Lapkričio 27 d. aktoriui Laimonui Noreikai sukaktų 90 metų. Tai mano tėtis ir tai šeimos šventė. Jis nebuvo linkęs viešai švęsti jokių savo jubiliejų, išskyrus pirmąjį tūkstantį perskaitytų poezijos vakarų 1982-siais, tada dar Menininkų rūmuose (dabar - Prezidentūra), ir 80-metį, „kad jau tiek išgyvenau“. Vaidino tą vakarą Piemenį Oskaro Koršunovo spektaklyje „Oidipas karalius“.
Atidarau seną lagaminą ir vaišinu jus anuo laiku, kai tėvai buvo jauni, studijavo arba dirbo skirtinguose miestuose ir dosniai susirašinėjo. Dabar, kai jau daug metų jų abiejų nebėra, kartais atrodo, kad jie rašo šiandien, iš ten į čia.
1953 m. birželio 9 d. Tėtis jau aktorius, mama istorikė, dar ne Noreikienė, ji studijuoja Maskvoje, rašo adresu Kaunas, Muzikinis dramos teatras ir vadovauja: „Iš viso tu per daug visokių kvailysčių rašai. Žinok, kad visokių žmonių yra, kai kas pašte iš smalsumo gali skaityti laiškus. Aš pati, tiesa, visada tai pamirštu rašydama. Vistik tu manęs taip baisiai per laiškus nebučiuok. Už kokių 10 metų galėsi atsisveikindamas (laiške) bučiuotis, o dabar nėra ko.
O iš viso tai gali neklausti daugiau manęs, kaip galvoju, ką jaučiu, nes aš pasidariau lygiai tokia pat durna kaip tu. Galėčiau kasdien tau rašyti. Galvoju viską taip pat kaip tu“.
1965 m. liepos 11 d. Jie jau vedę, gyvena Vilniuje, augina tris vaikus. Tėtis - Akademinio dramos teatro aktorius, be to, jis pradėjo deklamuoti poeziją, debiutavo Vinco Mykolaičio-Putino eilėraščių programa, dabar ruošia antrą - Adomą Mickevičių. Kinui tik bandėsi, filmavimai pas Vytautą Žalakevičių filme „Niekas nenorėjo mirti“ bus rudenį. Rašo iš Palangos, kur Akademinis teatras gastroliuoja:
„Sigul, nuostabi diena, mano kambario draugai išėjo į pajūrį, o aš iki 4 val. mokiausi Mickevičių. Jau moku 13 meilės sonetų, žinai, kad man atrodo daugiau ir nereikia. Skirstyt per kelias vietas netikslinga, o iš eilės skaityt daugiau bus sunku klausyti ir sekti. Mykolaičio irgi buvo 13 ir tai jau riba. Be to dar bus gal 4 ar 5 Krymo sonetai. Ligi grįžtan ir juos jau mokėsiu, gal net pradėsiu „Vėlinių“ monologą. Žodžiu, pailsėjau, nuotaika puiki ir darbinga. (...)
Kažin ar žiūrėjai per televiziją laidą Salomėjos Nėries poezijos valandėlė. Buvau pasiryžęs rašyti ar į „Tiesą“, ar į „Literatūrą ir meną“, bet praėjo pasipiktinimas ir kaip paprastai niekur neparašiau. Maskvos radijas rado reikalą paminėti Sal. Nėrį, liepos 7 d. ėjo laida iš Maskvos. Dainos Sal. Nėries teikstais, o Vilniaus radijas nei žodžio ir nei vienas laikraštis - nieko. Buliai.
Po pietų buvau nuėjęs prie jūros pasimaudžiau. Nuostabu, dabar prieš išvykstant į Darbėnus dar pailsėsiu ir vėl pakartosiu Adomą.
Atia, Sigul, atia mylima. Aš jau pasiilgau Tavęs
Bučiuok vaikus Laimonas“
1965-aisiais liepos 7 dieną buvo lygiai 20 metų nuo Salomėjos Nėries mirties. Aktorius poetę gins visada.
1967 m. liepos 25 d. Tėčio laiško nuoroda „Gumbinė-Gusevas“, jis ten filmuojasi - po „Niekas nenorėjo mirti“ daug kvietimų, dabar jis dirba su „Uzbekfilmu“, vaidina nacių karininką „Farhado žygdarbyje“, radęs laiko, „kala“ eilėraščius būsimai Maironio poezijos programai ir rašo „iš Prūsijos“ mamai į Krymą, nes ji su visais trim vaikais atostogauja, t.y. juos be atokvėpio auklėja, barasi, kariauja. O tėtis:
„Siguliuk, šiandien baigėm, galų gale, paskutinį gabaliuką Gumbinės apylinkėse, reiškia ir visą frontą jau nufilmavom. Dar tik 5 val. v. o mes jau namie. Todėl skubu Tau parašyti. Vakare rašyti labai sunku, jau norėjau vakarykštį laišką sudraskyti, bet taip ir pasiunčiau, gal tu irgi vakare skaitysi ir nesupyksi, ar bent nesijuoksi. Siguliuk, tikrai labai pasiilgau. Laukiu, laukiu, bučiuoju. Aš nežinau kaip tau parašyti, kad nebūtų grubu ir vulgaru, bet norisi rašyti tik apie Tave. Vėl pasileidau. Galvok ir Tu apie mane. (...)
Pradėjau kalti ištraukas iš Maironio „Jaunosios Lietuvos“. Maironis ketvirtasis autorius, bet sunkiausiai eina, ir ne tik todėl, kad labai mažai laiko jam lieka, bet niekaip nesurandu išraiškos priemonių, kaip jį skaityti. Nei kaip Putiną, nei Ad. Mickevičių, ar Justiną skaityti negalima, tradiciniai, kaip jis skaitomas irgi nesinori, tiesiog net negalima visą programą taip skaityti. Kas bus nežinau, ko gero nusilaušiu sprandą. Bet kelio atgal nebėra, reikia būtinai padaryti. Iš „Jaunosios Lietuvos“ šeštosios giesmės padariau neblogą montažą 12-kai 15-kai minučių ir labai džiaugiuosi, į programą įeis išbaigta didesnė ištrauka, be to mažai žinoma ne specialistams lituanistams. Konsultavaus su drg. Zaborskaite, ji pritarė tam gabalui ir su kupiurom sutiko. Na, kai susitiksim turėsi paklausyti. Ten nuostabus gabalas apie Muravjovą.
Siguli mylima, ką Jūs ten veikiat, kad vaikams gerai, tai aš neabejoju, bet kaip tu ten jauties su visais mūsų laukinukais, ar susirokuoji. Mylima mano, ožka mano, mamute mūsų. Bučiuok vaikus.
Bučiuoju Tave daug, daug kartų, visą, visą, visą Tave, bučiuoju ir laukiu. Aš ateinu pas Tave, Siguli
Laimonas
1967 liepos 26 d. Po filmavimų Gumbinėje (Guseve) važiuodamas traukiniu iš Prūsijos (Kaliningrado srities) į Vilnių tėtis rašo mamai į Krymą: „(...) Siguliuk, nepyk už mano laiškus. Sunku vienam pasilikus rašyti Tau. Sėdi parašęs vieną žodį ir svajoji, prisimeni čiut ne ligi haliucinacijų“.
1968 m. vasario 13 d. Tėtis Vilniuje, mama Maskvos universitete.
“Mamute,
visą savaitę nieko nedirbau, šią savaitę turiu keturius spektaklius, o visi rytai laisvi, o gyvenu labai neorganizuotai, nežinau, kur dingsta laikas, matai, kad nei laiško niekaip neprisirengiau parašyti. Tiesa, šeštadienį 10 d. skaičiau Mocarto koncerte Putino Mocartą ir tą pačią dieną Aukštadvaryje už 60 km nuo Vilniaus dalyvavau „Žaldokynėje“, koncertas 20-tą val., o sp. pradžia 19,30 val., bet man gale spektaklio, apskaičiavau, jei per 1 val. nuvažiuosiu, tai suskubsiu. Išsikviečiau taksi ir suskubau. Dar turėjau 15 min. laiko, 15 min. buvau scenoje ir tuo pačiu taksi grįžau, taip kad buvau labai laimingas, nors sumokėjau 15 rub.
Vakar Elė (Teatro draugijos darbuotoja - R.O.) su Mieželaičio koncertu buvo Kaune, tai šiandien su strioku skambino, kad ten labai pageidauja Putino, Maironio ir Marcinkevičiaus koncertų. Susitariau, kad sekmadienį 18 d. važiuoju su Putinu. Nors laiko afišoms paruošti ir iškabinti nebėra. Kauniečiai įtikinėja, kad paskelbs į „Kauno tiesą“ ir garantuoja anšlagą.
Dabar ką tik grįžau iš kino, žiūrėjau 2 serijas anglų filmą „Ričardas III-asis“ su Laurens Olivje. Ir nusprendžiau greičiau Tau parašyti, nes paskui bus bėda, reikės skubiai kartoti ir ruoštis koncertui. (...)
Kad aš galėčiau planuoti laiką ir galėčiau daug skaityti koncertų, turiu daug kvietimų, bet reikia bent savaitę į priekį žinoti, ką darysiu, o dabar tas lietuviškas filmas įsimaišė (emigruojančio Inteligento epizodas Almanto Grikevičiaus ir Algirdo Dausos filme „Jausmai“ - R.O.), ir nieko konkretaus nežinau. (...) Man niekad taip nebėgdavo laikas, kaip paskutinieji keli metai.
Sigul, šiandien Kino darbuotojų sąjungoj rodė tris trumpus filmus, Čiurlionio „Miške“, „Svirskį“ ir praeities paminklų apsaugai skirtą dokumentinį. Siguli, tą paskutinį nepatvirtino žiūrovų rodymui. Gal ir gerai, nežinau, bet visa valdžia privalo jį pamatyti. Pradeda lyg ir nuo ne taip reikšmingų dalykų, paskui rodo, kaip ariamas ir griaunamas Medvėgalio kalnas ir čia pat pasikalbėjimas su rajono valdžia, kurie niekaip negali susigaudyti, kas čia kaltas ir kaip sustabdyti. Paskui rodo dvarus, parkus, kurie brangūs architektūriniai paminklai ir kokiame jie stovyje ir vėl atsakomingus darbuotojus, kurie atsakinėja nesąmones. (...)
Baisiausia, kai pereina prie Vilniaus. Dokumentiniai kadrai kaip ekskursijos vadovas rodo katedrą ir kalba apie Stuoką-Gucevičių ir staiga rodo Stepono bažnyčią ir nuotrauką 1965 m., kur bažnyčios sienoje sudaužyta ir aplaužyta paminklinė Gucevičiaus lenta kur jis palaidotas. O 1967 m. nufilmuota ta siena jau jokios lentos nebėra, išdaužyta siena, o lentų ten buvę daug, tai kad nebegali nei nustatyti, kokioje vietoje Gucevičiaus kapas, o aplinkui šiukšlės, geležies laužas, neaprašyti, po to vėl gidas rodo katedrą ir kalba apie Gucevičiaus įnašą į Vilniaus architektūrą ir vėl jo pastatai ir vėl kapas.
Toliau gidas ekskursijai pasakoja universiteto kieme apie Jono bažnyčią, apie aukščiausią Vilniaus bokštą ir nežiūrint kad tai viena iš vertingiausių bažnyčių barokinių Vilniuje, visas jos turtas ir vertė tai altoriai ir vitražai ir skulptūros bei įžymiųjų Vilniaus žmonių kapai viduje. Staiga kamera rodo vidų. Čia jau prasideda pats siaubas. Suversta dėžės popieriaus, o pasieniais skulptūros su nudaužytom rankom, veidais, rodo vitražų fragmentus ir staiga visą vitražą, iš kurio tik tie fragmentai belikę. O vargonai. Toks vaizdas ir su Bernardino bažnyčia viena iš seniausiu ankstyvosios gotikos pavizdžiu. Kalba apie rečiausius skliautus ir juos rodo, kaip jie baigia subyrėti. Čia filmas antpusės žodžio nutrūksta. Toliau nerodo. (...) Siga, nepyk, kad taip smulkiai rašau apie tai, bet tai toks sukrečiantis ir demaskuojantis dokumentas, kad aš šiandien visą dieną vaikštau, kaip pritrenktas. Grįžau iš „Ričardo III-jo“ o negaliu užmiršti to baisiausio vaizdo ir Medvėgalio išarto, nes tarybinio ūkio planuose tai dirbama žemė. Ir Poškos vandens malūno su nupjautais balkiais, nes pirmininkas kolūkio, kurio teritorijoj stovi tas malūnas, aiškina, o iš kur jam gauti balkių.
Džiaukis, kad ne namuose, užėsčiau visus. Tokio siaubo negalima nei įsivaizduoti, o tai tik maža dalis tokių siaubų sutilpo į filmą.
Siga, mylima, labai piktas, negaliu rašyti.
Atia Laimonas“
Čia minimo dokumentinio filmo autorius - Rimtautas Šilinis. Filmas taip ir liko „ant lentynos“. Jis vadinasi „Praeitis ir mes“. Kalbėta, kad vienas iš nufilmuotų „atsakomingų“ pasiskundė aukščiausiai šalies valdžiai ir pasistengė, kad filmo niekas nematytų.
1968 m. rugpjūčio 3 d. Tėtis filmuojasi Sevastopolyje, kažkuriame iš gausybės ukrainietiškų filmų.
„(...) Kai filmuojies, pavargsti, kažkoks organizuotesnis, aš dar suspėju ir eilėraščius mokytis, o kai laisvas, niekaip niekas nesiklijuoja. Pradėjau mokytis Mačernį, bet sunkiai eina. Kaip nors, po truputį, vis ligi tradicinio gruodžio, gal kaip nors ir susitvarkysiu su programa. Dar Ad. Mickevičių reikia atnaujinti, be to, reikia Ad. Mickevičiaus plokštelę įrašyti. Buvo planuota rugsėjo mėn. Kaip surasti laiko, nežinau.
Siguli, laukiu laiško, šiandien jau galėjo ramiai ateiti. Gal rytoj? O gal Tu iš viso neparašei? Kaip jūs ten visi gyvenat? Ar pailsėjot bent kiek? Kaip tie metai praeis? Siguli, jei laimingai praeis su tuo Odesos filmu, svajoju filmuotis tik ten, kur įdomus ir geras scenarijus ir režisierius, o tokių labai reta, taip kad būsiu namie. Labai noriu ramybės, nors teatro nelabai pasiilgau, nieko įdomaus su mūsų dramaturgija.
Atia mylima
Laimonas“
1968 m. rugpjūčio 4 d. Vėl iš Sevastopolio, kur per filmavimo pertraukas kartojasi Adomą Mickevičių, jo Krymo sonetus ir nepraleidžia progos aplankyti tų vietų, iš kurių poetas rašė:
„Šiandien pusę dienos buvau Bachčisarajuje. Vaikščiojau paskui gidą ir mintyse bendravau su Tavim, visą laiką kūriau monologus, ginčijaus su Tavim. Galvojau parašyti didelį laišką, bet reikėtų rašyti ilgai, visą straipsnį. Žodžiu, išvada tokia: Negali būt gerbiama, mylima tauta, liaudis, kuri negerbia kitų, kuri nieko be savęs nemato nesupranta, kuri negerbia nevertina kitų tradicijų, praeities, kultūros lobių. Pusė milžiniškų Girėjų rūmų tai muziejus rusų ginklo šaunumui, trečdalis - partizaniniam judėjimui, dabarties pramonei ir žemės ūkiui. Haremo kapų vietoj Girėjų rūmų teritorijoj - brolių kapai, kampe (ačiū dievui, kad buvo kampe) Potockos mauzoliejus, jis užkaltas, o už jo ne vieša išvietė. Apeiti mažą mauzoliejų negalima, priteršta priversta šiukšlių, apaugę dilgėlėm ir spygliais. Aš paklausiau gido kad čia turėtų būti haremo kapai ir Patockos kapas. Jis man paaiškino kur eiti ir pridėjo, kad dažnai lenkų turistai to paties klausia ir jis niekad nedrįsta palydėti, nes labai gėda.
Prieš revoliuciją Bachčisarajui iš gido pasakojimo buvo 36 mečetės ir nei vieno kino. Dabar aišku kinas yra, bet mečetės nei vienos. Net nesimato, kur jos buvo. Aš vaikščiojau ir galvojau, praeis 100 metų ir Vilniuje bus tas pats, o Gedimino bokšte galės būti vieša išvietė turistams. (...)“
1969 m. vasario 17 d. Odesa, kitas filmas, t.y. laukimas filmavimo aikštelėje, eilėraščių kalimas:
„Sigulyti, vakar parašiau didžiulį laišką, šiandien rytą perskaičiau ir suplėšiau. Mat atrodė, kad aš toks ramus ar nurimęs, dėl to prakeikto neorganizuotumo ir neveiklumo, o laiške prakeikiau visą svietą. (...) Dabar laukiu skambučio, gal ką nors sugalvos dirbti. (...)
Šią savaitę butinai grįšiu, gale savaitės žada filmuoti geležinkelio stotį. Gal parvažiavęs ir koncertą sugebėsiu perskaityti, jei ne aktorių namuose, tai bent bibliotekoje. Tiek to. Svajonės. O iš viso, tai labai norisi koncertuoti.
Siguliuk, kodėl nėra Tavo laiškų? Niekaip neįmanoma telefonu pasikalbėti, kiek tik nebandau užsakyti, tarpmiestinė atsako, kad „povreždena linija“ (rusiškai - „pažeista linija“. R.O). Reiškia pusę metų su Vilniumi nėra ryšio. Nesamonė. Siga, šiandien turi būti Tavo laiškas.
Bučiuoju visus
Laimonas”
1970 liepos 4 d. Jalta, vėl ilgas filmavimasis.
„(...) Rašykit man laiškus. Baisiai noris gauti nors porą žodžių iš namų. Čia man tokia pamoka, gal galų gale įgausiu proto, tik rašykit man. Gal ir sugebėsiu atvažiuoti į Palangą. O sezono pradžiai tikrai grįšiu, jau pasakiau, kad taip planuotų darbą, jog aš galėčiau repetuoti teatre, tiesiog, kad nebegalėsiu ištisai sėdėti Jaltoje. (...)
Gal Jūs ir be raginimo jau parašėt. Sigulyti, į kiekvieną laišką įdėk bent po lapą tuščio popierio. Čia visai nėra jokio rašomo popierio. Visi laksto į paštą į knyginą rašomo popierio, o yra tik vokai. O aš pasiėmiau labai nedaug lapų.
Ryt vėl parašysiu.
Bučiuoju visus
Laimonas“
1955 m. rugsėjo 19 d. Aspirantė Sigita Noreikienė Maskvos universitete rašo disertaciją, o laiškuose: „Tu man geriau rašyk, kad aš dirbčiau geriau, grįžčiau greičiau ir t.t. O kai tu rašai, kad myli, pasiilgai, tai man darosi liūdna ir visai negaliu dirbti.
Ir aš tave myliu, mylėsiu visada, ir nėra ko apie tai daug kalbėti“.
...
Laimonas Noreika (1926-2007) - teatro ir kino aktorius, poezijos skaitovas, parengęs keliolika lietuvių poetų programų, kurias perskaitė apie 3000 kartų įvairiausiose Lietuvos vietose, JAV, Australijoje. Literatūrines programas Vilniaus plokštelių studijoje įrašė 13-oje plokštelių, pagal jas išleistos kompaktinės plokštelės „Poeta“ ir „Maironis“ (leidėjas VĮ „Vieno aktoriaus teatras“). Vinilinė „Maironio“ plokštelė parduota milijoniniu tiražu. Pagal daug metų rašytus savo dienoraščius parengė knygas „Aktoriaus dienoraščiai“ (1999, leidykla „Scena“), „Vidurnakčio užrašai“ (2001, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), „Čiurlionio 16“ (2003, leidykla „Scena“). Apie aktorių sukurti dokumentiniai filmai „Laimonas Noreika“ (2002, režisierius Algirdas Tarvydas), „Ištraukos iš dienoraščio“ (2005, režisierius Aloyzas Jančoras). Išleista atsiminimų knyga „Laimono laimė“ (2011, sudarė Janina Rutkauskienė, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla).
