Rimas Driežis
2009 m. sausio 6 d. Vilniaus teatre „Lėlė" buvo pristatyta pirmoji Nijolės Indriūnaitės pjesių knyga „Baltos pasakos" (leidykla „Kronta", 2008). Visos joje atspausdintos pjesės vaidinamos „Lėlės" teatro scenoje ir, anot literatūrologo Kęstučio Urbos, pratęsia šiame teatre susiformavusias ir subrendusias poetinės vaikų dramaturgijos tradicijas. Knygoje skaitytojai ras ir pirmojo dramaturgės ir režisierės Indriūnaitės spektaklio „Mergytė ir degtukai" (pagal H. K. Anderseno pasaką) vaizdo įrašą. Šį spektaklį autorė 1993 m. sukūrė Lietuvos televizijoje. Tai, regis, pirmas kartas, kai pristatomas ketvirtį amžiaus gyvavusio LTV lėlių teatro paveldas. Spektaklio „Mergytė ir degtukai" įrašo televizija neišsaugojo, todėl būsimiems žiūrovams siūloma asmeniniame Indriūnaitės archyve išlikusi kopija.
Beje, TV spektakliu 1969 m. režisūroje debiutavo ir kita „Lėlės" aktorė - Laima Lankauskaitė, vėliau sukūrusi bene daugiausia lėlių vaidinimų televizijoje. Jos kartu su dailininku Vitalijum Mazūru kurtas spektaklis „Geriausias draugas" pradėjo originalių TV lėlių pastatymų epopėją, o Indriūnaitės spektaklis „Mergytė ir degtukai" su dailininke Aušra Bagočiūnaite-Paukštiene tą epopėją pabaigė.
Nuo 1969 m. TV lėlių teatras išleido virš 20 premjerų. Kurį laiką spektakliai transliuoti tiesiogiai iš studijos ir kartais sulaukdavo pakartojimų - buvo rodoma kino juostoje užfiksuota spektaklio transliacija arba dar kartą vaidinama gyvai. Atsiradus videoįrašams lėlių spektakliai pradėti kartoti dažniau. Keleto vaidinimų įrašai ir dabar saugomi LTV archyve, bet ši kolekcija neatspindi to mąsto, kurį lėlių teatras buvo įgavęs mūsų TV programose bent iki 1990 metų. Be originalių spektaklių televizija rodė profesionalių teatrų ir mėgėjiškų trupių vaidinimus, lėlės dalyvaudavo vaikams skirtose pramoginėse ir edukacinėse laidose, buvo rengiami specialiai lėlių teatrui skirti ciklai. Suaugusiems adresuotos lėlių satyros ryškiau galėjo pasireikšti tik Sąjudžio laikais, kai susilpnėjo cenzūra - pamenate, kokį politinį skandalą sukėlė laidoje „Veidrodis" parodytos „Šėpos teatro" miniatiūros, o vėliau - „Radio šou" lėlės? Šiandien TV lėlių teatro reiškinys vos rusena kokioj nors „Mėtoj Meškinijoj", o anksčiau sukaupta patirtis nei perimta, nei užfiksuota. Jau išleisti keli Lietuvos kino studijoje ir televizijoje sukurtų filmų, serialų ir videospektaklių sąvadai, bet lėlių vaidinimų ten nėra. Jų nerasime ir specialiai TV spektakliams skirtoje Žyginto Pečiulio studijoje „Videoteatras" (1994) - čia autoriaus sudarytame sąvade „Lietuvos TV vaidybinės programos (1957-1982)" minimas tik 1961 m. televizijoje sukurtas marionečių filmas „Iš namų ir atgal" ir 1980 m. transliuotas teatro „Lėlė" spektaklis „Vejuosi žirgus". Tiek liko iš kažkada gyvavusio TV lėlių teatro, su kuriuo mielai bendradarbiavo žymiausi mūsų rašytojai, kompozitoriai ir lėlininkai. LTV archyve saugomi nebūtinai geriausi lėlių spektakliai, todėl būtina užfiksuoti bent faktinę šio reiškinio panoramą, kad atėjus laikui, kai tyrinėtojai apsispręs kam priskirti lėlių spektaklius - TV teatrui, animaciniam kinui, „TV vaidybinėms programoms" ar kt. - būtų ką įrašyti į kol kas baltuojančias sąvadų dėmes.
Televizija Lietuvoje įsteigta beveik tuo pačiu metu, kaip ir Vilniaus teatras „Lėlė" bei Kauno valstybinis lėlių teatras. Nors formaliai LTV vyresnė (įkurta 1957 m., lėlių teatrai - 1958 m.), bet lėlių vaidinimus publika jau matė ir 1957-aisiais: prie Kapsuko (Marijampolės) dramos teatro prisiglaudęs būsimas Kauno lėlių teatras vaidino Genadijaus Matvejevo „Užburtą klumpę", o Vilniaus lėlininkai rodė Salomėjos Nėries „Eglę žalčių karalienę". To meto televizijos technika su maža studija ir nejudriom kamerom tiko lėlių teatruose sukurtiems spektakliams transliuoti, todėl nuo pat įsikūrimo LTV programoje buvo parodyti kone visi Vilniaus lėlių teatro (nuo 1971 m. - Vilniaus teatras „Lėlė") ir Kapsuko valstybinio lėlių teatro (nuo 1960 m. - Kauno valstybinis lėlių teatras) pastatymai. Originalius lėlių spektaklius LTV pastoviai ėmė kurti 1969 m. - anuomet buvo parodytos net trys lėlių spektaklių premjeros, o TV leidinio „Kalba Vilnius" apžvalgininkas paskelbė Lietuvos TV lėlių teatro gimimą. Originalių bandymų būta ir anksčiau: 1961 m. demonstruotas su Stasio Ušinsko marionetėmis kino juostoje sukurtas satyrinis filmas suaugusiems „Iš namų ir atgal", o 1963 m. žiūrovai ekrane išvydo vaikams skirtą TV premjerą „Trys paršiukai". Pastarąjį spektaklį finansavo televizija, bet kuriamas jis buvo Vilniaus lėlių teatro bazėje. Po TV premjeros teatras įtraukė spektaklį į savo repertuarą. Vėliau tokių atvejų nepasitaikė, bet televizijoje sukurtos vertybės praturtino Lietuvos lėlių teatrą naujomis pjesėmis (Vytautė Žilinskaitė savo puikųjį „Berniuką iš albumo" rašė specialiai televizijai); TV sudarė sąlygas debiutuoti dar nežinomiems režisieriams ir dailininkams (be jau minėtų Laimos Lankauskaitės ir Nijolės Indriūnaitės čia pirmuosius spektaklius kūrė Milda Brėdikytė, Vega Vaičiūnaitė, Algirdas Mikutis ir kiti vėliau išgarsėję lėlininkai), o žinomiems meistrams davė progą savo kamerinius darbus demonstruoti didžiulei auditorijai ir taip populiarinti lėlių teatrą. Peržvelgus senas LTV programas ir leidinio „Kalba Vilnius" straipsnius, susidarė nemenkas originalių TV premjerų sąrašas, bet jį dar reikėtų tikslinti ir papildyti:
1. 1961 01 15 „Iš namų ir atgal". Scenar. aut. ir rež. Petras Zulonas ir A. Sklenikas(?), dail. Stasys Ušinskas, operat. J. Čepulis.
2. 1963 Balys Lukošius „Trys paršiukai" (pagal S. Michalkovą). Rež. Balys Lukošius, dail. Gintautas Žalalis, komp. Vytautas Paltanavičius
3. 1969 02 09 S. Prokofjeva ir S. Sapgir „Geriausias draugas". Rež. Laima Lankauskaitė, dail. Vitalijus Mazūras, operat. Gintautas Dapkus
4. 1969 05 01 Emilija Liegutė-Balionienė „Pelėda ir žibintas". Rež. Laima Lankauskaitė(?), dail. Vitalijus Mazūras
5. 1969 11 08 Regina Mikalauskaitė „Ieškome dėdės" (J. Blokario pasakos motyvais). Rež. Stasys Ratkevičius, dail. Vitalijus Mazūras
6. 1970 09 06 Saulius Šaltenis ir Aušra Sluckaitė „Dingusi širdis". Rež. Laima Lankauskaitė, dail. Vitalijus Mazūras
7. 1970 (?) Violeta Palčinskaitė „Profesoriaus Tylenio pokštas" („Kas išgalvojo tylenį?"). Rež. Laima Lankauskaitė, dail. Vitalijus Mazūras
8. 1971 08 08 Emilija Liegutė-Balionienė „Žaliabarzdis". Rež. Laima Lankauskaitė, dail. Vitalijus Mazūras, operat. Jurgis Vaitulevičius
9. 1972 01 02 Janina Degutytė „Pelėdžiuko sapnas". Rež. Laima Lankauskaitė, dail. Vitalijus Mazūras, operat. Jurgis Vaitulevičius
10. 1972 07 16 Vytautė Žilinskaitė „Berniukas iš albumo". Rež. Laima Lankauskaitė, dail. Vitalijus Mazūras, komp. Bronius Kutavičius
11. 1973 Vytautė Žilinskaitė „Karklo šakelė". Rež. Petras Dimša, dail. Gintautas Žalalis, komp. Algimantas Apanavičius
12. 1974 Kazys Zalensas „Sniego Malūnas" (K. Kangūro apsakymo motyvais). Rež. Petras Dimša, dail. Gintautas Žalalis, komp. Algimantas Apanavičius, operat. Algis Brusokas, redakt. Kazys Zalensas
13. 1975 02 09 Janina Degutytė „Avinėlis beragėlis". Rež. Petras Dimša, dail. Gintautas Žalalis, komp. Algimantas Apanavičius
14. 1976 09 18 Vytautė Žilinskaitė „Paršiukas ir parašiutas". Rež ir dail. Vitalijus Mazūras
15. 1978 09 16 Ret Reiljan „Pilė, Sviedinys, Pasišiaušėlis ir kiti" (dainų tekstai Ramutės Skučaitės). Rež. Laima Lankauskaitė, dail. Birutė Cvirkienė, komp. Julius Andrejevas, operat. Jonas Gurskas
16. 1979 02 17 Sigitas Geda „Kaip kiškis vilko namus sergėjo". Rež. Laima Lankauskaitė, dail. Birutė Cvirkienė, komp. Teisutis Makačinas, operat. Zigmas Gružinskas
17. 1980 02 23 Sigitas Geda „Ką senelis padarys, viskas bus gerai" (Pagal H, K, Anderseno pasaką). Rež. Laima Lankauskaitė, dail. Birutė Cvirkienė, komp. Vygantas Telksnys
18. 1982 02 13 Antanas Gudelis „Šėmas jautelis". Rež. ir dail. Vitalijus Mazūras, operat. Jonas Gurskas
19. 1983 02 26 Petras Palilionis „Lapų pasaka". Rež. Milda Brėdikytė, dail. Vega Vaičiūnaitė, komp. Alvydas Jegelevičius, operat. Jonas Gurskas, garso rež. Jūra Gedvilaitė, redakt. V. Nastopkienė
20. 1983 08 07 Kostas Kubilinskas „Molio Motiejukas", Inscenizac. aut. ir rež. Milda Brėdikytė, dail. Algirdas Mikutis, komp. Alvydas Jegelevičius, operat. Jonas Gurskas, garso rež. Algimantas Sliaužys, redakt. Danutė Jakubėnienė
21. 1983 12 31 Sigitas Siudika „Kaip vaikelis baimės ieškojo" (pagal lietuvių liaudies pasaką). Rež. ir dail. Rimas Driežis, komp. Šarūnas Nakas
22. 1985 01 01 Jurgis Gimberis „Vėžliuko namas" (dainų tekstus parašė Ramutė Girkontaitė). Rež. ir dail. Algirdas Mikutis, komp. Algirdas Martinaitis, operat. Albertas montvila, garso rež. Genovaitė Varkavičiūtė
23. 1993 04 25 Vydūnas „Pasveikimas". Rež. ir dail. Rimas Driežis, komp. Faustas Latėnas, operat. Lionginas Grigonis, garso rež. Jūra Gedvilaitė, redakt. Nijolė Logminienė
24. 1993 07 17 „Gyvatės lėmimas" (pagal lietuvių mitus). Inscenizac. aut. ir rež. Aurelija Čeredejevaitė, dail. Ramūnas Čeponis, komp. Faustas Latėnas, operat. Jonas Gurskas, garso rež. Jūra Gedvilaitė, redakt. Nijolė Logminienė
25. 1993 12 24 Nijolė Indriūnaitė „Mergytė ir degtukai" (pagal H. K. Anderseno pasaką). Rež. Nijolė Indriūnaitė, dail. Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė, operat. Algirdas Reklys, garso rež. Algis mažeika, redakt. Raimundas Paškevičius.
1994 m. buvo parodytos dar dvi lėlių premjeros: „Jonelio Raidės" (pagal Žemaitės apsakymus) ir Sigito Gedos „Ak vija, pinavija" (Jono Biliūno kūrybos motyvais). Šie spektakliai pristatyti kaip TV kūriniai, bet jų pagrindą sudaro teatre „Lėlė" gimę spektakliai. Iš scenos į studiją perkeltų ir TV galimybėmis papildytų lėlių vaidinimų būta ir anksčiau, pvz. 1989 m. įrašytas „Lėlės" spektaklis „Žemės dukra" televizijoje irgi buvo koreguojamas, tad gal ir tokie spektakliai turėtų būti priskirti TV teatrui? Jie sudarytų atskirą grupę, nes pernelyg skiriasi LTV indėlis kuriant originalų pastatymą ir perkeliant vaidinimą į ekraną iš scenos. Kol kas apsiribojau neabejotinai originaliais TV lėlių spektakliais. Beveik visi jie turėjo gausią kūrybinę grupę. Be režisieriaus ir dailininko į ją įėjo režisieriaus asistentas, kuris transliacijos ar įrašo metu dirbdavo prie TV pulto ir padėdavo teatro režisieriams susigaudyti televizijos specifikoje, o kartais būdavo priskiriamas ir TV režisierius, galėjęs siūlyti TV išraiškos priemones ir efektus. Beveik visuose spektakliuose skambėjo originali Lietuvos kompozitorių muzika. Garso takelį tvarkė garso režisierius, bet būdavo, kad šias funkcijas atlikdavo spektaklio kompozitorius. Prie kamerų dirbdavo operatorių brigada, kuriai vadovavo vyr. operatorius, bet yra spekaklių, kuriuos nufilmavo vienas žmogus (pvz. „Mergytė ir degtukai"). Į kūrybinės grupės sudėtį būtinai įeidavo redaktorius, spektaklį montavę videoinžinieriai, o ilgainiui - ir pastatymo direktorius. Lėles beveik visada animavo Vilniaus ir Kauno valstybinių lėlių teatrų aktoriai. Jie ir įgarsindavo personažus, bet būdavo, kad ruošiant spektaklio fonogramą dalyvaudavo ir dramos aktoriai.
Peržvelgus spektaklių sąrašą matyti, jog televizijoje daugiausia kūrė valstybiniuose lėlių teatruose brendę lėlininkai. Kauno teatre 1968 m. gimęs etapinis spektaklis „Eglė žalčių karalienė" (pagal Nėries poemą) buvo suvokiamas kaip viso Lietuvos lėlių teatro pasiekimas, tad jo šlovė irgi davė postūmį įkurti TV lėlių teatrą (kurį laiką jis net vadintas „trečiuoju", šalia jau dešimtmetį veikusių Vilniaus ir Kauno valstybinių lėlių teatrų). Vertingiausia kauniečių „Eglės..." spektaklyje buvo naujus horizontus atverianti Vitalijaus Mazūro scenografija, todėl natūralu, jog dažniausiai kviečiamu TV teatro bendraautoriumi tapo šis menininkas. Televizijoje kurti spektakliai galėjo pasiekti nepalyginamai didesnę žiūrovų auditoriją nei spektakliai teatre, todėl Mazūro darbai ekrane be kitų vertybių, dar ir ugdė žiūrovų skonį, pratindami prie naujosios lėlių teatro kalbos ir naujų išraiškos priemonių, grindžiamų moderniosios dailės atradimais.
Koliažo technika Lietuvos viešojoje dailėje tuo metu reiškėsi nedrąsiai, o televizijai kurtose Vitalijaus Mazūro lėlėse, ji buvo naudojama įvairiausiais pavidalais. Jau pirmame LTV lėlių teatro pastatyme „Geriausias draugas" (režisierė Laima Lankauskaitė, 1969 m.) žiūrovai matė iš laikraščių ir kartono kurtas lėles, kuriose šviesotamsos tonus atstojo spausdinto šrifto eilutės, o pati lėlė vaizdavo ne realius personažus (šuniuką, drambliuką, mergaitę ar kt.) bet veikiau jų „priminimą", sudėliotą iš popierinių tūtų ir karpytų detalių. Su režisieriumi Stasiu Ratkevičium tais pačiais metais sukurtame spektaklyje „Ieškome dėdės" veikėjai buvo komponuojami ant aktoriaus rankos maunant geometrines detales: kamuoliukai atstojo žmonių galvas, konusiniai cilindrai - kūnus, medį vaizdavo aktoriaus delnas, o ant išskėstų pirštų užmauti kamuoliukai - šakas ir lapiją. Šioje Mikalauskaitės pjesėje veikėjai-vaikai gyveno realioje aplinkoje patirdami įvairias psichologines būsenas, tad to meto žiūrovus turėjo stebinti, kad abstrakti personažų išvaizda daug įtaigiau leido reikštis veikėjų liūdesiui, džiaugsmui ar nepasitenkinimui negu anatomiškai atkurta, nors ir dekoratyviai stilizuota būtybė. Tarp geometrinių detalių matomas aktoriaus delnas teikė gyvybę, o abstrakčios detalės tuo pat metu buvo suvokiamos dvejopai: kamuoliuką žiūrovai galėjo matyti kaip veikėjo galvą ir kaip sviedinuką. Šį „dvigubą" lėlės suvokimą režisierius išradingai naudojo spektaklyje - scenoje, kai veikėjų-vaikų būreliui prireikė greit pasislėpti, lėlėms užteko nusiimti savo galvas-kamuoliukus ir mesti per širmą... Geometriniai kamuoliukai ir kūgiai vietoj lėlių neišprususiam žiūrovui (suaugusiam) nesukėlė tokios neigiamos reakcijos kaip laikraščio panaudojimas „Geriausio draugo" spektaklyje. Net TV laidose pradėta diskutuoti: ar laikraščio faktūra tinka vaikams, ar ji estetiška? Neabejotina spektaklio sėkmė tarp mažųjų žiūrovų vertė ieškoti šios sėkmės priežasčių, ir vienas iš atradimų buvo toks: juodai-balta televizija (spalvotos dar nebuvo) vaizdą suvienija bendru spalviniu tonu, todėl laikraščio šrifto „ornamentą" ant veikėjų kūnų vaikai suvokė kaip dekorą, bet realių spalvų aplinkoje šio „laikraštinio skurdo" vaikai, neva, nepriimtų... Kaip ten bebūtų, bet popieriaus, kaip lengviausiai prieinamos medžiagos kūrybai panaudojimas įskėlė kibirkštį, ir vaikai patys namuose ėmė kurti popierines lėles, vaidinti su jomis, o labiau vykusius savo darbus siuntė į televiziją. Vaikams skirtose TV valandėlėse tie darbai buvo aptariami, taip skatinant vaikus kurti savo namų lėlių teatrą.
Daugelis to meto Europos lėlininkų ieškojo lėlių teatro specifikos, to, kas išskirtų lėlių teatrą iš kitų teatro šakų. Šio pobūdžio kūrybiniai eksperimentai Lietuvoje labiausiai reiškėsi Vitalijaus Mazūro kūryboje. Tiek „lėlių teatro", tiek „vaikų teatro" sąvokose jis buvo linkęs akcentuoti antrajį žodį - „teatras". „Atviras teatrališkumas" ar „teatras teatre" leido dalininkui kurti „scenografinę interpretaciją", bet kartu apribojo režisierių, įpareigodami jį savo sumanymus derinti su dailininko pasiūlymais. Scenografo dominavimas spektaklyje ar „dailininko teatras" ir šiandien priskiriamas prie nekonvencinių teatro formų, o 1969 m. rasti Mazūro-dailininko teatrinius ieškojimus suprantantį režisierių buvo nelengva. Iš dešimties Mazūro pastatymų televizijoje tik vieną spektaklį „Ieškome dėdės" režisavo Stasys Ratkevičius. Su režisiere Laima Lankauskaite Mazūras sukūrė septynis TV vaidinimus, o paskutinius du savo spektaklius jau režisavo pats. Prieš dailininką atsivėrusios naujos galimybės skatino Mazūrą kiekvienam TV spektakliui atrasti vis kitokį vaizdo sprendimą, ryškiai besiskiriantį nuo ankstesnių jo paties darbų. Laikraštinę faktūrą („Geriausias draugas") keitė sterilių formų geometrija („Ieškome dėdės"), siluetinių figūrų grafiškumą („Profesoriaus Tylenio pokštas") keitė keramikiniai lipdiniai („Pelėdžiuko sapnas")... Įdomiai vienoje lėlėje buvo derinamos apimtinės detalės su plokščiomis („Dingusi širdis") arba sąlygiška figūra poruojama su aktoriaus rankomis („Berniukas iš albumo"). Kiekvienam TV spektakliui Mazūras naudojo vis kitokį savo paties sugalvotą lėlių valdymo būdą. Įdomu, kad tradicinės marionetės („Paršiukas ir parašiutas") bei klasikinis „šešėlių teatras" („Šėmas jautelis") ekrane pasirodė vėliausiuose Mazūro TV pastatymuose, kai jis ėmė reikštis ir kaip režisierius. Tapęs savarankišku kūrėju Mazūras iškiliausius pastatymus sukūrė Vilniaus teatre „Lėlė", o spektakliai televizijoje padėjo menininkui intuityviai artėti prie savojo „autorinio-poetinio" teatro.
Įprasta spektaklio kūrėjų hierarchija (dramaturgas → režisierius → dailininkas) Lankauskaitės ir Mazūro TV spektakliuose tolydžio keitėsi. Tradicinis eiliškumas dramaturgijos ir scenografijos derinimus skyrė režisieriui, o besikeičiantis eiliškumas (dramaturgas → dailininkas → režisierius, vėliau dramaturgas → dailininkas statytojas) neišvengiamai vertė patį dailininką spektaklyje kurti dramaturgijai atsiliepiančią vaizdų partitūrą. Iš kino į televiziją atėjęs „kadrų montažas" reikalavo prieš pradedant naujo TV pastatymo repeticijas jau turėti paruoštą „kadruotę" (dramaturgijos išdėstymą vaizdais). Kadruotės ruošimas - režisieriaus prerogatyva, bet Lankauskaitė ją atidavė į Mazūro rankas. Išlikusi kadruotė TV lėlių spektakliui „Profesoriaus Tylėnio pokštas" leidžia manyti, kad teatro mokslų nebaigusiam Mazūrui šis ruošimosi pastatymui būdas tapo savotiška režisūrine praktika kaupiant patirtį apie spektaklio išdėstymą laike. Ta patirtis turėjo Mazūrui padėti vėliau, jau teatro scenoje, kai jis, tapęs dailininku statytoju, ėmė kurti savą „vaizdų dramaturgiją".
Pirmųjų TV lėlių teatro pjesių tematika kartojo teatrų scenose tada populiarią nuostatą „vaikams apie vaikus". Kartais vaikų nuotykiai buvo keičiami gyvūnėlių nuotykiais, bet pjesių tematika likdavo ta pati. Tokiai dramaturgijai užteko stilingos personažų-lėlių kolekcijos ir joms giminingo scenovaizdžio, tad netikėtus Mazūro lėlių sprendimus ir neįprastas faktūras inspiravo ne pjesės, o „daiktiškoji" lėlių teatro prigimtis. Pirmojo TV lėlių spektaklio „laikraštinė" forma buvo įtaigi, bet ne vienintelė galima - čia rinkosi dailininkas, o režisierius jau privalėjo nuosekliai plėtoti scenografo atrinkto vaizdo „žodyną". Mazūro ir Lankauskaitės spektakliuose besiplečianti scenografo teritorija sukėlė ir kitokios dramaturgijos poreikį. Lyg specialiai šiam kūrėjų duetui rašyta Sauliaus Šaltenio ir Aušros Sluckaitės pjesė „Dingusi širdis" (1970 m.) per atgijusių daiktų gyvenimus - čia veikė nebereikalingas siuvėjo manekenas, senas gramofonas ir kt. - pasakojo užmarščiai pasmerktų likimų istoriją. Nebevaikiškas personažų amžius ir ne tik vaikams adresuojama tema pateisino keistus Mazūro lėlių-daiktų pavidalus, bet nekėlė dailininkui naujų uždavinių. Scenografo autonomijai įtvirtinti pasitarnavo ir Violetos Palčinskaitės pjesė „Profesoriaus Tylenio pokštas" (TV lėlių teatre statyta 1970 m.?). Dramaturgė šią pjesę rašė televizijai, bet ne lėlėms - TV teatre 1968 m. ją vaidino aktoriai - tačiau apibendrinimais paversti pjesės herojai (profesorius Tylenis, triukšmadarys Keberiokštis ir kt.) galėjo organiškai veikti ir sąlyginėje lėlių teatro erdvėje, todėl, matyt, buvo nutarta ją pakartoti. Pjesėje pasakojama apie triukšmo ir skubos pilną civilizacijos pasaulį, kuriame vis mažiau vietos lieka tylai ir susikaupimui. Rašytoja nematerialiems reiškiniams suteikė „daiktišką" pavidalą: tyla pjesėje buvo paversta lašais, kurie lyg vaistai nuo triukšmo dovanojami profesoriaus Tylenio laboratorijoje... Iš „daiktiškų" ženklų komponuojama pjesė buvo artima Mazūro polinkiui kurti „spektaklį akimis", o kalbamą tekstą paversti matomu rūpėjo ir pačiai televizijai. Be to, nedideliame rėme vykstantis plokščių siluetų vaidinimas demonstravo būdą įveikti ankštos studijos ir nepaslankių kamerų ribojamą TV erdvę: vienas už kito išdėstytų stačiakampių kiaurymės kūrė gelmės ir skirtingų planų įspūdį, tuo pačiu leido plėtoti veiksmą greit besikeičiančiais vaizdais. Tada tai buvo ypač aktualu, nes spektakliai transliuoti tiesiogiai. Šis pastatymas tapo bene sėkmingiausiu Mazūro ir Lankauskaitės darbu TV lėlių teatre. Iš Vilniaus studijos per Centrinę (Maskvos) televiziją spektaklis buvo parodytas visos Tarybų Sąjungos žiūrovams ir apdovanotas CTV premija. Tai šiek tiek pritildė skeptiškus „dominuojančios scenografijos" vertinimus ir palaimino. Mazūro eksperimentus. Po to sekę TV vaidinimai tokio pasisekimo nebesulaukė ir vis akivaizdžiau rodė būtinybę dailininkui tapti viso spektaklio šeimininku.
Simptomatiški šia prasme buvo 1972 metų TV pastatymai. Janinos Degutytės pjesei „Pelėdžiuko sapnas" (režisierė Laima Lankauskaitė) Vitalijus Mazūras visus veikėjus tarsi nulipdė iš molio. Tokį sprendimą inspiravo pagrindinis herojus Molinis Pelėdžiukas, kuris pjesėje keliavo susitikti su tikrais pelėdžiukais. „Šaknų ieškojimo" temą rašytoja plėtojo gretindama „tikra" ir „dirbtina" - skirtingų personažų giminystę Degutytė matė išoriniame panašume, o Mazūras jų ryšį bandė sustiprinti per medžiagą. Iš molio lipdyto veikėjo susitikimas su tokiu pat „keramikiniu" broliu neprieštaravo dramaturgės idejai, bet temos plėtojimo kyptys pjesėje ir scenografijoje išsiskyrė, tad spektaklis nepavyko. Panašiai nutiko ir su Vytautės Žilinskaitės pjese „Berniukas iš albumo". Ją 1972 m. režisavo Lankauskaitė, o 1976 m. Mazūras debiutavo jau kaip TV spektaklio režisierius, bet jo pastatyta Žilinskaitės „Paršiukas ir parašiutas" padėties nepakeitė. Puikūs rašytojų Degutytės ir Žilinskaitės kūriniai yra tarp geriausių lietuviškos vaikų ir lėlių teatro dramaturgijos pavyzdžių, todėl jų nesėkmės televizijoje kelia pagrįstus klausimus. Vieną iš atsakymų siūlo Mazūro pastatymai „Lėlės" scenoje: iškiliausių jo spektaklių stuburą sudarė ne rašytojų, o „teatro dramaturgija" (tekstas tekstui), kuri gimdavo kartu su spektakliu... Maištingas požiūris į nusistovėjusias teatro konvencijas ženklina visą Mazūro kūrybą. Menininko maištą suvokiant kaip atsakomybę už Dievo duotą talentą, jo kūrybinio kelio nesėkmės ir sėkmės tampa vienodai vertingos. Televizija Mazūrui (kaip kinas Stasiui Ušinskui) buvo dar viena vieta talentui skleistis, o netikėtais sprendimais, ryškia forma ir atviru teatrališkumu pasižymintys jo TV kūriniai darė ženklią įtaką lėlių teatro vystymuisi.
Prie to prisidėjo ir Laima Lankauskaitė, televizijoje režisavusi dešimt lėlių vaidinimų ir bene daugiausia nuveikusi, kad lėlių teatras įsitvirtintų TV teatre. Ji aktyviai dalyvaudavo ir švietėjiško pobūdžio laidose apie lėlių teatrą, ir rūpinosi TV lėlių dramaturgija. Tai jos iniciatyva studijoje buvo statomos originalios lietuvių rašytojų pjesės ir gimdavo naujos inscenizacijos. Štai populiariosios Sigito Gedos pjesės „Ką senelis padarys, viskas bus gerai" (1980 m.) ir „Kaip kiškis vilko namus sergėjo" (1979 m.) buvo parašytos Lankauskaitei užsakius ir, jai režisuojant, pirmą kartą pristatytos TV lėlių teatre. Pastarųjų spektaklių scenografiją jau kūrė dailininkė Birute Cvirkienė. Jos lėlės neprilygo Vitalijaus Mazūro kūriniams, bet teigiamos recenzijos ir palankūs žiūrovų atsiliepimai rodė, jog publikai reikalingi ir tradiciniam lėlių teatrui artimesni Cvirkienės vaizdai. Link tradicinio, bet jokiu būdu ne natūralistinio ar dramą imituojančio lėlių teatro pasuko 1973-1975 metais televizijoje lėlių spektaklius kūrę etatiniai LTV darbuotojai - TV režisierius Petras Dimša ir TV dailininkas Gintautas Žalalis. Į televiziją jie perėjo iš „Lėlės": Žalalis beveik dešimt metų dirbo šio teatro vyr. dailininku, o Dimša - aktoriumi. Būdami teatro ir televizijos profesionalais jie galėjo organiškai jungti ekrano ir lėlių specifikas į vientisą vaizdų panoramą, o dekoratyvios ir mielos Žalalio lėlės buvo priimtinos ir tradicinio teatro gerbėjams ir naujovių laukusiai publikai. Kai TV lėlių spektaklių ėmėsi televizijos žmonės, atsirado viltis, jog iki tol tik rubrika buvęs „TV lėlių teatras" įgaus apčiuopemesnį pavidalą. Lėlių teatras, kaip nė viena kita teatro rūšis, susijusi su materija - animuojamomis lėlėmis ir objektais. Ruošiantis pastatymui lėlių gamyba reikalauja nemažai laiko ir specifinių žinių bei įgūdžių. Lėlių kokybė didele dalimi lemia ir spektaklio sėkmę. Paprastai TV vaidinimams lėles gamindavo valstybinių teatrų meistrai, o šiuo atveju Gintautas Žalalis lėles pagamino TV dirbtuvėse. Visą kūrybinę grupę (išskyrus aktorius) sudarė TV kūrėjai, tad televizija jau buvo pasiruošusi lėlių spektaklius kurti savo jėgomis. Reikėjo tik rasti patalpą lėlių dirbtuvei ir įteisinti TV lėlių teatro kūrybinę grupę atleidžiant jos narius nuo kitų užduočių. Tai būtų kilstelėję TV lėles į aukštesnį lygį: gal būtų gimę ir lėlių serialai ir ilgai lauktas populiarus lėlė-personažas, kokius turi užsienio vaikai. Tokiu galėjo tapti ir mūsų „Labanaktukas", bet pernelyg dažnai kaitaliojama lėlės išvaizda ir neaiški biografija neleido jam išaugti iki personažo-ženklo, kokiu tapo, pvz., „Smėlio žmogeliukas" Vokietijoje.
Kai kurios sovietinių respublikų televizijos turėjo nuosavas lėlininkų grupes - apie jų veiklą kartais rašėydavo „Kalba Vilnius". Deja, mūsų TV vadovybė atidėjo tokios grupės steigimą ir dairėsi naujų kandidatų šiai sričiai. Paskutinis TV lėlių teatro etapas pasižymėjo įvairove ir įdomiais debiutais, iš kurių išsiskyrė Nijolės Indriūnaitės ir Aušros Bagočiūnaitės-Paukštienės spektaklis „Mergytė ir degtukai" (1993 m.). Jame taikliai parinkta siluetinių lėlių ir šešėlių teatrų forma puikiai derėjo ekrano plokštumoje. Spektaklio žiūrovai įsiminė baltą ramybę švytinčios žemės vaizdus, aukštybėse aidintį Kalėdų trimitą ir sniege paliktą basų pėdų taką, kuris vedė prie pusnyje užmigusios mergytės. Kartu su snaigėmis iš dangaus krito degtukai... Dabar šį andersenišku grauduliu alsuojantį reginį kiekvienas gali pasižiūrėti įsigijęs Indriūnaitės knygą su spektaklio DVD. Keleto vaidinimų „inventorinius" įrašus atkaklesniems žiūrovams parduos ir Lietuvos televizijoje - apie tai skelbia LRT leidinėlis „Vaizdo ir garso įrašų kolekcijos" (LRT 2007). Ne visos čia siūlomų lėlių vaidinimų metrikos yra tikslios, bet leidinėlyje rašoma, jog „LRT kolekcijos nuolat atnaujinamos", tad tikiuosi sulaukti papildyto ir pataisyto „kolekcijų" egzemplioriaus. Apskritai norisi palinkėti nacionaliniu transliuotoju tapusiai Lietuvos televizijai labiau branginti praeityje gimusias TV vertybes ir tuos žmones, kurie šiai televizijai padėjo tapti tuo, kuo ji yra dabar. Čia įvairiu metu dirbo ir Lietuvos lėlių teatro istorijai nusipelniusių kūrėjų. Tai Kaune prieškary veikusio Stasio Ušinsko „Marionečių teatro" aktorė Ona Mažeikytė, Vilniuje karo ir pokario metais veikusio Mykolės Krinickaitės lėlių teatro pirmųjų spektaklių dailininkas Jonas Vilutis ir šiame teatre vaidinusi Dana Rutkutė, teatro „Lėlė" pirmojo dešimtmečio aktoriai bei režisieriai Algimantas Sadukas, Petras Dimša, Algirdas Skripka, taip pat šio teatro vyr. dailininkas Gintautas Žalalis...
LTV patalpose veikia „Televizijos muziejus", bet jo ekspozicijoje dominuoja senoji radijo ir TV aparatūra, o kūrybą menantys eksponatai atsiduria Literatūros ir meno archyve arba kartais juos priglaudžia Teatro, muzikos ir kino muziejus. Čia po režisierės Laimos Lankauskaitės mirties pateko jos išsaugotos TV lėlės ir kino juostoje užfiksuoto vaidinimo transliacija. Neabejoju, jog ir kiti, buvę TV teatro kūrėjai savo namuose saugo nemažai TV istorijai vertingų dalykų, bet ar be jų pačių dar kam nors tai rūpi? Į šį klausimą atsakyti gali tik Lietuvos nacionalinė televizija.
