Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklius lanko jau penkta žiūrovų karta. Tie, kuriuos kažkada atvesdavo seneliai, dabar čia ateina jau su savo anūkais, šiame teatre susipažįstančiais su scenos menu.
Šio teatro 55-mečio išvakarėse kaip niekad ryški šio subtilaus scenos meno svarba ne tik Kauno miestui ir ne tik šiandieniams žiūrovams. Tradicinis, šįsyk jubiliejinis festivalis „Šypsos lėlės ir vaikai" - puiki dingstis prisiminti Kauno lėlininkus, veteranus ir jaunuosius, jau antrą pusę šimtmečio kukliai dirbančius svarbų, ypatingų gabumų, pasišventimo ir talento reikalaujantį darbą.
Sugrįžimas prie ištakų
Buvęs teatro aktorius, režisierius ir meno vadovas, daugelio spektaklių statytojas ir pirmojo šio teatro vaidinimo „Stebuklingas Aladino žibintas" dalyvis Algimantas Stankevičius - jau pensininkas. Vis dėlto patyrusį lėlininką kojos pačios veda ten, kur išeikvotos vertingiausios jaunystės jėgos ir aistros, kur tiek išgyventa, bendrauta, matyta ir kurta. Čia jis visuomet laukiamas, jo patirtis ir patarimai vertinami, jo prisiminimai yra neatsiejama mūsų kultūros, teatro istorijos dalis.
Šįsyk jaukiame teatro kampelyje su teatro veteranu prisimename 55 metų senumo įvykius, kai 1958 m. gegužės 18-ąją tuomečiame Kapsuko mieste (dabartinėje Marijampolėje) buvo suvaidinta pirmojo Lietuvoje valstybinio lėlių teatro premjera - spektaklis „Stebuklingas Aladino žibintas".
Lėlių teatro istorija Lietuvoje ypatinga tuo, kad ji prasidėjo nuo lėliškų vaidinimų ne vaikams, o suaugusiesiems. Prieškario Kaune, 1936 m., žymus to meto menininkas Stasys Ušinskas, garsaus prancūzų dailininko konstruktyvisto Fernando Leger mokinys ir pasekėjas, buvo įkūręs menišką Marionečių teatrą.
Įstabu, kad po Antrojo pasaulinio karo pirmasis valstybinis lėlių teatras vaikams buvo įkurtas ne sostinėje, o provincijos miestelyje, kur jau tuomet veikė neilgai gyvavęs dramos teatras. Kitą valstybinį lėlių teatrą vaikams Vilniuje režisierius Balys Lukošius įkūrė vėliau, 1958 m. spalio 27 d.
Lemtingas susitikimas
Po karo du jauni aktoriai Stasys Ratkevičius ir Valerija Gruodytė-Ratkevičienė atvyko iš Klaipėdos į Kapsuko miestą su idėja įkurti lėlių teatrą vaikams. Iš pradžių jie savo jėgomis čia parengė ir suvaidino namų lėlių teatro spektakliuką „Stebuklinga klumpė".
Gavęs ministerijos iš Vilniaus įgaliojimus, 1958 m. sausio 18 d. S.Ratkevičius įsteigė Kapsuke valstybinį lėlių teatrą, į kurio trupę rinktis artistų išvyko į Kauną.
A.Stankevičius su žmona Ona Viščiulyte-Stankevičiene tuomet buvo bebaigią J.Gruodžio muzikos mokyklos vadinamąją teatrinę klasę. Jų laukė ne itin viliojanti ateitis - darbas provincijoje, kultūros namuose, vadovauti saviveiklos būreliams, o jeigu pasiseks - tapti tuomečių kultūros skyrių valdininkais.
Įspūdingai defiliuojantis po muzikos mokyklos koridorius su vešlia romantiška ševeliūra S.Ratkevičius traukė mokyklos absolventų dėmesį, viliojo gandas, kad jis čia dairosi būsimų savojo lėlių teatro aktorių. Todėl per baigiamųjų egzaminų perklausą jaunoji O.Viščiulytė, likimui lėmus, su savo vyru atsisėdusi žiūrovų vietose priešais S.Ratkevičių, ryžtingai atsisuko į jį ir tarė: „Paimkite mus abu į savo lėlių teatrą!" „Gerai, paimsiu!" - atsakė šis, ir taip iškart buvo nulemtas visas tolesnis jaunų žmonių gyvenimas...
Maža pasaulio kopija
Į Kapsuką, anot A.Stankevičiaus, dirbti lėlių teatro aktoriais išvyko ir daugiau J.Gruodžio mokyklos absolventų: Valentinas Čepkus, Ada Juozaponytė, Angelė Sabaliauskaitė, Tatjana Bevziukaitė ir kt. Ten jie jau rado dirbančius vyresnius lėlių teatro aktorius Vytautą Sodaitį, Albiną Stankevičių, Anuprą Mozūraitį, Reginą Žemininkaitę ir kt.
Lėlininkas veteranas pasakoja, kad pirmojo spektaklio kūrimas buvo persmelktas jaunų kūrėjų jaunatviško entuziazmo. Kapsuko miesto valdžia išskyrė lėlių teatrui kelis kambarius sename pastate tuometėje I.Černiachovskio gatvėje. Viename kambaryje buvo įsikūręs teatro vadovas S.Ratkevičius su administracija, kitame darbavosi stalius ir technikas, trečiame kambaryje prie širmos konstrukcijos vyko repeticijos.
Lėlės buvo natūralistinės, padarytos papjė mašė technologijos būdu. Iš pradžių lėlės galvos modelis buvo lipdomas iš plastilino arba molio, pagal jį buvo liejama gipso forma. Paskui ta forma būdavo kruopščiai išklijuojama laikraštinio popieriaus skiautėmis. Iš tokiu būdu formoje pagamintų išdžiūvusių kiauto puselių būdavo suklijuojama lėlės galva. Po to jai būdavo realistiškai nupaišomos akys, burna, nosis, priklijuojami plaukai.
Stalius technikas pagamindavo ir pritaisydavo lėlės valdymo mechanizmą, siuvėjai pasiūdavo realistiškus drabužėlius. Panašia realistiška maniera būdavo sukuriamos ir dekoracijos. Vaidinama - iš už širmos. Muziką spektakliui gyvai akordeonu akompanuodavo muzikantas Laimis Dzidolikas.
Šventės ir kasdienybė
Spektaklio „Stebuklingas Aladino žibintas" premjera įvyko saulėtą sekmadienį, 1958 m. gegužės 18 d. Kapsuko teatro didžiojoje salėje. Priimti spektaklį, kaip tais laikais būdavo įprasta, iš Vilniaus atvyko solidi komisija, kuriai vadovavo Kultūros ministerijos meno reikalų valdybos viršininkas Vytautas Pečiūra. Salė buvo pilna žiūrovų, vaikų su tėveliais. Aktoriai - pasitempę, šventiškai nusiteikę, visi - vienodais mėlynais kombinezonais ir baltais marškinėliais.
Po spektaklio vyko šventinis pasisėdėjimas „prie čėrkos", V.Pečiūra linkėjo naujam teatrui sėkmės ir ateityje išvengti intrigų. „Turėkite galvoje - kiekviename teatro kolektyve būna kirvarpa, visiems gadinanti gyvenimą", - mokė jis.
Nežinia, kaip ten buvo su tomis kirvarpomis, bet per tuos dvejus metus, kuriuos 1958-1959 m. Kapsuke gyvavo lėlių teatras, buvo sukurta dar keletas vaidinimų - „Nykštukas Nosis", „Mergelė gulbelė", „Velnių malūnas".
Kartais lėlininkai vaidindavo Kapsuko dramos teatro scenoje, bendraudavo su šio teatro aktoriais, vėliau sužibėjusiais kitų šalies didžiųjų teatrų scenose - Vytautu Paukšte, Rolandu Butkevičiumi, Rimgaudu Karveliu, Elvyra Žebertavičiūte, Leonu Ciuniu, Algirdu Venskūnu, Vytautu Bružu ir kt.
Daugiausia laiko Kapsuko lėlininkai praleisdavo gastrolėse po kaimus, kolūkius, varganus kultūros namus, mokyklas, kitokias vaikų švietimo ir auklėjimo įstaigas. Pirmasis teatro transportas buvo kretantis ir tarškantis autobusiukas KAG, pagamintas iš sunkvežimio, apkalus jį faneros lakštais.
Keliaujančios trupės nariai nakvodavo ten pat, kur vaidindavo, scenoje arba žiūrovų salėje ištiesę sudedamas lovytes. Bet užtat labai greitai ištiesus Lietuvos žemėlapį jame būdavo sunku rasti vietovę, kurioje nebūtų buvę S.Ratkevičiaus vadovaujami lėlininkai.
Pažadinti tyras emocijas
Anot A.Stankevičiaus, S.Ratkevičius buvo griežtas vadovas, bet nebuvo diktatorius, nuolat rūpinosi savo teatro darbuotojais.
Kai 1960 m. lėlių teatrą iš Kapsuko buvo nutarta perkelti į Kauną, visi aktoriai lėlininkai tuoj pat buvo aprūpinti butais. Iš pradžių buvo įsikurta „Upeivių klube" (buv. „Triumfo" kino teatras, kurio vietoje vėliau pastatytas prekybos centras „Merkurijus"), o vaidinama buvo Kauno filharmonijos (buv. Teisingumo ministerijos) rūmų scenoje. Vėliau Kauno valstybinis lėlių teatras įsikėlė į kino teatro „Pionierius" (buv. „Odeon") rekonstruotas patalpas, kuriose gyvuoja ligi šiol.
„Kas yra lėlių teatras? - samprotauja A.Stankevičius. - Tiesą pasakius, kai mudu jauni su žmona nutarėme važiuoti į Kapsuką ir būti aktoriais lėlininkais, visi manėme, kad tai bus laikinas užsiėmimas. Niekas iš mūsų tuomet negalvojo, kad tam teks paaukoti visą gyvenimą."
Lėlininkas veteranas prisimena Jono Biliūno apsakymą „Kliudžiau". „Jame yra epizodas, kai vaikas nuskriausto gyvūnėlio akyse perskaito nebylų klausimą: "Už ką?„ Tą klausimą prisimenu visą gyvenimą. Su savo kolegomis visada stengiausi, kad lėlių teatro menas sugebėtų pažadinti tyras emocijas, žmogiškumą vaikų sielose ir padėtų atsakyti į klausimus, kuriuos mums užduoda gyvenimas", - gyvenimo ir kūrybos credo atskleidžia pašnekovas.
