Latvijos nacionalinis dailės muziejus vis pakviečia į parodas, kurios reikšmingos ne vien šios šalies, bet ir viso regiono kultūros istorijai. 2024 m. lapkričio 30 d. erdviose šio muziejaus laikinųjų parodų salėse atidaryta išsami paroda, skirta tapytojo ir scenografo Ludolfo Liberto (1895–1959) kūrybai. Tiems, kurie domisi XX a. pirmosios pusės Lietuvos operos ir baleto istorija, ši pavardė girdėta – Libertas sukūrė scenovaizdžius keturiems Kaune veikusio Valstybės teatro spektakliams.
Parodos kuratorė Natalija Jevsejeva ir architektė Anna Heinrihsone pateikė teatrišką ekspoziciją, atskleidžiančią šio menininko kūrybos ypatumus ir stilistinę raidą. Parodos pavadinimas – „Hipnotizuojantis Art Deco spindesys“ – atskleidžia raidos apogėjų, įtaigiausiai pastebimą Liberto scenografijos darbuose, sukurtuose XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje ir 4-ajame dešimtmetyje.
Libertas daug nusipelnė Latvijos teatro kultūrai: dėstė Latvijos dailės akademijoje, ilgą laiką dirbo Latvijos nacionalinėje operoje, sukūrė scenovaizdžius 43 spektakliams (ne tik Latvijoje ir Lietuvoje, bet ir Suomijoje, Švedijoje, Bulgarijoje, Jugoslavijoje), dvylika iš jų režisavo. Išdidinti scenovaizdžių elementai ir draperijos kuria sąlygiškas teatro scenos erdves, kuriose veikia scenografijos ir kostiumų eskizai bei spektaklių nuotraukos.
Pirmoje parodos dalyje pateikiami svarbiausi dailininko darbai, skirti teatrui, informacija apie veikalus, siužeto peripetijas – tai padeda geriau suvokti dailininko sumanymus. Kurdamas scenovaizdžius ir kostiumus, Libertas rėmėsi konkrečios epochos vaizdine medžiaga, tačiau ją kūrybingai interpretavo pagal teatro dėsnius, pabrėždamas naudojamų motyvų dekoratyviuosius pradus, naudodamas efektingą ornamentiką, ryškias, skambias spalvas bei drąsius jų derinius.
Ypatingą vietą parodoje užima negausūs išlikę ir kruopščiai restauruoti kostiumų bei jų aksesuarų pavyzdžiai – vieninteliai liudininkai, mūsų laikus pasiekę iš beveik šimtą metų skaičiuojančios istorijos: kadaise vilkėti, avėti, atgydavę kartu su vieno ar kito dainininko arba šokėjo judesiais ir gestais.
Šalia parodoje pristatomų kūrinių iš Latvijos atminties institucijų bei privačių kolekcijų (įdomu, kad ant kai kurių Liberto eskizų, saugomų Latvijos nacionaliniame dailės muziejuje, yra Valstybės teatro artistų pavardės) – ir eksponatai iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus bei Lietuvos literatūros ir meno archyvo, retai turintys progą būti viešai pastebėti ir įvertinti. Tai kostiumai, jų detalės, aksesuarai, nuotraukos, scenovaizdžiai, kostiumų eskizai Giuseppe’s Verdi operai „Aida“ (1927), Camille’io Saint-Saënso operai „Samsonas ir Dalila“, Piotro Čaikovskio baletui „Gulbių ežeras“ (abu 1931) bei Giacomo Meyerbeero operai „Hugenotai“.
Beveik kiekvienas Lietuvoje sukurtas Liberto darbas buvo pastebėtas spaudos, atspindi įvairius to meto Lietuvos teatro kultūros aspektus. „Aida“ sulaukė sarkastiškų pastabų ir karikatūrų satyrinio žurnalo „Spaktyva“ puslapiuose – nepritariant dailininko iš kitos šalies kvietimui į Valstybės teatrą ir pastatymui išleistai nemažai pinigų sumai.
Netrukus po antrojo Liberto sukurto spektaklio – „Samsono ir Dalilos“ – premjeros Valstybės teatrą nusiaubė gaisras; dalininkas padėjo atkurti sunaikintas dekoracijas, buvo net paminėtas užsienio spaudoje. Žurnalo „7 meno dienos“ 1931 metų 74 numeryje perpasakojamas lenkų žurnalisto Eugeniuszo Schummerio, viešėjusio Kaune, straipsnis „pilsudskiškos orientacijos“ Varšuvos dienraštyje „Express Poranny“: „Šių metų gegužės mėnesį baisus gaisras visai sunaikino teatro vidų. Su dūmais išrūko puikiausios dekoracijos, pelenais virto brangūs kostiumai. Atrodė jau Finis Melopmenae! (Galas Melpomenei – H. Š.) Bet kur tau! Po trijų dienų po gaisro atvažiuoja iš Rygos artistas Libertas. Atsiraitęs rankoves dirba dieną naktį, ir per dvi savaiti vėl pasirodo „Samsonas ir Dalila“! Teatro direktorius Andrius Oleka-Žilinskas kuo greičiausia užsako Berlyne, Rygoj, Paryžiui puikiausias dekoracijas ir kostiumus toms operoms, kurias nutarta atnaujinti šį sezoną.“
Liberto sukurtais „Gulbių ežero“ scenovaizdžiais ir kostiumais ne tik žavėtasi – jie kritikuoti dėl eklektikos, tačiau šis spektaklis buvo įtrauktas į 1935 m. vykusių Lietuvos valstybės baleto trupės gastrolių programą, taigi su Liberto darbu galėjo susipažinti ir Monte Karlo bei Londono žiūrovai (parodoje eksponuojama Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje saugoma šio spektaklio, rodyto Monte Karle, afiša).
Paskutinis Liberto darbas Lietuvoje – opera „Hugenotai“ – repertuare išsilaikė neilgai, tačiau scenografija ir kostiumai netrukus buvo pritaikyti Williamo Devereaux dramai „Henrikas Navarietis“ (1934).
Kaune Libertas sukūrė scenovaizdžius ir kostiumus dar vienam spektakliui – amerikiečių dramaturgo Beno Hechto (1894–1964) komedijai „Sensacija“. Apie šį spektaklį, kurį režisavo Borisas Dauguvietis, informavo „7 meno dienos“ (1931 m. Nr. 71), išspausdinęs ir scenovaizdžio eskizą, kuris, priešingai nei dekoratyvūs, spalvingi Liberto darbai operoms ir baletams, visiškai minimalistinis ir vaizduoja asketišką redakcijos interjerą. Šio spektaklio premjera taip ir neįvyko, jo eskizų neišliko.
Eskizų ir nuotraukų statiką kompensuoja vaizdo projekcija, kurioje vienas kitą keičia nespalvoti spektaklių nuotraukų vaizdai, o vienas jų pamažu atgyja spalvomis ir leidžia pajusti turtingą, ryškų, dekoratyvų to meto teatro pasaulį.
Beje, jau parengus parodą, tarp Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomų operos „Aida“ scenovaizdžių elementų aptikta ir keliasdešimt detalių, neabejotinai sukurtų Ludolfo Liberto, – jos veikiausiai buvo skirtos šio spektaklio scenografijos maketui.
Parodoje eksponuojami ir Liberto tapybos darbai, kurie perteikia jo braižo raidą. Postimpresionistiniai principai, akivaizdūs XX a. 1-ojo dešimtmečio peizažuose, 3-iajame dešimtmetyje užleidžia vietą stilizuotoms kubofuturistinėms formoms, vėliau grįžtama prie smulkiais potėpiais perteikiamų šviesos ir spalvos santykius analizuojančių vaizdinių. Peizažuose – Paryžiaus, Vienos, Berlyno, Venecijos, Niujorko fragmentai, tarp portretų dėmesį atkreipia tuomet šešiolikmečio dailininko autoportretas, nutapytas 1911 m., bei vėliau sukurtas žmonos Amandos Rebānės (1899–1981), ne kartą dainavusios Kauno scenoje, atvaizdas.
Įdomi ir alegorinė kompozicija, kurios centre tarp keliolikos figūrų pavaizduota moteris tautiniais drabužiais, apsupta Latvijos vėliavų, – išdidintas šio paveikslo variantas buvo eksponuojamas Baltijos šalių paviljone, tarptautinėje parodoje „Menas ir technika šiuolaikiniame gyvenime“, Paryžiuje 1937 metais. Šioje parodoje dailininkas pelnė apdovanojimą – kaip ir keletas joje dalyvavusių menininkų iš Lietuvos.
Pasivaikščiojimas po parodą – lyg sugrįžimas į idealizuojamą Latvijos (taip pat ir Lietuvos) kultūros aukso amžių, kurio gyventojams ir kūrėjams teko patirti dramatiškus XX a. vidurio istorinius bei politinius virsmus: Libertas, kaip daugelis jo tautiečių, taip pat ir Lietuvos menininkų, buvo priverstas palikti tėvynę ir ieškotis prieglobsčio svetur. Šią temą iliustruoja jau įsikūrus Jungtinėse Amerikos Valstijose sukurtas paveikslas „Rygos bokštų prisiminimas“ (1953), kurį po Liberto parodos Niujorke, Barbizon Plaza galerijoje, jo tautiečiai nusprendė padovanoti tuometiniam JAV prezidentui Dwightui D. Eisenhoweriui. Paveikslas į parodą Rygoje atgabentas JAV ambasados Latvijoje ir Latvijos garbės konsulo Pensilvanijoje Johno Medveckio pastangomis.
Parodos atidaryme pristatyta ir įspūdinga Liberto kūrybai skirta knyga, kurią išleido leidykla „Neputns“ (sudarytoja ir redaktorė Laima Slava, dailininkas Brālis Y). Tai 640 puslapių leidinys, dailininko kūrybą atskleidžianti moksliniais tekstais ir daugiau nei tūkstančiu iliustracijų.
Paroda „Ludolfs Liberts (1895–1959). Hipnotizuojantis Art Deco spindesys“ Latvijos nacionaliniame dailės muziejuje veiks iki kovo 16 d. Po to dalį parodos planuojama perkelti į Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejų.
