Laužomos ietys dėl būsimų aktorių

2010-05-31 lzinios.lt, 2010 05 31
Vilniaus teatro „Lėlė” trupę netrukus papildys grupė jaunų aktorių

aA

Mindaugas Klusas

Praėjusį ketvirtadienį LŽ rašinyje „Aktoriukai lėlininkai - akademijos krepšeliai" buvo išsakyta kritikos Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Teatro ir kino fakultetui, jo dėstytojams dėl specialistų rengimo. Į diskusiją įsitraukė ir fakulteto vadovai.

LMTA Teatro ir kino fakulteto dekanas Algis Mažeika bei Vaidybos ir režisūros katedros vedėjas Aidas Giniotis tvirtino, kad Vilniaus teatro „Lėlė" vadovų Juozo Marcinkevičiaus, Algirdo Mikučio ir ketvirtakursių lėlininkų lūpomis išsakyta daug netiesos, o kai kurie svarbūs, teigiami faktai buvo nutylėti. Lyg tyčia.

Lėlininkai apmaudavo dėl to, kad Jaunimo teatro vadovas, aktorius Algirdas Latėnas, kuris iki šiol vadovauja lėlių teatro aktorių specializacijos kursui, po poros metų atlyžo ir vis rečiau domėjosi savo auklėtiniais. Šie spėjo, kad vadovui ėmė kliudyti kitos jo pareigos: teatro vadyba, spektaklių statymas, aktoriniai darbai. A.Giniotis tokius „Lėlės" vadovų ir studentų priekaištus vadino nelogiškais. „Teigiama, jog pirmuosius dvejus metus bendravimas buvo puikus, o trečiaisiais A.Latėnas esą jiems skyręs mažiau dėmesio. Bet juk tai suprantama - nuo trečio kurso prasideda specializacija. Ir teatras, o ne kas kitas, turi rūpintis jam rengiama pamaina", - sakė jis. Trečiame kurse, pasak A.Mažeikos, sustiprėjo lėlių teatro specialistų - režisierių ir pedagogų Vitalijaus Mazūro bei A.Mikučio - vaidmuo. „Tų pagrindų, kuriuos lėlininkai pirmame kurse gavo iš A.Latėno, kiti jiems turėtų pavydėti. Kita vertus, J.Marcinkevičius juk galėjo kolegiškai kreiptis į mane. Net nežinojau apie tas problemas. Pasielgta neetiškai", - pabrėžė katedros vedėjas.

Meistro žodis

Akademijos kritikų manymu, A.Latėno pavyzdys - tik vienas iš daugelio. Esą ir kiti pedagogai turi begalę įvairiausių užsiėmimų, dažnai išvyksta. „Dirbti akademijoje - ne svajonių darbas. Jis grįstas altruizmu. Žmonės privalo užsidirbti pragyvenimui, - tvirtino fakulteto dekanas A.Mažeika. - Kai buvau dėstytojas, dirbau dar trijose keturiose vietose, kad galėčiau pragyventi ir išlaikyti šeimą." Pavyzdžiui, režisierius Gintaras Varnas už darbą ir didžiulę atsakomybę akademijoje gauna tik 700-800 litų atlygį. Vadovauti kursui kviečiami tik gerai vertinami, prityrę scenos menininkai. „Negalime į šią vietą priimti žmogaus, kuris universitete baigė literatūrą ir vaidybą. Taip, toks žmogus sėdės akademijoje aštuonias valandas, bet ar to pakaks? Ne, akademija praras kokybę. Reikia tokių, kurie jau dirba prie kūrybinių projektų, vaidina, stato spektaklius", - tvirtino A.Mažeika. Jam pritarė ir kolega. „Gero specialisto reikia visiems ir visi jį perka. Tai natūralu. Akademijoje dirba tie, kuriuos iš paskutiniųjų stengiamės prisivilioti. Režisierius Oskaras Koršunovas žadėjo dėstyti. Bet ar dėl to ketverius metus nestatys spektaklių Europoje? Nebūkime naivūs. Vienam meistro žodžiui neprilygsta ir dešimt ištartų pameistrio", - sugretino A.Giniotis.

Antausis už 17 tūkstančių

Dekanas apgailestavo, kad studentai, skųsdamiesi specializacijos dėstytojų stoka, pamiršo paminėti užsiėmimus, kuriuos jiems vedė A.Mikutis, V.Mazūras, taip pat Vakarų Europoje garsus prancūzų lėlininkas, režisierius Johanny Bertas. Aukštoji mokykla prikalbino autoritetingą dėstytoją perteikti savo žinių specialiai jauniesiems lėlininkams. „Rudenį jis su kursu dirbo 80, o pavasarį - dar 60 valandų", - teigė A.Mažeika. Užsiėmimai akademijai atsiėjo 17 tūkst. litų. „Rektorius priekaištavo, kad stinga pinigų atsiskaityti už šildymą, o fakultetas prašąs tokios didelės sumos. Sakiau jam - reikia, kitaip bus gėda studentams į akis pažiūrėti. Ir štai koks antausis!" - piktinosi dekanas. Su J.Bertu studentai lėlininkai susitiks dar ne kartą. Porą metų jis kaskart lankysis akademijoje, ves užsiėmimus magistrantams, taip pat įsipareigojo su jais pastatyti diplominį spektaklį.

Ketvirtakursius lėlininkus išgąsdino didelė magistrantūros studijų kaina, esą siekianti daugiau kaip 10 tūkst. litų per metus, būgštauta ir dėl nemokamų vietų skaičiaus. Fakulteto vadovui toks nerimas pasirodė grįstas nuogirdomis. „Į akademiją lėlininkai stojo tada, kai dar veikė sena studijų finansavimo tvarka. Jiems ji galioja iki šiol. Magistrantūroje lėlininkams skiriamos devynios valstybės apmokamos vietos," - pabrėžė A.Mažeika.

Kursas neprapuls

LŽ rašinyje „Lėlės" vadovas J.Marcinkevičius svarstė, kam akademijai prireikė renginių vedėjų kurso, dėl kurio šiemet mokyklą baigs net trisdešimt aktorių. „Trupės Liūdi" vardu dabar pasivadinusiems studentams vadovauja aktorius Vladas Bagdonas, juos suburti siūlė šviesaus atminimo Vytautas Kernagis. J.Marcinkevičius tvirtino, esą kiekvienas aktorius geba vesti renginį, todėl jų perteklius akademijai - per didelė prabanga. A.Mažeika nenorėjo su tuo sutikti. „Stebiu mūsų auklėtinių viešus pasirodymus. Turiu konstatuoti, kad žurnalistai TV laidas veda geriau", - sakė fakulteto vadovas. Pasak jo, V.Kernagis tvirtinęs, kad tradicinė aktorystės mokykla suformuoja vienokį žmogų, o renginių vedėjams būtina kita patirtis. „Neteigiu, kad Lietuvai ši specialybė žūtbūt reikalinga, bet kartą per dvidešimt metų galima išleisti ir tokį kursą. Jie neprapuls, be darbo neliks, - įsitikinęs A.Mažeika. - Galbūt su V.Kernagiu šis kursas būtų kitoks. Tačiau jį pakeitęs V.Bagdonas, žinant jo požiūrį į darbą, savo pareigą atlieka puikiai. Dirba ir savaitgaliais iki vėlyvo vakaro. O atlyginimą gauna tik už pusę etato."

Su studentais bendraujama

Kaltinimai, esą akademija renka naujus kursus tik tam, kad darbu aprūpintų dėstytojus, pritrauktų daugiau studentų krepšelių, A.Mažeikos nuomone, - absurdas. „Nė vienas kursas nebuvo surinktas šiaip sau. Rengiame tiek aktorių, kiek prašo teatrai. Ne mūsų kaltė, kad kuris nors vėliau studentų atsisako arba yra uždaromas. Negi paliksi jaunus žmones be profesijos? - klausė dekanas. - O studentų krepšeliai sudaro tik dešimtąją dalį mūsų biudžeto. Šiemet smarkiai sumažėjęs finansavimas, dėl to esame verčiami karpyti programas - štai kur bėda." Fakultetui prikišama dėl kiekybės paaukojus kokybę. „Nuoširdžiai sakau - niekada negalvojome apie kiekybę. Stebime, bendraujame su studentais ir pamatę, kad jų fizinis ar psichologinis pasirengimas netinka aktoriaus specialybei, jau po pirmo pusmečio raginame rinktis kitą", - sakė A.Mažeika. „Nenoriu čia aiškintis ir kalbėti. Noriu dirbti", - po susitikimo tyliai prisipažino A.Giniotis.

Tokių dar nemačiau

LŽ paprašytas pakomentuoti šią diskusiją, aktorius A.Latėnas sakė: „Norėčiau į visą šį keistą reikalą nekreipti dėmesio. Ypač prieš diplominių darbų gynimą. Nesinori ir komentuoti, kai Lietuvos švietimo ir kultūros reikalai atsidūrę dugne. Problemos ne dėl manęs, „Lėlės" ar akademijos. Jų esmė visai kitur: kol partiniu būdu renkami ministrai, pokyčių nesulauksime." Lėlininkų kurso vadovas teigė kalbėjęsis su auklėtiniais, jaučiąs jų supratimą. „Tikiu šiais jaunais žmonėmis ir linkiu jiems sėkmės. Jie gavo puikų išsilavinimą, galės būti ir renginių vedėjai, ir savo amatą išmanys. Pritariu V.Mazūrui, kuris sakė: „Įdomesnių žmonių nemačiau."

LZINIOS.LT

Komentarai
  • Festivaliui pasibaigus

    Iš kuklaus žanrinio renginio „Com•media“ Alytuje tapo gana solidžiu festivaliu su gausybe konkursų, kūrybinių dirbtuvių, atskiromis vaikų, jaunimo, suaugusiųjų programomis ir užsienio svečių darbais.

  • Įsimintiniausi 2024 m. teatro ir šokio įvykiai

    Kas 2024-iaisiais scenos meno lauke paliko didžiausią įspūdį – akimirkos, spektakliai, režisieriai, aktoriai ir atlikėjai, tekstai, iniciatyvos, įvykiai ir procesai? Įsimintiniausius darbus įvardijo kritikai.

  • Iš bloknoto (51)

    Pamilau tą puošnią, jaukią, spindinčią koncertų salę, po truputį pažinau visus muzikantus ir vėliau, jau profesionalioje scenoje, juos matydavau kaip artimus pažįstamus. Tarp jų buvo ir Anatolijus Šenderovas.

  • Tolimos Liudo Truikio visatos šviesa

    Neįsivaizduoju, kaip į nedidelį tekstą sutalpinti visa, ką reikėtų pasakyti apie Liudą Truikį ir jį pristatančią parodą Kaune. Ir vis dėlto pokalbį pradėčiau nuo Vilniaus, nuo Operos ir baleto teatro.

  • Aktyvizmo ar eskapizmo?

    Festivalių pavyzdžiai atskleidžia: kaip skirtingai jie gali reaguoti į kintantį pasaulį; kaip skirtingai elgtis su status quo; kokiems skirtingiems tikslams pasitelkti ilgametę festivalio patirtį ir prestižą.

  • Iš mūsų vaidybų (XXII)

    Apmaudu, jog pastaruoju metu stebėdama Varno spektaklius jaučiu didžiulį jo nepasitikėjimą žiūrovu ir kritiką, skirtą žmonėms, kurių salėje nėra, nes, kaip pats puikiai supranta, jie į teatrą nevaikšto.

  • Varėna, spalis, teatro trauka

    Ar įmanoma į regioną „nuleisti“ festivalį ir tikėtis, kad jis bus reikalingas? Tai, kad festivalis vyksta 15 metų, kad jis yra įdomus ir stiprus, rodo, jog jis pirmiausia reikalingas Varėnos žmonėms.

  • Iš bloknoto (50)

    Apie vieną svarbiausių spalio kultūrinių įvykių – Liudo Truikio parodą „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Taip pat – spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ Vilniaus mažajame teatre.