-Kas naujo?
-Visos premjeros jau įvyko.
-O gyvenime?
-Koks skirtumas?
-Tai tau nesvarbu, kad prasidėjo Visatos irimas? Viena žvaigždė jau išnyko.
-Tai čia Visata nyksta, ne Žemė?
-Ir Žemė. Kaip kažkada susiformavo, taip kažkada ir išnyks.
-Bet ne rytoj?
-Ne. Po milijonų metų. Mes nesulauksim.
-Tai ko šneki?
...
Ir vistiek mano akiratis neprasiplėtė iki Visatos, Žemės ar Lietuvos. O lapkritis verandoje buvo nebylus dėl abejonių, kurias radau aprašytas Virginijaus Gasiliūno tinklaraštyje kaip tik lapkritį premijuotame. Štai labai pažįstama būsena:
„Prae scriptum. Va jau daugiau kaip savaitė svarstau, ar skelbt šitą įrašą, ar ne.
Už: kad ir kokia ji, teisybė, būtų, ne tik žinotina, bet ir apmąstytina [turėtų būt]". Ir toliau:
„Saugos instinktas pataria: rinkis pirmąjį variantą, tyla gera byla, o - nežinau, kaip įvardint, tebūnie: - tai sako: užfiksuok; tiesiog užfiksuok".
Jis, pasirašantis „- vg -“, svarstė, ar užfiksuoti žurnale perskaitytą mintį, kuri jį persekioja. Jei pacituos - paskleis dar plačiau nemalonų faktą. Ir tada faktas apaugs nuomonėm, reakcijom, šmeižtais - kaip sniego gniūžtė, Tumino „Maskarade" virstanti vis didesniu sniego kamuoliu. Tebūnie, nusprendė - vg -, ir pacitavo, užtat apmąstyti buvo ką, o Visata nuo to nesuiro.
Mane panaši „už" ir „prieš" trintis apninka, kai pamatau visokeriopai prastą vaidinimą, ne nesėkmę, o chaltūrą ar bejėgystę, ko liudininku tikrai nesinori būti. Kadangi tenka ne cituoti, o aprašyti, ne pamiršti, o dalintis ir skleisti, formuojasi, kaip sako - vg - „etikos ir estetikos Gordijo mazgas", kuris net dabar, rašant šitą abstraktų tekstą, atima žodžius.
Bet nieko, galima paprašyti, kad Shakespeare´as išvaduotų, nes tie žodžiai jau seniai parašyti:
Kas prakilniau: ar nusilenkti dvasioj
Strėlėms ar dūžiams atšiauraus likimo,
Ar su ginklu prieš negandų marias
Į kovą stot ir jais nusikratyti?
Kai apninka toks profesinis „būti ar nebūti", visada prisimenu Simoną Carmiggeltą, olandų rašytoją, kurio rusiškų vertimų knygą „Keletas nenaudingų samprotavimų" (Несколько бесполезных соображений, 1985) saugau artimiausioje lentynoje. Kad jo išmintis ir samojis visada būtų po ranka, ypač tasai apsakymas, kuris vadinasi „Kai aš buvau teatro kritiku". Skaitau ir aplink esančius apsakymus, o jų Carmiggeltas yra parašęs maždaug 10 000, ir svarstau, kiek tame mane traukiančiame tekste beletristikos, o kiek autobiografijos. Ir visada patikiu, kad skaitau dokumentą, ne sukurto personažo monologą.
Nes Simonas Carmiggeltas (1913 - 1987) iš tikrųjų dirbo meno skyriaus reporteriu dienraštyje „Het Volk", buvo to dienraščio teatro kritikas. Tai truko nuo 1936 metų gal aštuonerius metus su pertraukomis (kadangi karas), tuo pačiu metu jis ten turėjo ir nuolatinę rubriką „Smulkmenos" - trumpi feljetonai triskart per savaitę. Vėliau visą gyvenimą dienraštyje „Het Parool" kasdien skelbdavo po trumpą apsakymą, pasirašytą Kronkel, su laiku tai tapo lyg ir žanro pavadinimu. Trumpas - tai trys puslapiai (maždaug 6000 ženklų). Kasdien! Iki 70 metų. Rašė ne tik savo kabinete, bet ir gatvėse ant suoliukų, kavinėse, traukiniuose, kur tik būdavo. Ir kasmet iš geriausių apsakymų sudarydavo po rinktinę. Iš pradžių Carmiggeltas nevertintas kaip rimtas rašytojas. Juk laikraštinis, be galo populiarus, tiesiog tautos herojus, dėl kurio tekstų perkamas dienraštis. Po kurio laiko imta kartoti, kad norit pažinti to laiko Olandiją, ypač Amsterdamą, reikia skaityti Carmiggeltą, jo melancholiškus ir ironiškus Kronkelius. O po to jau viskas kaip turi būti: garbingi apdovanojimai, nuolatinė laida televizijoje, kur Carmiggeltas pats skaitydavo savo apsakymus. 70-mečiui - žymaus režisieriaus, bendraamžio Berto Haanstraa pilnametražis dokumentinis (kažkiek ir suvaidintas) filmas „Anksčiau galėjau juoktis". Ir po mirties - ne tik paminklai Carmiggeltui (net kartu su žmona), o dar ir gerokai jaunesnės meilužės rašytojos Renate Rubinstein atsiminimai „Mano geroji pusė", publikuoti, kai jų abiejų jau nebebuvo.
Tai štai, šitas, atrodytų, amžinai liūdnas, melancholijos išilgintų bruožų žmogus vieną iš 10 000 apsakymų paskyrė atsakymui į klausimą, kodėl jis prieš daugelį metų atsisveikino su teatro kritiko profesija. Jis ar personažas, spėliosiu amžinai. O tegu ir personažas, bet patirtis tai autoriaus. Ir kuo liūdnesnis jo veidas, tuo netikėčiau sulaukti sąmojingų viražų.
Šiek tiek keblu su vertimu, nes nemoku olandiškai, vadinasi, teks atpasakoti iš rusiškos knygos, svajojant apie Antano Gailiaus vertimus iš originalo. (Kol kas jų randu internete: >>>> arba >>>>)
Mano mėgstamas apsakymas parašytas 1963 metais. Prieš atsakydamas savo bičiuliui, kodėl paliko teatro kritiko profesiją, žmogus nutaria iš pradžių paaiškinti, kodėl ją pasirinko. „Teatro kritikais tampama dėl dviejų aplinkybių: dėl to, kad norima jais tapti ir dėl to, kad atsiranda trokštama darbo vieta.
Bijau, kad anoje rampos pusėje jau girdisi nedarnių balsų choras:
-Tačiau kas sprendžia, kad tas žmogus turi teisę svarstyti ir vertinti?
Mano atsakymas tik įpils alyvos į ugnį. Iš esmės tą nusprendžia pats kritikas. Juk tampa jaunas žmogus aktoriumi, manydamas, kad jis talentingas".
Toliau - apie mokymosi būtinybę ir nepasitikėjimą vien mokslais, ir apie įtarimus, kad į teisėjo kėdę kritikas ropščiasi iš garbės troškimo. Carmiggeltas: „Sutinku, būna ir taip. Bet pastebėsiu, kad pačiame teatro pasaulyje garbės troškimas ne taip jau retas, maža to, dažnai jis skatina puikiausius pasiekimus.
-Kritikas - tai neįvykęs menininkas, kuris lieja savo pyktį ir pavydą aplinkiniams.
Šitokia išvada - kietesnis riešutas ir jį išgliaudyti nėra paprasta. Tikrai, būna ir tokių kritikų. Bet tai prasti kritikai. Ir vien dėlto, kad jie teršia žemę savo egzistencija, negalima iš teisingo reikalo atimti jo esminių teisių. Yra juk ir blogų aktorių, bet kažin ar kam ateis į galvą dėl jų uždarinėti teatrus“.
Toliau - apie neišvengiamas klaidas, apie prioritetus, simpatijas ir antipatijas. Ir pagaliau - labiausiai man patinkanti apsakymo vieta, jo tragikomiškas finalas su konkrečia profesijos atsisakymo priežastimi. Tam, pasirodo, turėjo įtakos prasti aktoriai. Kodėl? „Tarkime, ponas A. (raidės parinkimas visiškai atsitiktinis, čia jums ne aliuzijų romanas) - pasibaisėtinas aktorius. Apie ką aš ir pareiškiu raštu, ranką ant širdies padėjęs. Pareiškiu vieną kartą. Penkis kartus. Dešimt. Tačiau ponas A. nemato reikalo išmokti valdininko darbo arba pradėti tarnystę mūsų šauniojo pašto skyriuose. Ir visą laiką painiojasi man prieš akis. Galų gale po kažkurios premjeros sėdėdamas su plunksna rankoje, aš pagalvojau: „ Vėl jis vaidino siaubingai. Bet toks jau jis yra, jo neperdarysi, vadinas..."
Ir herojus suprato, kad skaitytojui nei šilta, nei šalta nuo kritiko pasibaisėjimo prastu aktoriumi, o ponas A. visą likusį gyvenimą vis tiek praleis scenoje. „Tai ar nevertėtų profesiją keisti man?" Jis, nusimetęs teisėjo mantiją, pasijuto wiser and happier man (angliškai ir užrašyta). Praėjo metai be recenzijų rašymo. O tada „pavydėtinai pastoviai ėmiau sutikinėti aktorius, kurie sakė:
-Klausyk, kaip gaila. Tau taip puikiai išeidavo.
Kadangi kiekvienas miręs artistas, pasirodo, vaidino nuostabiai".
Viskas, čia paskutinis sakinys. Daugiau, kiek bevartyčiau „Keletą nenaudingų samprotavimų", nerandu nieko apie teatro „negandų marias". Tik apie Olandijos žmonių Visatą.
...
Bet neimu pavyzdžio iš Carmiggelto personažo ir nepasidarau wiser and happier man. Nes vis dar turiu iliuziją, kad tampu tokia teatre. Ypač jeigu gerai. O paskutinis apsakymo sakinys priminė gruodžio pradžios vakarą Rusų dramos teatre, kai trupė minėjo 40 dienų nuo savo aktoriaus Eduardo Murašovo (1938 - 2013) išėjimo. Kai žmogus pasitraukia, norisi lėkti iš paskos, nes būtent tada aštriausiai jauti, koks nepažintas jis išėjo. Kai miršta Rusų dramos teatro aktorius - Vladimiras Jefremovas prieš kelis metus, Eduardas Murašovas šį spalį - tas jausmas, sumišęs su kalte, dar stipresnis.
Vakaras teatre buvo ypatingas. Visų pirma - kamerinis, mažojoje salėje. Nebuvo suskirstymo į dalyvius ir publiką, tik bendras ratas. Daryta sau, tiems, kurie susiję su Murašovu. Vaidino kartu, bendravo, mokėsi jo studijoje. Jautė jo talentą, asmenybės patrauklumą ir dėmesį. Sako, nesentimentalus ir net šiurkštus buvęs, bet jeigu matydavo sugniuždytą žmogų, nepraeidavo pro šalį nepasakęs gero žodžio. Tąkart liejosi geri žodžiai apie jį. Tokie in memoriam paprastai būna kalbėtojų autobiografinės saviraiškos. To neišvengsi. Bet pats vakaras buvo gerai struktūruotas, suvaldytas, tai jo rengėjo Olego Kovrikovo, psichoterapeuto, Murašovo studijos lankytojo darbas. Kiekvienas aktorius žinojo savo laiką ir tikslą, o tarpuose - filmuota medžiaga su Murašovo vaidmenimis. Ir dainos, kurias jis mėgo, o jie jam dainavo. Žodžiu, kiek bebūtų liūdna, o aktoriai vis tiek padarys kapustniką, tegu ir su gedulo atšvaitais. O rusų aktorių išraiškos spalvingumas!
Du dalykai liko ryškiausi. Murašovo atsiminimų skaitymas ir studijos mokinių jausmas mokytojui. Atsiminimų puslapiai rodo Murašovą nepaprastai įdomiai rašius. O mergina iš studijos: kai jis sakydavo pastabas, stengdavomės iš paskutiniųjų, o kai tylėdavo, būdavo baisu, kad esi jam visai neįdomi, jis tavęs net nemato, ir ką čia slėpti... jis juk vyras, mylėjome jį.
...
Per kiekvienas Kalėdas prisimenu, kaip mano brolis Jonas savo sūnui, tada paaugliukui, paruošė dovaną: pakelį su kukurūzų lazdelėmis. Būdavo, gal tebėra tokios kartoninės dryžuotos dėžutės su užrašu „Chrustik". Mano brolis buvo iš tų, kurie vadinasi, kaip Jurgis Kunčinas „Tūloje" vardija, „šlendrianai, vagabundai, brodiagos, posthipsteriai, minezingeriai". Jis jau gyveno atskirai nuo šeimos, kai nešė vaikui tą dėžutę su „chrustikais“, kuri liudijo ir amžinai tuščią dovanotojo kišenę, ir amžinai nedaiktišką jo sielą, svarbiausia - dėmesį, dėmesį. O jo vaikas, šiandien didelis vyras, gyvenantis oloje kalnuose, vienoje iš Kanarų salų, nuo mažens toks pat vagabundas, tąkart kaip ir jo tėvas puikiausiai suprato, kad ne kukurūzų lazdelės yra dovana, o jų susitikimas. Nenorėjau, kad šita istorija atrodytų kaip pamokslas nerimo dėl dovanų dienomis, bet, ką čia slėpsi... Visos dovanos yra tik kukurūzų lazdelės, o turėti laiko susitikti - karališka prabanga. Tuo labiau, kad neamžini gi mes, kaip ir Visata.
