Muzikos įrašų parduotuvėje ieškau... Nemoku pasakyti, ko. Muzikos, aišku. Pardavėjas klausia, kuo gali padėti. Man gėda prisipažinti, kad nei pavardžių, nei stilių nežinau. Jeigu teatre kas taip nesigaudytų, kokia būtų mano reakcija? O muzikos parduotuvėje aš pati smunku savo akyse ir grybauju.
Pasirinkau kažkiek, pasiklausiau ir apsisprendžiau: šituos imu. Pardavėjo išvada: „Jums patinka senas juodas bliuzas“. Va! Dabar žinosiu. Ir rokas man patinka. Duktė mano muzikinį skonį pavadino girtų muzika. Kaip bebūtų, orientyrus turiu.
Tada turbūt supratau būseną žmonių, kurie teatre jaučiasi panašiai, kaip aš muzikos parduotuvėje. Nuo to laiko manęs neglumina jų pasimetimas. Jie neprivalo žinoti visų pavadinimų ir nepainioti Vaitkaus su Nekrošiumi. Tai mano darbas - padėti jiems atsirinkti, ir kad jie nebijotų pažinti to, ko dar nėra patyrę.
...
Nesu girdėjusi, kad kas poetui priekaištautų, jog jis nerašo. Su giliu liūdesiu gal ir padūsauja, kad talentingas žmogus, o... Užtat pasipiktinimą, kad kritikai nerašo, girdžiu nuolat. Štai, matot, kiek premjerų, debiutų, įvedimų, atradimų - kur apdainuota?! Kūrėjai neranda! Bet juk visa tai skiriama skaitytojams. Ne kūrėjams. Šiems - asmeninių pokalbių platumos, neribojamos nei skilčių, nei (auto)cenzūros. Režisieriai nerežisuoja kiekvienos parašytos pjesės, ir kritikas nerašo apie kiekvieną pamatytą spektaklį. Kritikas irgi atsirenka. Kad ir skaitytojai atsirinktų.
Kas iš kritikų įsipareigojęs redakcijoms (etatu ar bendru sutarimu), tas privalo rašyti daug. Kartą per savaitę, per mėnesį, kasdien, po premjerų, per jubiliejus, festivalius. Niekam nerūpi, ar jį tikrai smarkiai domina kiekvienas teatre nutinkantis įvykis. Jis atsakingas, kad toje redakcijoje, kur jis dirba, teatro būklė atsispindėtų. Juokingas žodis, bet jis vartojamas. Solidžiau skamba „refleksijos“ - maždaug atspindys su pamąstymais. Reflektuokime! Bet tikrai ne pagal kūrėjų poreikių partitūras.
Tų kritik(i)ų, dirbančių redakcijose - gal pora per visą Lietuvą. Kas nedirba jokioje redakcijoje, rašyti neprivalo. Kaip poetai. Jie ir jos rašys tik tada, jeigu įdomu. Ir jeigu pavyks rasti laisvo laiko po tiesioginių pareigų - dėstytojo, viešųjų ryšių, naktinio budėtojo, kroviko ar sanitaro (pažįstu ir poetų, tam tikru laiku dirbusių sargais, kūrikais etc.). Tokių dauguma. Visada. Negali sakyti, kad jie - jos! - niekam neįsipareigoję. Jų pareigos tam pačiam adresatui - skaitytojui.
...
Pavyzdžiui, 1978-1981 metais „Literatūroje ir mene“, kuris buvo vienintelis ir ištikimai skaitomas kultūros savaitraštis, teatro recenzijas skelbdavo spaustuvės krovikas ir psichiatrijos ligoninės sanitaras Egmontas Jansonas (1939-2007). Rašė ne tik profesionaliai, bet ir įsimenančiai kandžiai. Kad ir šitaip: „Dabar paplito režisieriai, ištirpstantys ne tik aktoriuje, kaip rekomendavo K. Stanislavskis, bet be nuosėdų ištirpstantys ir pačiame spektaklyje, ko negali pridengti išradingiausi triukai. Būtų gaila, jei pasidarytų madingi ir be nuosėdų ištirpstantys kritikai - tada kritika praras bet kokią prasmę“. Tai iš žurnalo „Jaunimo gretos“, autorius rašė kaip tik 1979-aisiais, pasitampęs su kroviniais ar pacientais. Rašydavo, aišku, virtuvėje, net kai dirbo moksliniu bendradarbiu ar laikraščio korespondentu.
Tiesa, nebuvo taip, kad vakare - premjera, o iš ryto visi skaito Jansoną. Nebuvo dėl techninių priežasčių: premjera prasideda 18 ar 19 valandą, tuo metu puslapius su dienraščio tekstais kaip tik išveža į spaustuvę, kad iki ryto suspėtų atspausdinti tiražą ir išvežioti skaitytojams. Niekas nelaukdavo, kol spektaklis pasibaigs ir kritikas parašys. Po dienos kitos - taip, tada ir galėjo pasirodyti greita pirmoji korespondento reakcija į premjerą.
...
Jeigu jau trumpam grįžtelėjome į vienintelį ir nepakartojamą „Literatūrą ir meną“... Jautriausiai ir išsamiausiai apie aktorių kūrybą rašydavo Dana Rutkutė (1922-2019). Teatrologė? Buvusi aktorė. Buvusi literatūros mokytoja. Televizijos ir radijo diktorė. Jos tiesioginis darbas buvo raiškiai skaityti žinias. Tas Brežnevo laikų oficiozines nesąmones.
Rašyti apie teatrą ji neprivalėjo. Ir rašė retai. Būtent kūrybiniai aktorių portretai buvo jos žanras. Meistriškumu ir elgesiu ji buvo visiška teatro kritikos primadona. Rašydavo tik įsimylėjusi konkretaus aktoriaus vaidmenis. Žiūrėdavo spektaklius su tais vaidmenimis po keletą kartų ir kūrė iš lėto. Juk malonu kuo ilgiau pabūti su tekstu, kuriame atgimsta tai, kas šiuo metu labiausiai traukia. Sunku, bet malonu išpuoselėti kiekvieną sakinį. O jeigu paskambins iš „Litmenio“ ir pasiteiraus, kaip sekasi, kada tikėtis straipsnio... Rutkutė atsakys kad ir šitaip: „Jūs taip ilgai man neskambinot... Aš supratau, kad jums nebereikia, suglamžiau ir išmečiau“. Arba - kad jai visai nesiseka ir nieko nebus. Jei redakcijoje dirba žmogus, kuris pagauna primadonos žaidimą, jis koketuoja su ja, skuba pas ją su lauktuvėmis (konjakas, brendis), įtikina, kokia ji nuostabi ir kaip labai laukiamas jos tekstas... Ir Rutkutės kūrinys - aktorystės kerai stambiu planu - atsiduria redakcijoje, ir paskelbiamas per visą ar net pusantro „Litmenio“ puslapio, ir visi laimingi. O autorė kasdien važiuodavo į Konarskio gatvę, kur per radiją ar televiziją raiškiai skaitydavo idiotiškas žinias. Be jokių primadoniškų kerų. Tik su vos ironiška šypsena.
Kas ją labiausiai mėgo ir įsiminė: televizijos žiūrovai, skaitytojai, aktoriai? Esu iš ją skaičiusiųjų gerbėjų būrio. Kritiko profesija atrodo nuostabi, kai rašo Rutkutė. Turėčiau rinktis būtąjį dažninį laiką? Esamajame būtų kitos pavardės, bet skaitau, nerengdama rašymo grožio konkursų.
...
Kas dirba redakcijose, daug rašo patys ir daug užsako tiems, kurie kaip poetai. Svarstydama, kam užsakyti straipsnį, redakcija (t. y. ta[s], kuri[s] ten aria) stengiasi, kad kviečiamajam tema rūpėtų. Kai pataiko ir sutaria - koks džiaugsmas! Kiekvienas, sutinkantis rašyti, aukso vertas. Belieka sulaukti straipsnio ir kad tekstas būtų puikus. Ai, tegu ir vidutiniškai puikus, bet profesionalus. Ne, svarbiausia - kad būtų ir laiku. Todėl visi, kam redakcija užsako tekstus, pačiai redakcijai atrodo kaip ponai, kaip princai ir primadonos - jie gali nesusidomėti, gali neturėti laiko, gali pažadėti ir neparašyti. Viską jie gali.
O kaip atrodo iš kitos pusės? Kad tie, kurie redakcijose, valdo. Kad jie žvėriškai susireikšminę. Kad redakcijos turi favoritus, nes gali rinktis - vienus pastebėti, kitus niekinti. Kad jie ten gali gautą tekstą braukyti, trumpinti, keisti žodžius, mintį ir stilių. Viską jie gali! Be to, redakcijų etatai suvalgo autorių honorarus, todėl jie tokie maži. Ir iš viso, redakcijos yra ponai, princai ir primadonos.
Bet niekas nesipyksta, nekariauja. Visi vieni nuo kitų priklausomi ir taikiai dirba savo darbus. Nes skaitytojai juk turi orientuotis. Tam mes ir rinkomės šitą profesiją.
...
Laikai keičiasi, su jais - redakcijų ir autorių kartos, o situacijos išlieka panašios: neišnyksta panika, kad trūksta autorių. Ir dar vienas dalykas beveik nesikeičia: visi autoriai yra visų redakcijų. Rutkutės ir Jansono laikų „Litmenyje“ kitaip ir būti negalėjo. Juk vienintelis savaitraštis. Antra to laiko platforma rašymui apie teatrą ir kitus menus buvo „Kultūros barų“ žurnalas, ir abi redakcijos dar sugebėdavo konkuruoti dėl autorių, nors šių buvo keliolika tiems dviems leidiniams. Dabar leidinių ir internetinių svetainių, kur rašoma apie scenos meną, apstu, nuo daugiatiražių iki specializuotų, o autoriai juose - kaip žiogai. Švyst ir jau kitur. Nors ir dabar tų rašančių - keliolika.
Užtat pavydėtinai solidžiai atrodo Audronės Girdzijauskaitės ir „Šiaurės Atėnų“ ištikimas ryšys, kai svarbiau ne bėgimas paskui teatro įvykius, o paties teksto kokybė, kelionės laiku. Kiti reto pastovumo atvejai - Godos Dapšytės įsipareigojimas rašyti trumpas recenzijas laikraščiui „370“, Aušros Kaminskaitės recenzijų ir komentarų duoklė svetainei „15 min“ (nepamirštant ilgųjų pokalbių „Nemunui“ ir naujos nišos scenos menams - lrt.lt).
Žaviuosi šiek tiek užjausdama, nes ar vienam autoriui viso sezono krūvis išties pakeliamas? Todėl fantazuoju idealų sprendimą: kiekviena redakcija, nusiteikusi reflektuoti scenos menus, kas sezoną pasisamdo po du tris autorius, kurie rašys nuolat. Ir tada žinotum, kam rašai, už ką esi atsakingas, kokiu dažnumu. Redakcijos konkuruotų dėl geriausių. Geriausi konkuruotų dėl redakcijų. Visi būtų reguliariai reikalingi. Ir skaitytojai žinotų, kur kieno opusų ieškoti. Ir negrybautų kaip teatro kritikė muzikos parduotuvėje.
...
Visą gyvenimą dirbau redakcijose. Ir staiga viską paleidau: pareigas, kurios ne visada sutampa su interesais, budėjimą „ant pulso“, bėgimą paskui įvykius. Nesusikūriau jokio tinklaraščio. Iš esmės tai panašu į jauseną prieš pradžią. Kai dar tik klausai girtų muzikos ir svajoji apie profesiją, dar tik skaitai, kaip rašo apie teatrą tie, kurie tau įdomiausi. Skaitai ir nori rašyti kaip jie. Sugebėjimas žodžiais išreikšti, ką matei scenoje, man atrodo didelis stebuklas, retas talentas, todėl labai brangintinas. Ypač kai žinau, kad visa tai sukuriama radus pauzę tarp kitų užsiėmimų. Skaitau, kartais gėriuosi ir pavydžiu, bet būna visaip. Ak taip, ir labiausiai nemėgstu, kai rašymo stebuklai užtrunka per ilgai.
P. S. Tai tiesiog nutįsęs anonsas „Teatro žurnalui“, kuris visas skirtas kritikai. Tam turkio spalvos naujajam numeriui, kuris su raudonu šriftu ir pamėkliškomis raudonžaliomis nuotraukomis. Skaitau skaitau, akys protestuoja protestuoja... Priskaičiau iki 60-to puslapio apačios ir radau dovaną sau. Taigi verta ir rašyti, ir net skaityti teatro kritiką.