Šiaip jau tekstuose aptarinėti publiką nėra gero tono ženklas, ypač jei autorius žiūri į ją kaip į dar vieną personažą. Nebent ji reikšmingai ką nors suvaidintų ar radikaliai pakeistų kūrinio atlikimą. Laurie Anderson vakare visgi ji buvo svarbi ne tiek kaip uoli kaip kūrinio sekėja, gerianti žodžius ir garsus, kiek tiesiog kaip faktas: kiek dar tų, sutinkamų nepramoginės kultūros vakaruose, dar liko, neišvažiavo, neišmirė? T.y. kiek dar liko tų valdžios priešų nepraplautais smegenimis, kurie, mikliai išpirkę bilietus, ir padarė šį - ir, tikėsimės, kitus kitokios muzikos koncertus įmanomus? (Štai atsakymas Lady Gagos fanams nuo blizgių verslininkų iki paauglių: mūsų dar daug!)
Tai ir tvyrojo ore: auditorijos ir kūrėjos santykis. Viltis iš praeities ir dabartis, lūkesčiai ir realybė, sėkminga investicija ar pradingęs pensijų fondas? Koncertas ar performatyvus muzikinis vakaras? Laurie Anderson pateikė spektaklį-paskaitą, žanrą, kuris vis dažniau veržiasi į scenos meno erdvę ir kokių mes matėme „Naujosios dramos akcijose" - lenko Wojteko Ziemilskio „Mažą pasakojimą" ar norvego Amundo Sjolie Sveeno „Norvegijos kelią". Bet juos matė negausi publika kamerinėse salėse už dešimtgubai mažesnę kainą.
„Dirtday!" - „Dirvadienis" ar „Purvadienis" - trečioji Anderson trilogijos dalis: 2002 m. buvo „Laimė" (Happiness), 2004 m. - „Mėnulio pabaiga" (End of the Moon). Visa trilogija susijusi su asmenine patirtimi, svarbiais jai ar jos šaliai momentais, kuriuos perteikia intymūs pasakojimai ir komentarai. Erdvę asmeniniam požiūriui - griežtai atsisakant tarpinių ir efektingų vaizdo priemonių scenoje - gerai įrėmina taupus scenovaizdis - paskaitai rašymo lenta, stalelis su „profesorės" atributais - elektroniniais instrumentais ir tekstų sąsiuviniu, šone - „namų" fotelis intymesnei istorijai pasakoti. Scena pilna žvakelių, jau keliaujančių per daugelį jos projektų. Po trumpos grėsmingos įžangos smuiku, skambančiu visais vargonų registrais, Laurie Anderson pradeda kalbėti - ir iš esmės nesiliauja visas pusantros valandos.
Tikėjomės koncerto? Tikriausiai. Bet ir tokius pasakojimus Anderson kūrė - skaitydama „Mobį Diką", įsitraukdama į projektus su bytniku Williamu S. Burroughsu, pagaliau progiesmiu skaitydama kai kurias savo dainas, interpretuodama filosofus ar pasakas. Čia jos paskaita - savotiškas esė, komentaras, persipinantis su tiesiog socialiniais reportažais ir prisiminimais.
2008 m. koncerte „Homeland" ji pasirodė griežta antibušininkė (įdomu, kiek buvo tuometinį prezidentą rėmusių menininkų?), nukreipusi satyrą ir kritiką tiesiai į jo rinkimų štabą. Šįmet Valstijose vėl rinkimai, bet kūrėjos tonas santūresnis ir išmintingesnis, leidžiantis intymiau, iš arčiau suvokti baimę ir depresiją, apėmusią JAV, žmonių psichologinę laikyseną ir jos pokyčius.
Krizei komentuoti puikiai tinka pradėti nuo Charleso Darwino ir jo evoliucijos teorijos: šios tėvą, pasirodo, nervino puošni povo uodega, - kam reikalingas grožis kovoje už būtį? Povai turėjo kristi taip, kaip alpdavo korsetų suspaustos Viktorijos laikų moterys. Visgi paukštis išliko. Kaip išlikti, kaip garbingai išeiti ar kaip atsilaikyti prieš kasdienius evoliucijos išbandymus - tokia buvo paskaitos tema.
O problemas universalizuojantis požiūris ar žvilgsnis netikėtu kampu leidžia pajusti bendrumą net su tokia tolima ir visiškai kitokia šalimi kaip JAV: „mes visada ieškojome priešų, o kai priešas vis nesirodė, tada nusprendėme ieškoti priešų tarp savų". Štai bendražmogiška evoliucija. Kita mums artima paralelė - dabar JAV rinks prezidentą pagal povo uodegą, kurio gražesnė, tas laimės. Vadinasi, Darwinas be reikalo nervinosi, grožis padeda išlikti.
Vis dėlto tai yra sąžiningas pasakojimas, paremtas asmenine patirtimi: „Volstrytas prekiauja ateitimi", taria Anderson daug kartų girdėtą frazę, bet tam turi teisę, nes pati dalyvavo judėjime „Occupy Wall Street". Pati važiavo į palapinių miestelį ir sukūrė apie žmones, netekusius darbo ir namų, tokį jautrų socialinį reportažą, kurio pavydėtų ir „Pulitzerio" verti žurnalistai. Ten žmonių oda, apsako menininkė, lyg seniai gyvenančių urvuose, jų dantys pajuodę, jie mikčioja iš nesaugumo ir įtampos. Smulkios, bet iliustratyvios detalės, ištariamos su taupios vaidybos priemaiša, pastebėti žmonių nuotaikų niuansai. Ir nors „reportažą" lydinti muzika - „muzikinės krizės" lygio, pakankamai neįdomi ar kiek per iliustratyvi, vis dėlto ji čia yra kaip fonas, tokia muzika liftui - perkelianti į depresiją, neviltį. Baimė ir neapykanta L.A. Kaitą link baimės ir desperacijos perteikia ataidintys senų frazuočių nauji aspektai - seną „This town, this city" („Šis miestas, šis didmiestis") keičia „This landscape, this fire" („Šis kraštovaizdis, šita ugnis").
Vienas paskutinių pasakojimų-prisiminimų, atskleidžiamų jaukiai sėdint fotelyje - apie Lolabelę, jos šunį. Nuo jo mirties laisvomis asociacijomis nuklystama į Tibeto mirusiųjų knygą ir net kiek komiškas apeigas. Pasakojama apie šunį, kuris išmokė ją meilės daugiau nei žmonės. Prisimenami laikai, kai net prancūzai mėgo amerikiečius ir jiems XVIII amžiuje statė baletus. Apibendrinimas - netikėtas: „mirties tikslas - išlaisvinti meilę". Įdomi žinia rugsėjo 11-osios proga tiesiai iš Niujorko, akumuliuojančio pasaulio religijas, mokslo naujienas ir meno scenos įvykius.
Tiksliau, visa tai sutelkia savo tekstuose Anderson. Jos pasakos prasideda itin detalia moksline realybe, o baigiasi neakcentuojama poezija - tiksliau, ja baigti turi klausytojas. Kaip apie fosfinus - daleles, kurios mums yra raibuliavimas akyse, kada užsimerkiame ir regime šviesos dėmes net tada, kai tamsu. Toliau - jau mūsų interpretacijos reikalas: ar apie optimizmą užsimerkus ar apie nenorą regėti eilinę savo dieną.
„Hello", sveikinasi su menininke moteris palapinių miestelyje, Anderson, tai iliustruodama, pamojuoja ranka. Anksčiau šis gestas atsikartotų videoprojekcijoje, dabar - nebe. Jai to nebereikia, 65 metų menininkė atsisako įvairių šou elementų, jai svarbu gerai ir įtaigiai, bet paprastai perteikti mintį. Neabejotinai didžiajai daliai publikos norėjosi Anderson - bent 45 metų amžiaus, bet čia jau įvyko atvirkštinis Volstrytas - mes ėjome į praeitį. Ne klausyti naujausio kūrinio, o pas žmogų, pas jo asmenybę, pas jo kūrybą. Bet iš tiesų - užėjome į svečius, ir šeimininkė mums pateikė savo kūrybą, kuri šiandien kitokia, ir negali teigti, kad prastesnė - tiesiog dabar ji kuria kitaip. Ryt - kas žino? Tai pasekmės atvirumo ir nebaimės keliauti tolyn. Bet charizma ir gebėjimas santūrumu išlaikyti publiką vertas pagarbos: susikaupimas, rimtis ir jokio koketavimo leidžia ja pasitikėti ir plaukti paskui jos mintis. Paskaita kaip meditatyvus esė apie Darwiną, budistus, draugo mirtį ir grožio reikšmę civilizacijoms.
Čia būtina paminėti ir dar vieną aspektą, mums leidusį ramiai plaukti - kūrinio pateikimo kultūrą, ir smagu, kad lietuviškoji pusė dirbo jautriai ir tiksliai: geras skoningas apšvietimas, itin puikus vertimas ir gražiai scenoje atrodantys titrai, tapę scenografijos dalimi. Ypač kai titrų daug, nes, regis, kalbų net perdaug, bet šis nenutrūkstantis užkalbėjimas tampa ritualiniu užkalbėjimu - neužsimerkus matyti šviesą.
