Rugpjūčio 11–13 dienomis, Tytuvėnuose vyko Lietuvos lėlininkų stovykla, kurią jau ketvirtąjį kartą organizavo „Lietuvos UNIMA“. Stovykla – tai galimybė ne tik sutikti kolegas ir bičiulius, pajusti kuo alsuoja šiandieninis Lietuvos lėlių teatras, bet ir išskirtinė proga pasisemti žinių bei įkvėpimo intensyviuose praktiniuose seminaruose ir teorijos paskaitose. Šioje stovykloje teorinėmis ir praktinėmis žiniomis dalijosi lektoriai: animacijos režisierius Ignas Meilūnas, dokumentinio kino kūrėjas Linas Mikuta, operatorė Kristina Sereikaitė, teatro režisierius Žilvinas Vingelis, fotografė ir visuomenininkė Neringa Rekašiūtė ir rašytojas bei fotografas Ričardas Šileika. Stovykla sutraukė gausų būrį lėlių teatro menininkų bei vadybininkų iš visos Lietuvos: Klaipėdos, Kauno, Panevėžio, Marijampolės ir Vilniaus.
Šių metų stovyklą jungė vizualumo tema – daug dėmesio skirta video ir animacijos meno principams, buvo atsižvelgta į ankstesnių metų dalyvių poreikius bei išreikštus pageidavimus. Visus lektorius vienijo ne tik profesionalios žinios, įvertintos kritikų ir prestižinių apdovanojimų, bet ir nuoširdus noras šiomis žiniomis dalintis ir įkvėpti lėlių teatro kūrėjus.
Stovyklą pradėjo režisieriaus Žilvino Vingelio (vieno svarbiausių vizualaus teatro atstovų Lietuvoje) paskaita „Vizualinis teatras ir posūkis, kuris išmokė vaizdą mąstyti“. Jis aptarė vizualiojo teatro formavimosi aplinkybes, pabrėždamas, kad ilgą laiką kritikai vizualųjį teatrą apibrėždavo tik per tai, „kas jis nėra“. Reikšmingu lūžiu tapo neseniai Anapus iškeliavusio Roberto Wilsono (1941–2025) kūryba, privertusi steigti naują kritinį žodyną tam, kad būtų galima apibūdinti jo spektaklius. Vingelis akcentavo vaizdų dramaturgijos, neverbalinės komunikacijos ir abstraktaus mąstymo svarbą, itin aktualią lėlių ir objektų teatrui.
Lino Mikutos ir Kristinos Sereikaitės tandemas dalijosi įžvalgomis apie kino subtilybes: kaip kamera gali tapti įrankiu ne tik pasakoti istoriją, bet ir pažvelgti į tikrovę nauju rakursu. Sereikaitė, dokumentinio kino kūrėja, dirbanti ir kaip operatorė, kalbėjo apie vaizdo pasakojimo niuansus, ritmo bei emocijos svarbą ekrane. Ji pabrėžė, kad net ir techninis darbas kine tampa kūrybiniu, kai per vaizdą ieškoma jautraus ryšio su žiūrovu. Abu menininkai kartu atskleidė, kad kino patirtis gali praturtinti teatro kūrėjus, ypač kai šiuolaikinis teatras vis dažniau jungia skirtingas medijas. Pirmąją stovyklos dieną užbaigė Neringa Rekašiūtė, kuri pristatė savo kūrybinę kelionę ir pasakojo apie nepriklausomo kūrėjo kelią, iššūkius, riziką, džiaugsmą ir drąsą gyventi kūryboje.
Antroji diena buvo skirta animacijos režisieriaus ir prodiuserio Igno Meilūno teorinėms ir praktinėms paskaitoms. Ignas Meilūnas – pirmosios sustabdyto kadro animacijos studijos „Kadrų skyrius“ Lietuvoje bendrakūrėjis, sukūręs tarptautinių apdovanojimų pelniusį filmą „Matilda ir atsarginė galva“ (2020) ir daugybę kitų. Meilūnas atvirai pasakojo apie savo kūrybinę patirtį – nuo daugiau ar mažiau sėkmingų pirmųjų kino bandymų, kaip pravėrė dalyvavimo tarptautiniuose festivaliuose užkulisius, iki kelio tarptautinės sėkmės link bei prodiusavimo subtilybių.
Trečiąją stovyklos dieną pradėjo fotomenininkas Ričardas Šileika – kūrėjas, žinomas ir kaip poetas, eseistas. Jo paskaita buvo tarsi kūrybinė meditacija apie fotografijos, kaip gyvenimo būdo, patirtį, kurioje dera vizualumas, tekstas ir kasdienybės akimirkų poezija. Ričardas Šileika padrąsino dalyvius ieškoti vaizdo magijos kasdienėse akimirkose.
Tikra dovana stovyklautojams ir Tytuvėnų gyventojams tapo Agnės Muralytės pasirodymas „Umama“. Jautrus kaukių ir judesio spektaklis pasakoja apie moterį ir jos santykius su kitais. Itin minimaliomis priemonėmis (judesiu, beformiu ir laisvai transformuojamu drobiniu apdaru bei keturiomis kaukėmis, kurių dailininkas Martynas Lukošius) menininkė siekė atskleisti moters pasiaukojimo ir santykių su aplinkiniais temas, sukūrė įtaigią dramaturgiją, persmelktą subtilaus vizualumo ir metaforiškumo.
Muralytė laisvai ir paveikiai nardė tarp čia pat kuriamų personažų, kuriuos perteikdavo tam tikra kaukė ir nagrinėjo trapius, bet kartais begaliniu svoriu prislegiančius santykius ir situacijas. Nors anksčiau Muralytės kūryba nebuvo pakliuvusi į mano akiratį, tai buvo jau antras stebėtas šios kūrėjos darbas per nepilną savaitę – rugpjūčio pradžioje teko matyti jos darbą „Je mʼévanouis“ (liet. „Išnykstu“), rodytą Kaune vykusiame festivalyje „ConTempo“: džiugu, kad Lietuvoje pagaliau turime tikrą, profesionalią gatvės teatro menininkę, kuri pasirinko kūryboje naudoti lėlių teatro priemones ir detales (o tai nėra dažnas derinys net ir Europos kontekste!). Po spektaklio Agnė dalijosi, kad patirties sėmėsi Lenkijoje ir Prancūzijoje (pas „Théâtre du Mouvement“ įkūrėją Claire Heggen) ir tai aiškiai atsispindi jos kūryboje, kuri persmelkta subtilios elegancijos, vizualumo ir metaforiškumo (palyginti su ispaniškam gatvės teatrui būdingu naiviu gyvenimo džiaugsmu, kuris dažnai grindžiamas fizinės komedijos elementais). Džiugu žinoti, kad ši menininkė jau ganėtinai aktyviai keliauja po tarptautinius festivalius, nes ji tikrai turi, ką šiems pasiūlyti.
Kiekviena stovyklos diena prasidėdavo ir baigdavosi patirtis apibendrinančiais pokalbiais, saugiai kuruojamais menininko ir kūrybiškumo konsultanto Audriaus Karečkos. Tiksliais ir reikalingais klausimais stovyklautojai buvo kviečiami pamažu atsiverti ir įsitraukti į bendrą stovyklos ryšių tinklą, kurie ateityje galėtų pavirsti bendrais projektais; dėl to abejonės nekyla, nes ši stovykla tapo jau ne vieno spektaklio krikštamote. Tai yra viena didžiausių šios stovyklos stiprybių: ne tik teoriniai ir praktiniai mokymai, tačiau ir itin svarbi misija kurti Lietuvos lėlių teatro bendruomenę.
Stovykla parodė, kad Lietuvos lėlių teatras yra gyvas ir įvairiapusis – čia telpa animacija, dokumentika, fotografija, performansas ir klasikinės lėlių teatro formos. Bet svarbiausia – žmonės, kurie visa tai kuria kartu. Kaip rašė sociologas Howardas Beckeris knygoje „Art Worlds“ , menas visuomet yra kolektyvinė veikla, o menininkų bendruomenės yra būtinos tam, kad kūryba įgytų svorio ir galėtų egzistuoti. Tytuvėnų stovykla – puikus įrodymas: čia mokomasi, dalijamasi ir kartu svajojama apie naujus darbus.
Projektą „Menų faktūra“, 2025 m. skyręs 34 tūkst. eurų, iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
