizduoti muzikos entuziastą, ima diktuoti ir grasinti, nes kelis dešimtmečius ruošėsi demaskuoti dirigentą, gyvenantį kito žmogaus pavarde ir slepiantį savo praeitį Aušvico koncentracijos stovykloje. Mileris iš tikrųjų esąs Kitelis, stovyklos komendanto sūnus, o Dinkelio tikroji pavardė Dinkelšteinas. Septyniolikmetis Kitelis savo tėvo paragintas nušovė smuikininką Dinkelšteiną jo sūnaus akivaizdoje. Nušovė, nes komendantą melomaną suerzino netiksli nata, kai sušalę kaliniai muzikantai 1944-jų žiemą lauke grojo Mozartą. Praėjus 45 metams Dinkelšteinas-sūnus reikalauja, kad Mileriu apsimetantis pasaulinio garso dirigentas prisimintų tą dieną, prisipažintų, kas iš tiesų esąs, be to - pajustų, ką reiškia groti Mozartą šaltyje ir nesuklysti, nes, kaip grasina svečias, „paleisiu kulką po pirmos netiksliai sugrotos natos“.
Ramiai išdėsčiau pjesės intrigą, nes gastrolės baigėsi, o jeigu kas važiuos į Maskvą žiūrėti, ko čia nepamatė - bus tik įdomiau stebėti, kaip keičiasi personažų statusai ir kaip abu aktoriai elgiasi savo vaidmenyse: Aleksejus Guskovas vaidina dirigentą, Genadijus Chazanovas - Dinkelį.
Pjesę Didier Caronas parašė 2017 metais, ją pats kartu su dviem kolegomis pastatė sename Paryžiaus teatre „Michel“, kuriam tuo metu vadovavo. Nedidelis tai teatras, jame telpa tik daugiau kaip 300 žiūrovų, pats tas kameriniams vaidinimams. Pjesė buvo intensyviai vaidinama pusę metų - iki 2018-ųjų balandžio.
Internetas informuoja, kad Carono „Lemtinga nata“ (tiksliau gal būtų „Klaidinga nata“, nes originaliai - „Fausse note“) pastatyta ir Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos teatruose. Ten, kur Holokausto priežastis ir padarinius itin aktualu aiškintis, suvokti ir toliau su ta našta gyventi. Nenustebsime, jei pjesė su dviem gerais vaidmenimis garbaus amžiaus aktoriams pasieks ir Lietuvos teatrus.
...
Nepraėjus nė metams po premjeros Paryžiuje, Genadijus Chazanovas nešinas pjesės rusiškuoju vertimu kreipėsi į Rimą Tuminą. Jie buvo taręsi kada nors dirbti kartu, ir štai: garsusis estrados meistras, Estrados teatro vadovas atėjo į dramos teatrą su pjese ir Dinkelio vaidmeniu sau. „Lemtingos natos“ premjera pernai metų rugsėjį atidarė Vachtangovo teatro sezoną didžiojoje scenoje. Ką prieš premjerą kalbino Maskvos laikraščiai? Chazanovą. Viename iš interviu jis gražiai prisipažino, kad iki Tumino pasirodymo repeticijose likus 10 dienų iki premjeros, juos abu su Guskovu „buvo išdresiravęs režisierius Aleksejus Kuznecovas“. Ligos įsiterpia į meistrų kūrybinį gyvenimą: po operacijos Chazanovas nebenorėjo grįžti ten, kur iki tol dirbo, Tuminui sveikata neleido nuosekliai repetuoti „Lemtingos natos“.
Bet turbūt ne vien todėl šitame spektaklyje įdomesnis, subtilesnis ir tiesiog profesionalesnis yra teatro ir kino aktorius Aleksejus Guskovas, nors plojimai Vilniuje vis pasigirsdavo estrados artistui Chazanovui baigus epizodus. Yra ką vaidinti „Lemtingoje natoje“. Manieringa garsenybė menksta, ginasi, dūžta, pripažįsta, kad tebegyvena su Aušvico košmarais prieš akis, o teisybės ieškotojas laimi, ką buvo suplanavęs, bet nekeršija.
Guskovo Mileris - nuotaikų ir tipažų partitūra. Įsiutęs iki sužvėrėjimo, kai jis dar vienas po koncerto, kuriame muzikantai klydo grodami; o kai įtipena susikūprinęs gerbėjas, Mileris mandagumą košia pro dantis ir vis mažiau slepia korifėjišką nuovargį. Kai Dinkelis pagaliau atskleidžia, kas esąs ir kokio prisipažinimo nori iš Milerio, Guskovas ima vaidinti dirigento viešųjų kaukių galeriją: dėmesingas profesionalas, kuris moka būti nuolaidus mėgėjo pastangoms, griežtas meistras, kuris niekina nevykėlį diletantą, po to - ak, net ir donžuanas, jei kartais Dinkelio žmona bus buvusi jo meilužė... Tai vis Milerio spėliojimai: ko iš jo nori? Kaip ištrūkti? Ar visa tai rimta ir pavojinga, ar Dinkelis - beprotis, su kuriuo derėtų gudriai? Balso moduliacijos, ištreniruota dirigentiška plastika, juvelyriški niuansai, visas Guskovo meistriškumas - beveik į tuštumą, nes partneris turbūt nėra pratęs būti partneriu, nors tai ne pirmas Chazanovo darbas dramos teatre. Taigi teatro aktorius vaidino ir už estrados artistą, o šis bent jau netrukdė, jis uoliai kūrė mažo žmogelio vaidmenį pirmoje spektaklio dalyje, net pasivalydavo kojas vidury kambario prieš kreipdamasis į Didį Dirigentą, o kai Dinkelis nustojo vaidinti, ir Chazanovas nurimo.
Ir visa tai, Gerbiamoji redakcija, buvo taip toli, lyg už kelių kilometrų, už vandenynų, nors sėdėjau tik 8 „Compensos“ eilėje, o dauguma juk sėdėjo dar toliau. Ir kaip, svarstau, mus visus, to spektaklio žiūrovus turėjo veikti svarbiausia „Lemtingos natos“ scena, kai Mileris nebeturi jėgų ginčytis ir neigti esąs Kitelis ir gyvenęs Aušvice ir, tėvo komendanto lieptas, šovęs į smuikuojantį kalinį Dinkelšteiną, ir tik sužeidęs, ir šovęs dar kartą, ir kojos spyriu patikrinęs, ar jau pagaliau pavyko... O nušautojo sūnus buvęs šalia, bet negalėjęs pakelti akių į visa tai, todėl dabar atėjęs išsiaiškinti, ar galėjo to nebūti... Galėjai nešauti. Negalėjau atsisakyti, kai tėvas liepė. Galėjai, bet šovei, o dabar keturis dešimtmečius slapstaisi, pasivadinęs kito žmogaus vardu ir neigi, ką padarei, būdamas galingas galingojo vaikas.
Juk tai esminiai klausimai, kai kalbama apie nusikaltimus, karo meto - ypač. Kai tenka išsiaiškinti, pripažinti, atleisti, susitaikyti. Carono pjesės personažai priartėja prie to nelengvai. Teatre būti tokio momento liudininku - reta ir brangu, ypač kai suvaidinama meistriškai. Kaip sename gerame psichologiniame teatre, jei kas pasiilgsta tokio. Turiu omenyje Guskovo Milerį-Kitelį, jo būsenas. Vaidinti tokius dalykus reikėtų kamerinėje salėje. Vilniuje - OKT studijoje. Menų spaustuvėje. Vilniaus Mažajame. Net ir vadinamajame Rusdramyje Basanavičiaus gatvėje.
Bet suprantu, kad žvaigždžių gastrolės kainuoja brangiai ir reikia parduoti tūkstančius bilietų. Jacovskio dekoracija su metalo kolonomis ir palubėje kybančia orkestrine Vilniuje tilptų nebent operos scenoje. Ir didingai Latėno-Mozarto-Wagnerio muzikai reikia erdvių... O jau ką atėjusieji įžiūrės, priklauso nuo jų pačių fantazijos ir poreikių.
...
Šiuo metu Didier Caronas nebevadovauja „Michel“ teatrui ir yra pastatęs „Lemtingą natą“ kitame Paryžiaus teatre „Contrescarpe“. Šis yra Lotynų kvartale ir jame telpa tik 110 žiūrovų - tai dar tikslesnė vieta duetiniam vaidinimui. Gerbiamoji redakcija, „Fausse note“ ten bus vaidinama tik iki sausio 19 d.
[1] O iš tiesų Genadijus Chazanovas, nepaisant 74 metų amžiaus, begalinio populiarumo, visų titulų ir apdovanojimų, yra kuklus žmogus ir rimtas profesionalas, jei spręsime iš jo interviu: „Pakęsti negaliu, kai artistai verčia žiūrovus ilgai laukti spektaklio pradžios. Arba vėluoja į repeticijas vien dėl to, kad kažkas jiems įkalė į galvas, jog jie yra „didūs rusų aktoriai“. Darbui teatre reikalinga kasdienė geležinė atsakomybė ir disciplina. Ne lašas po lašo, bet ištisomis porcijomis reikia spausti iš savęs profesinę aroganciją. Yra geras posakis: nusiimkite karūną. Arba kitaip - nustokite prekiauti nusipelniusio artisto aureole. Be to, esu absoliutus psichologinio teatro gerbėjas. Man veikėjo poelgių motyvacija yra pagrindinis dalykas“.
