Tarptautinio lėlių teatrų festivalio „Lagaminas - 9" (rugsėjo 3-8 d.) įspūdžiai. Tęsinys. Pradžia 34 numeryje.
Festivalio šeimininkai - Panevėžio lėlių vežimo teatras - parodė du spektaklius: H. Ch. Anderseno vardu pavadintoje teatro palėpėje, kur kaip ant delno matosi kiekviena scenografijos detalė, kiekvienas aktoriaus žvilgsnio krypties pakeitimas, kamerinį vaidinimą „Stalelis, ožkelė ir klabandėliai" (rež. Antanas Markuckis), o Didžiojoje salėje - „Raudonkepuraitę" (autorius - Vitalijus Mazūras). Panevėžiečių spektaklius tenka matyti retsykiais, tik per festivalius, tad ligi šiol man nebuvo aišku, kokio pajėgumo yra aktorių trupė, juolab kad dėl įvairių priežasčių jos sudėtis nuolat kinta. Abu spektakliai nuteikė viltingai: yra su kuo dirbti režisieriams (tik kad pačių režisierių netrūktų!). „Stalelyje..." vaidina Aistė Zigmantavičiūtė ir Karolina Satkūnienė - linksmų plaučių artistės. Tiesa, šiame rimtutėlaičiame spektaklyje vaidintojų humorui nėra galimybių atsiskleisti; kartu su režisieriumi aktorės dar galėtų paieškoti ne tokio vaikus „bauginančio" santykio su vaidinama istorija (pagrindinį veikėją senuką dėl pinigų nuolat terorizavo tai apgavikas smuklininkas, tai mušeika žmona), galbūt, bendraujant su mažaisiais žiūrovais, apsieiti be „u tiu tiu tiu" manieros.
„Raudonkepuraitės" artistės - Rima Lapinskienė, Daiva Barzinskienė, Birutė Beresnevičienė - spektaklį pradeda išdykaudamos, siautėdamos. Jos repuodamos išdėsto Raudonkepuraitės „priešistorę" - kaip ilganosė senelė jos ilganosytę mamą augino. (Vėliau spektaklyje repavimo atsisakoma, tad jis lieka kaip stilistinis ekspozicijos „inkliuzas".) Šlovė V. Mazūrui, kad išlaisvino vaidintojas, paskatino jas drąsiai žaisti ryškų teatrą (kaip dailininkas, V. Mazūras šįkart „nekonkuravo" su savimi). Dar didesnė šlovė, kad lėlių teatro maestro laužo gana gają, kaip parodė festivalis, tendenciją, kad teatras vaikams - tai tiesmukas literatūros atpasakojimas plius saldus naivumas, padaugintas iš sentimentalumo. V. Mazūras žaidžia siužetu ir forma, laužo juos, fantazuoja, priešinasi veikėjų stereotipams, negraudina žiūrovų dėl „baisiųjų vilko prarijimų"... Raudonkepuraitės lėlė - ekstravagantiška padauža su pašiaušta raudonų plaukų sruoga ant pakaušio. Senelė - linksmai kvėštelėjusi priekurtė senutė. Raudonkepuraitės mama ir tėtis - maži tradicinių šeimos vaidmenų šaržai: moteriai - virtuvė, vaikų gimdymas ir auklėjimas, vyrui - medžioklė, namų valdymas... Kai Vilkas praryja Raudonkepuraitę, jos mama ima baisiausiai raudoti (bet aktoriai nesiekia mūsų įtikinti, esą raudama rimtai). Čia išlindęs tėtis medžiotojas klausia: „Ko verki - vėl gandras aplankė?".. O kai teatrą „aplanko" V. Mazūro išmonė ir temperamentas - žinokite, snausti per spektaklį neteks, kaip per kai kurių užsienio teatrų spektaklius teko matyti tai darant festivalio dalyvius...
Klaipėdos lėlių teatras parodė Jūratės Januškevičiūtės sukurtą spektaklį „Kiškio pasakos" (pagal šią J. Januškevičiūtės pjesę Valstybiniame jaunimo teatre 2004-aisiais sukūrė spektaklį jos mokinė Gintarė Radvilavičiūtė). Lėlininkai festivaliuose dažnai fotografuoja, filmuoja spektaklius. Teoretikai vėliau vizualią medžiagą panaudoja paskaitoms aukštosiose mokyklose, tarptautiniuose festivaliuose, o praktikai gal ką ir tiesmukai nukopijuoja ar perkuria savaip. Bet yra spektaklių, kurie vizualiu aspektu tarsi „tylūs", bet jų turinio nenukopijuosi, nes jų pasididžiavimas - aktoriai, jų asmenybės, sceninis bendravimas, vaidybos džiaugsmas, unikalūs vertinimai. Klaipėdiškių spektaklis - iš tokių. Aktoriai - Andžela Vitauskaitė, Aušra Daukantaitė ir amžinai jaunas Linas Zubė, vaidinantis šiame teatre nuo pirmųjų dienų - vaidina su lėlėmis žemaitiškai (jau komiška!), puikiai animuoja, sakytum, paprastas lėles, tiksliai perteikia išraiškingų personažų santykius. Spektaklio pradžios ir pabaigos atmosferą kuria L. Zubės toks „didelis žaidžiantis vaikas", kuriam atseit kiti kaimo vaikai sniego už apykaklės užmeta. Ta aktoriaus šelmiška šypsena iš karto suvienija vaidinančius ir žiūrovus...
iliustracija
Smagiai pateikta „kaimo baliaus" scena: ant dekoraciją dengiančio audinio nupiešta keletas gardžių ūkiškų valgių, už kulisų nežinia kokią užstalės dainą plėšia (tykiai, kaip foną) A. Daukantaitė su armonika, o šuo su vilkeliu (lėlės priekiniame plane) jau vykdo „planą chuliganą", kaip įrodyti šeimininkams, kad senasis šunelis vis dar jiems reikalingas... Pasitelkiamos improvizacijų būdu ir šiandienos realijos. Štai vilkas su sarginiu šuneliu apibendrina menininkų dalią rinkos laikais: „Iš dainų neišgyvensi. Dabar sunku visiems menininkams." Ta švelni ironija ir pasakojamos istorijos, ir (potekstėje) savo atžvilgiu spektakliui suteikia „dvigubą dugną". Meistrystė. Beje, J. Januškevičiūtės spektakliuose vaikai aktyvūs: ne fizinio judrumo, bet mąstymo aspektu. Jie balsu komentuoja, ką mato, klausia, stebisi veikėjais ir patarinėja jiems... Žavu.
Šiame festivalyje ne pirmą kartą kviečiama pasirodyti ir Lavėnų pensionato (Pasvalio r.) teatro grupė. Šįkart proto ir psichikos negalią turintys žmonės pasireiškė alegoriniame vaidinime „Baltoji varnelė", kuriame pirmu smuiku griežė pats vaidinęs režisierius emocionalusis G. Kutkauskas (tik diskutuotina, ar užtektinai dėta pastangų aktyvinti pačių neįgaliųjų kūrybos raišką, ar nepalikti jie kaip už rankos vedžiojami ženklai...). Jis kalbėjosi su publika apie tai, kad gyvena pasaulyje ir kitokie žmonės, pavyzdžiui, kaip šie - gana sunkiai besiorientuojantys aplinkoje, nedidelių intelektinių gebėjimų, nematomi žurnalų viršeliuose. Bet visdėlto - žmonės. Štai neįgaliojo vežimėlyje sėdi mergina - savotiška „baltoji varnelė". Tačiau aplinkiniai (juos kaip ženklai simbolizuoja kiti dalyviai - vaikštantys) ją atstumia, veja šalin. Kaip merginai gyventi?
„Baltoji varnelė" veikia kaip sąžinės priekaištas, apeliuoja į publikos emocinę atmintį ir vaizduotę, galbūt net baimę - juk atstumas iki gyvenimo neįgaliojo vežimėlyje kiekvienam nėra tolimas...
Vitalijus Mazūras per aptarimą reziumavo: „Negalime vertinti šio reginio kaip teatro meno reiškinio." Turbūt. Bet kodėl po vaidinimo tiek besišluostančių ašaras žiūrovų? Ir apie ką turėtų kalbėtis su publika „teatro meno reiškiniai", kad sulauktų panašios reakcijos?..
B. d.
