Pažinti ir pagerbti - tai Scenos meno kritikų asociacijos kertinis principas, kai susirenkama įteikti „Teksto raktą“ ir „Meno raktą“. Pašlovinimą ir kolegų dėmesį šiemet patyrė operos teatro ir scenos menų kritikė, „Menų faktūros“ redaktorė Rima Jūraitė ir „Operomanijos“ prodiuserė, festivalio „Naujosios operos akcija“ organizatorė Ana Ablamonova.
Muzikologė Jūratė Katinaitė:
Laudacija teatrologei, operos kritikei Rimai Jūraitei „Teksto rakto“ teikimo proga
Yra labai daug puikių dramos režisierių, teatrologų, teatro kritikų, kurie nemėgsta operos. Operos teatras jiems - ne visai teatras, netikras teatras, blogas teatras. Galima juos suprasti, nes tas tikrasis teatras prasideda nuo minties gesto, nuo žodžio, o operoje žodis ir mintis nebūtinai stiprioji jos pusė. Bet paradoksas - opera nuo to nelabai nukenčia! Nukenčia, bet ne taip stipriai. Puikiausias to pavyzdys - Richardo Wagnerio tetralogija „Nybelungo žiedas“. Wagneris - genialus kompozitorius, kino muzikos pranašas - turėjo vieną silpnybę. Ne vieną, bet čia apie tą vieną. Tai nevykęs polinkis rašyti libretus. O tam talento jis neturėjo. Libretai - silpniausia jo operų pusė, tačiau operos vis tiek šedevrai. Taigi nuo banalaus žodžio opera nesmarkiai nukenčia. Tačiau būna operų kompozitorių, kurie visai neblogai susitvarko su libreto logika arba jiems padeda profesionalūs dramaturgai, bet opera neskamba ir tiek. Taigi lenkiu link to, kad, pirma, operoje visgi „prima la musica“, antra, operos teatras yra daug tikresnis teatras už dramos teatrą. Operos netikroviškumas, kitaip tariant, jo trūkumas ir yra didžiausias privalumas. Operos teatre iliuzinė teatro prigimtis atsiskleidžia kur kas stipriau. Todėl nemažai genialių dramos režisierių palūžta operos teatre, jei jie nejaukiai jaučiasi skambant operos muzikai.
O kaip jaučiasi operos kritikas? Muzikologai dažniausiai nuo vaikystės įpratinti klausytis operos, kai dar net negalvoji, tikroviška čia, ar ne. Esi pakerėtas ir tiek. Arba ne. Yra labai daug muzikologų, kurie irgi nemėgsta operos. Ir jie nekalti. Ir opera nekalta. Ir Vaidas Jauniškis nekaltas, nors vis dar neprarado vilties, kad kas nors išsprogdins operos teatrą ir tuomet stos teisybė visuotiniame teatro lauke ir, ypač, jo finansavime.
Bet būna teatrologų, kurie myli operą. Ne tik tie, kurie nuo vaikystės užaugo operos teatre, nes tėvai buvo dainininkai, ar ką nors kitą ten dirbo. Būna ir kitaip pašauktų.
Šiandien nepaprastai džiaugiuosi ir sveikinu jaunesniąją kolegę Rimą Jūraitę, kuri apsisprendė rinktis operos kritiką, baigusi teatrologijos mokslus, o tai nėra stiprioji muzikologų, rašančių operos kritiką, pusė. Rima sujungė mokslą ir melomaniją, - kad nepasakius operomaniją (bet čia jau kita konotacija), - į bent Lietuvoje naują operos kritikos žanrą, pirmiausia muzikinės dramaturgijos požiūriu analizuodama spektaklių režisūrą. Aišku, operos idėjos ir libreto vingiai bei nuvingiavimai nelieka nepastebėti jos darbuose, bet būtent operos kaip muzikinio spektaklio recenzija yra Rimos žanras. Tam ji turi visus reikalingus teksto raktus ir visrakčius.
Neseniai ji man prisipažino, kad operos recenzavimo mokėsi iš mano recenzijų, kad skaitė jas visas iš eilės. Vos neapsiverkiau. Mano triūsas kažkam padėjo rasti kelią! Šiandien aš pati skaitau jos recenzijas ir mokausi kaip analizuoti spektaklius iš postdraminio teatro teorijos aukštumų. Netgi galvoju kaip doktorantė užsirašyti į jos paskaitas ir gauti viską jau „gatavą“, kaip bet kuris pritingintis studentas.
Miela Rima, sėkmės ir ištvermės, kietų šarvų, į kuriuos atšiptų dainininkų, režisierių ir galbūt kartais muzikologų ar net kolegų teatrologų strėlės!
***
Teatro kritikas Vaidas Jauniškis:
Laudacija „Operomanijos“ prodiuserei, festivalio „Naujosios operos akcija“ organizatorei Anai Ablamonovai „Meno rakto“ teikimo proga
Scenos meno kritikų asociacijos įsteigtas apdovanojimas „Meno raktas“ yra teikiamas įsimintinus meno reiškinius ar įvykius sukūrusiems žmonėms, kurie generuoja idėjas, skatina iniciatyvas, atveria meno ir kūrybos pasaulį tiek meno žinovams, tiek plačiam žiūrovų ratui.
Kaip jau ne kartą skelbta, šių metų Meno raktas teikiamas operomanei, daugelio garsinių eksperimentų ir sumanymų iniciatorei ir globėjai Anai Ablamonovai.
Belieka atsakyti į klausimą, kodėl? Bet dėl to trumpam reikia sugrįžti į evoliucijos pradžią.
Sociologai seniai konstatavo, kad visi mūsų veiksmai ir pareiškimai yra galios kovos, bandymai pelnyti kuo daugiau simbolinių ar ekonominių taškų. Dar XIX amžiuje, operos suklestėjimo laikais, norvegų kilmės sociologas Thorsteinas Veblenas rašė apie visuomenę, kurioje visada viena klasė užima grobuonies vietą ir pasisavina kitų turtą ar priemones egzistuoti. O girtis sukauptais turtais taip pat reiškė tvirtinti savo galią. Girtis armijomis, ginklais, vėliau automobiliais, papuošalais ir dar vėliau - vietomis, kurios būtų viešos ir drauge išskirtinės. Viena tokių tapo opera, kurioje susitikdavo politikai, nusikaltėliai ir operos fanai bei kritikai.
Deja, net demokratiškiausioje iš šiuolaikinių visuomenių, Lietuvoje, opera, nepatyrusi tokių žiūrovų krizių kaip kiti scenos žanrai, seno drauge su ją lankančia visuomene. Galbūt moksliškai perpratusi šias sociologų teorijas, o gal intuityviai pajutusi, kad einant kažkelintam demokratijos dešimtmečiui opera vis dar buvo tebeokupuota grietinėlės, betykančios karšto šokolado - ekskomunistų ir jų žmonų, eksmafijozių ir jų misių, - Ana Ablamonova ryžosi visuomeninį peizažą keisti iš esmės. T. y. apversdama lygtį pasakė: nesvarbu turtas, bet operoje būti privalai. Todėl neatsitiktinai jos globota pirmoji opera nusodino scenoje veikiančius Egipto faraonus ir damas su kamelijomis iki prekybcentrio kasininkių lygmens. Kitoje - „Confessions“ - žiūrovams buvo apskritai užrištos akys, kad pagaliau auditorijai būtų sugrąžinta šio žodžio pirminė reikšmė. „Naujosios operos akcijos“ spektakliuose opera leidosi iki komikso pornografijos ir kilo iki performanso kosmose, vertė nesėdėti vietoje, bet vaikščioti po Vilnių ir stebėti gamtą ar klausytis mūsų atminties mašinų. Ji tapo ta vieta, kurioje lankytis privalu, antraip net sukauptas kapitalas nesulaikys nuo pravalo, t. y. skrydžio į visuomenės paraštes.
Anos Ablamonovos virsmų įtaką galime justi ne vien nacionalinėje operoje, kur vadovo kėdėje šiandien rasime įsitaisiusį NOA iniciatorių Joną Sakalauską, o scenoje pagaliau drįso antrąsyk Vilniuje debiutuoti tebejaunas Robertas Bobas Wilsonas. Tai, kad pernai tyliame Venecijos kvartale keikėsi vietiniai, stebintys niekaip nesibaigiančią eilę karinės Marinos link - taip pat iš dalies Anos nuopelnas. Nedrįstu tęsti sąmokslo teorijų apie tuoj po operos kilusius tvanus ir sausras, bet liūtai jau apsigyveno Lietuvoje.
Kai pasaulis keičiasi, svarbu pajusti, kur link jis eina ir ne priešintis tam, o deramai investuoti. Taip, vadovaujantis šia dzenbudistiška tiesa galima susikrauti ir solidų kapitalą. Džiugu, kad juo Ana giriasi ir dalijasi su visais.
