Iš tiesų ne vien lapkritis - sakyčiau, visas ruduo man praėjo po kalbos ženklu, jei tokį vieną ženklą kalba turėtų. Arba - gulėsi į kalbos Prokrusto lovą tiesiogine šios metaforos prasme: kalba buvo svarbiausia, ji pagal save matavo reiškinius ir įvykius, tai bandydama suteikti erdvės kokiam įstatymui, tai fiksuodama visišką nusikalbėjimą ar nesusišnekėjimą. Ruduo prasidėjo su šiaurietiška vasara, t.y. Giedros Radvilavičiūtės perskaitytu pranešimu rugpjūčio pabaigoje, ir tęsėsi iki pat kalbos įstatymo tobulinimų Seime ir už jo su ryškiais nesusikalbėjimo, nusikalbėjimo, nekalbos variantais.
***
Giedros Radvilavičiūtės kalbos klaidų registras yra ne klaidų, o mūsų mąstymo kaitos, mūsų atsidavimo-pasidavimo (pasiduoti - abiem reikšmėmis) draugystei su anglų kalba atlasas. Jame didžiausią vietą užima vis labiau tyrinėjamos internetinės erdvės - ir skaitytojų komentarų, bet dar daugiau - pačių žurnalistų kuriamų antraščių. Išties, hic sunt leonės, ir tą nefiksuojamą ir sunkiai sugaudomą geografiją bandyti fiksuoti galima tik laiko, bet ne erdvės matmeniu. Šis laikas draugiškas britams, o tiksliau - cool-Britanijai, be kurios mes patys nebūtume cool. (Štai ir čia - taip parašiau, ir jau viskas kūliau, ar ne?). Radvilavičiūtės tekstą pravartu perskaityti kas kažkiek laiko, kaip po studijų bent kartą perversti Jono Šukio „Kalbos praktikos patarimus", kad vėl įgautum stabilumo ir suvoktum, kurlink nuplaukei, kai kalbos upės išėjo iš krantų. Tai ne purizmas, o tiesiog pagarba tam tikrai ženklų sistemai (bet kokiai), kurios ribų peržengimas turėtų-galėtų būti sąmoningas dar vienas ženklas, taip pat, kaip ir pati sistema, grįstas stiliumi. Stilingas. Puristai yra tie, kurie sako, kad kalbą reikia vartoti liberaliai ir nepaisyti bet kokių barjerų, nes laisvė tuo ir grįsta, ypač - naujų siūlomų kalbos įstatymų fone. Poor-istai. Radvilavičiūtė - man - 100 procentų teisi, sakydama: „nesugebėjimas rasti ir nenoras ieškoti restoranui lietuviško pavadinimo reiškia, pirma, fantazijos stygių, antra, provincialo mentalitetą". Pridursiu dar ir siaurą prieštaraujančiųjų kalbos apsaugai akiplotį: jei šiandien siūloma prie restorano ar parduotuvės pavadinimo parašyti „parduotuvė", „kavinė", tai oponentai viską grindžia tik Londonu ir Niujorku, t.y. tenykščiais kalbos vartojimo pavyzdžiais. Bet Paryžiuje juk rašoma „boulangerie", „brasserie", ir Prancūzijos piliečiai neskatinami žūtbūtinai mokytis prekių ženklų kaip papildomų žodžių.
Kalba liudija mūsų smegenų tektoninius lūžius: net keista, kad Radvilavičiūtės „registre" nebuvo pažymėta viena dažniausių šiandienos sąvokų (gal todėl, kad savaime suprantama?), neabejotinai pasiimta iš anglosaksiško pasaulio ir išsprendusi filosofinį Ericho Frommo klausimą „Turėti ar būti?". Šiandien esame vartotojų visuomenė ir turime viską: skambutį, problemą, klausytoją, žiūrovą, nuomonę, gerą laiką, vakarą, maistą, dainą, Lietuvą, kiaulių marą, eurą, krizę Ukrainoje (bet turime mes!) ir bet ką kita. Esame vartotojai ir viskas priklauso mums.
Kita šio rudens kalbinės arkos atrama įsirėmė į du Menų spaustuvės „Atviros erdvės" programos spektaklius (už kuriuos šiek tiek esu ir atsakingas): vienas, šokio, buvo pavadintas „Popular problems", nes „Populiarios problemos" niekaip kūrėjoms neįtiko. Kodėl - paaiškinti negalėjo. O „YesMoonCan" apskritai buvo patiektas savotiškame kosmose - t.y. lietuvių aktorių sukalbėtas angliškai su lietuviškais subtitrais. Ir su kalbos, kalbėsenos stiliumi, nors užmušk, čia nieko nėra bendra. Tik tai, kad lietuvių kalba, pasak kūrėjų, yra nepakankamai paslanki, stilinga ir t.t. Tai galėtų skambėti kaip ironija - kaip ir visas projektas, savo mįslingu reikšmingumu suvedžiojantis ne vien naivuolius meno adeptus, iš mados priimančius tai už gryną meną. Deja, viskas artimiau tam pačiam provincializmui drauge prisipažįstant, kad tiesiog nemokama lietuviškai (nors angliškai - tikrai ne geriau, toks Lithuanian-Acton-English, jei imsime tą lietuvių emigrantų rajoną Londone). Bet jei prodiuseris tokį cool „režisūrinį ėjimą" uždraustų, būtų apkaltintas cenzūra. Maždaug tokia pačia, kaip mokinė, užsirūkiusi klasėje, ima direktoriui grasinti žmogaus ir vaiko teisėmis. Vadinasi, kūryboje vis mažiau lieka erdvės susikalbėjimui ir vis daugiau - teisininkams (o jų šį rudenį dar prireiks). Kalbos komisija, padėkite!
***
Vienas įdomiausių „Sirenose" parodytų spektaklių man buvo „Šaltinis" („The Fountainhead", jeigu norite): ne šedevras, ne naujovė Senojo žemyno naujajai scenos kalbai, bet pavyzdinis kokybės matas, kaip naudoti įvairias medijas, braižyti erdvės išklotines. Tokie pavyzdžiai turėtų versti pasitempti ir daryti geriau ar bent panašiai, ir ne vien technologijų prabangos požiūriu: mūsų medijos teatre vis dar primena ekraną iš paklodės ant klojimo sienos, ir puiku, kad kaimiečiai draugiškai nusiteikę, ir tas kinas jiems šiek tiek pokui. Kaip kad kursiokas Danius pasakodavo apie kiną kaime prie Varėnos: mekanikas atveža šeštą kartą per vasarą „Makenos auksą", o kadangi susirenka vieni vyrai, klausia - tai visą žiūrėsime, ar tik tą vietą? (Nemačiusiems: tą, kur indėnė nuoga maudosi, ir tai buvo už gerklės ir žemiau imančios penkios sekundės sekso, kurios sulig kiekvienu filmo kartojimu vis trumpėdavo.) „Tą vietą", vieningai suošia vyrai, pažiūri keturiskart, parūko prie bonkutės ir išsiskirsto.
„Šaltinis" medijas naudoja architektūriškai, parodydamas erdvę įvairiais rakursais, pertvarkydamas LNDT sceną, lyg naujasis Solnesas būtų įžengęs į tuščią erdvę ir ėmęs organizuoti ją ir kalbėti apie viską iš architekto pozicijos: kiek kūrėjas turi taikytis prie peizažo, prie socialinės aplinkos, prie užsakovo, o kiek jis - demiurgas tuščioje galaktikoje. Audrys Karalius turėjo cypti iš pasitenkinimo žiūrėdamas šį spektaklį (tikiuosi, matė) scenoje kaip idealiai įvardintas amžinas aktualijas. Ir galbūt drauge pasakyti, kad dar daug kas neaptarta, kad šiandien viskas kur kas subtiliau nei tais Le Corbusier laikais (spektaklio protagonistas man toks ir rodosi, tad šiandien jo vertinimai jau nėra tokie nekvestionuotini). Bet įdomumas su nepranykusiu iki pat spektaklio pabaigos klaustuku, abejone man buvo Ayn Rand kalba, verčiama į sceninį personažų piešinį: jie taip ir liko dvimatės figūros iš architekto brėžinių su staigiomis ir vienpusėmis reakcijomis, ir čia belieka pasitikėti skaičiusiomis romaną kolegėmis, patvirtinusiomis, kad jie ir knygoje yra groteskiški komiksų personažai. Bet scenai pritrūko ir grotesko, ir komikso. Ivo van Hoves režisūra liko kažkur tarp, ir vėlgi - negaliu to vertinti neigiamai. Gal tai ir olandų bei belgų vaidybos mokykla, kurios pavyzdžiai kartais sutrikdydavo ir tiesmukumu, grubumu ir juodu humoru (matyti Percevalio, Cassierso spektakliai)? Tai tiesiog įdomu, ir gal be šių klaustukų spektaklis būtų „išspręsta lygtis", kurią galima pamiršti.
***
Krystynos Jandos ir Januszo Zaorskio monospektaklis „Danuta W." Viena aktorė-legenda LNDT scenoje. Galėtų būti patetiškas besiaukojančios Lenkijos Prezidento žmonos paveikslas, savotiškas romantizuotas transparantas greta užrašo „Solidarność" ir šįmet švenčiamų Lenkijos laisvės 25-ųjų metinių. Tai būtų taip pat suprantama, nes ir Jandos pradžia - Andrzejaus Wajdos „Žmoguje iš marmuro", t.y. tos laisvės meno pradžioje. Bet kaip Wajdos filme „Walęsa. Žmogus iš svajonės" Robertas Więckiewiczius kuria paprastą darbininką, kurio kaitą nuo Gdansko statyklų iki Vašingtono Kapitolijaus tribūnos skiria gal tik kaklaryšis, taip ir Janda kuria ne moterį-paminklą.
Apie tokius žmones spektakliai iš principo nekuriami ir pjesės nerašomos. Tai ne šiaip užguita moteriškė, gimdžiusi Walęsai ir Lenkijai devynis vaikus (tai jau būtų herojiška), ir ne atsidavusi patriotė,kiaušinienę atėmusi iš vaikų ir davusi aktyvistams ir vyrui. Ji yra moteris iš kasdienos, besielgusi taip, kaip mano privalanti, nes tiesiog neturi kitokio supratimo. Nes tai - jos tradicijos, ji to išmoko kaime. Ir tai drauge - tradicinė Lenkija, tai šalies šaknys. Danuta W. kepa pyragą ir kalba, prisimena. Nors Janda pasakoja paprastai ir kepa tą pyragą realiai, jai užduotis - greta veikėjos „pusiau-sukūrimo" - atsikratyti savosios pasaulėjautos ir aristokratiškos laikysenos. Beveik pavyksta, ji tampa tokia sėdinčia konferansjė, bet kai nepavyksta, tai pateikiama taip subtiliai, kad visiškai savęs atsižadėti ir neišeina, ratas apsisuka - tai vėl aristokratiškai gražu. Krystynos salonas prieš Danutos virtuvę. Bet viskas sutinka, prezidentienė vistiek lieka kiek kilstelta, bet be ditirambų. Blausus fonas iš iškreiptų dokumentinių kadrų (nes atmintis visada iškreipia „objektyvią tiesą"), pašautas modernion orkaitėn pyragas ir istorija pagal Danutą W. - tai Lenkijos istorija. Be patetikos, liaupsių, be kritikos, su nuolankumu: taip derėjo elgtis. Tai drauge ir aktorinės mokyklos klasė: taip dera kurti - ir dera kurti apie tai. Nepamiršti ne didžio, ne mažo žmogaus, o tikros eilinės kasdienybės, ant kurios laikosi pasaulis.
***
Gintaras Varnas savo režisūrinėje „Juditos triumfo" eksplikacijoje pasakė: pabaigoje išriedės Putino galva. Šiandien jos, neišriedėjusios, pilni žiniasklaidos pakampiai: efektas, prilygstantis Jono Jurašo 1972 m. „Barboroje Radvilaitėje" nepasirodžiusiam premjeroje Aušros vartų madonos paveikslui. Toks yra cenzūros mechanizmas: uždraustą vaisių visi įsivaizduoja kur kas skanesnį, ir taip jis padauginamas šimtąkart. Pradžią Varno cenzūrai suteikė, esu įsitikinęs, ta pati kalba, t.y. nesusikalbėjimas: Baroko operos teatro atstovai, pripratę prie muzikos kūrinių per se, t.y. gimusių beorėje erdvėje ir statomų, nes tai amžinos vertybės, tikriausiai net nenutuokė, kad Antonio Vivaldis oratoriją parašė kaip reakciją į tam tikrą politinę situaciją. Kurią Gintaras Varnas susiejo su analogiška dabartimi: turkai, t.y. barbarai Vivaldžio požiūriu, prieš Venecijai priklausančią Korfu salą - ir šiandienos Rusija prieš Krymą ir Ukrainą, t.y. vėl barbarai prieš Europą. O meno istorija yra šio režisieriaus arkliukas ir svarbi jo kūrinių dalis. Todėl buvo pagalvota, kad režisierius juokauja. O kas dėjosi kelios dienos iki premjeros, jau galima nekvestionuoti: jei teatro istorija Jurašo atvejį išskiria kaip vieną didžiausių teatrinės cenzūros pavyzdžių, kodėl tas pats modelis turėtų būti šiandien vardijamas kitaip?
***
Obuoliai - taip Marius Ivaškevičius „Išvaryme" įvardija tuos, kurie tuoj maišais išbyrės Londono Viktorijos stotyje. Išvaryti, išsivarę, avantiūrų ieškotojai, apgauti ir apgavę. Emigrantai. Tai prisiminiau autobuse, riedančiame iš Lutono oro uosto iki Viktorijos. Bet čia labiau režisavo ne liūdnų identiteto slinkčių fiksuotojas Ivaškevičius, o Londono urbanistinės ir kartų kaitos antropologas Mike´as Leigh. Nes pereita prie kitos pusės, kurią „obuoliai" ir aplanko. Pirmieji filmo kadrai būtų Lutone. Filmas - taip pat apie kalbą.
Autobuse - dviese iš Lietuvos (mes taip manom), keletas iš Lenkijos ir keliolika vengrių, nenusakomo „virš 40-ies" amžiaus romių, tikriausiai atvykusių lankyti savo giminių, o gal ir apsistoti ten amžiams (bet vargu ar dirbti). Vairuotojas, deramai reprezentuojantis anglišką mandagumą ir Londono pavyzdinę tartį, pakeliui pažindina mus su visomis taisyklėmis autobuse ir jų pažeidimais, kuriuos sukelia išimtinai nemadagūs ar neblaivūs keleiviai. Bet vengrėms tai nerūpi, nes jos nei supranta angliškai, nei nėra nemandagios - tik toliau tęsia savo garsias kalbas. Vairuotojas nutyla, paprašo jų liautis kalbėjus ir bando toliau pažintį tęsti su saugos diržais ir WC. Pauzė buvo palaikyta atokvėpiu, visi toliau dirba liežuviais vienodu sinchronu. Maikas (kodėl gi ne?) pamažu ima panėšėti į vairavimo mokytoją iš Leigh „Vėjavaikės" ir kilsteli intonaciją su nustebimu balse, kad ankstesnė minimali kaita nieko nepaveikė. Nepaveikia ir dabar. Jausdamas šiokį tokį nepatogumą prieš londonietį norėčiau pasakyti ką nors vengrėms, bet prisimenu tik Jonaput („Sveiki") ir egesegedre („į sveikatą" - nes išsišifruoja kaip „Egi, sugeriam!"). Vairuotojo mandagumas po penkto bandymo persiverčia į šeimininko reiklumą: ei, mes atvykome į Angliją, aš jums aiškinu tikriausia queens English, gerbkite mane, o toliau kalbėkite savo, bet dabar mes jūkei, ir būkit geri, respektinkite tą šalį, į kurią atvykote! Bet visa reiklaus šeimininko tirada egešegedrėms - tik garsesnis fonas. Ir nors logikos, jei net jos išklausys viską, čia nebus (vistiek nieko nesupras), bet čia esminė forma ir ceremonija, o tai jau ir yra kitos civilizacijos bruožas - ir jo pamatas. Taip visu kūnu pajunti kultūrų susidūrimą: britai turi atsilaikyti savo reikliu, bet mandagiu tonu prieš barbarų įvairius ritualus, įpročius ir kitas spjaunančias į ritualą interakcijas. Maikas pasiduoda, važiuoja toliau. Po kurio laiko pasveikina atvykus į Šerloko Holmso šalį, t.y. pirmąją stotelę Beikerstryte. Ir čia jį ištinka pauzė. Nes viena vengrė staiga nusprendžia vykti toliau su draugėmis, o savo bagažą, griežtai suskirstytą į sekcijas pagal stoteles, nori palikti gulėti toliau tame skyriuje, kuris jau privalo būti tuščias. Žodžiu, daro tai, kas perkopia Maiko toleranciją ir visas jo taisykles (prie to pridėkime vakaro transporto kamščius ir lietų, ir atmosfera bus gerokai įkaitus). Maikas atsistoja ir pareiškia,kad toliau nevažiuos, kol anoji neišlips, o ši laukia, kol jis pajudės. Jauna vengrė ryžtasi padėti, situaciją bando glaistyti. Vairuotojas nusileidžia, bando užvesti autobusą, bet ir tai jam nepavyksta, dar kažką sako vengrei, bet prasmės jau niekas neįžvelgia. Staiga stotingas senukas, sėdintis prieš mus, pakelia galvą ir sušunka jam savąja queens Lithuanian: „Tai tu blia važiuosi ar ne, ką čia visiems smegenis pisi?". Čia scenoje turėtų įsivyrauti tyla, bet tik mums, loštelėjusiems nuo netikėto tėvyninio intarpo. Kitiems replika nulinė, nes keičiamasi tik intonacijomis, prasmes pasiliekant sau, autobusas pajuda. Vairuotojas galiausiai virsta idealiu Leigh personažu, imasi garsiai komentuoti lendančius be eilės (Oh look at this idiot!) ir iš po jo ceremonmeisteriškos uniformos lenda kažkas be galo artima tai vengrei. Prie Viktorijos vairuotojas žeria asociacijų grandinę, kad būtų suprastas („Viktorija! Ne autobusų stotis!! Geležinkelio!!! Traukiniai! Bėgiai. Čiuku čiuku. Vagonai. Ne autobusai!!! Aišku visiems!!?"), bet desperacija apima visą peizažą, vakarą, lietų... Ir matai, kiek jiems kainuoja ir kaip reikia būti tvirtiems. Iš tiesų - reikia gelbėtis. Mandagiai, bet reikliai. Nes barbarai atėjo.
