Tik teatre tai įmanoma: švedų vaikinukas su savo bendraamžiais švedais kalbasi lietuviškai, o keikiasi rusiškai. Jie karingai nusiteikę, vadina save baltais žmonėmis, kurie nori išvalyti savo gražią tėvynę nuo - keiksmažodis - kitokios spalvos atvykėlių. Keiksmažodis. Rusiškas.
Tai, primenu, teatras. Ir jeigu norima agresyviuosius švediškos pjesės herojus bei jų poelgius suaktualinti, priartinti prie Lietuvos, į Anderso ir Keito lūpas tarp lietuviškų žodžių įterpiami ir tie nešvankūs rusiški skiemenys, kurie charakterizuoja nuožmią natūrą, žemą intelektą, puoliko pozą. Nors aš patikėčiau vien aktorių vaidyba, jų plastika.
Neminiu čia nei pjesės, nei režisieriaus, nei jo smarkiųjų aktorių. Tai buvo tik skaitymas, galbūt net pasibandymas, ar publikai to reikia.
Ir per lietuvių naujųjų pjesių skaitymus Nacionalinio dramos teatro surengtose Naujosios dramos dienose nuo scenos girdėjosi rusiškų keiksmažodžių. Kai kurie labai taikliai atspindėjo laiką ir žmogų. Kai kurie veržėsi kaip iš pratrūkusio tualeto, užgoždami charakterius ir siužetą, prasmę ir tikslą.
Į vieną iš pjesių buvo įterptas anekdotas apie tai, kaip užsieniečiams vertėja persakė dviejų postsovietinių proletarų pokalbį: rusiški keiksmažodžiai buvo išversti į žmonių kalbą, o joje kas žodis kartojosi „laisvo elgesio mergina" ir „užmezgė lytinį santykį su motina". Tai nebuvo tiek juokinga, kiek personažo elektriko vartojami rusiški originalai, kurių čia gal necituosiu.
Atpažinti savo laiką ir visuomenę scenoje yra smagu. Ir jeigu gyvenime vartojame, o nuo scenos girdisi - kas kaltas? Scena? Ar mes patys? Mariaus Ivaškevičiaus ir Oskaro Koršunovo „Išvarymas" su visa savo leksika man yra gražu. Tai talentinga. Jie mums nuo scenos nemeluoja.
Taip, keiksmai į sceną atėjo su naująja drama ir ne iš karto. Nedėsime karūnos, ieškodami, kas buvo tas pirmas narsuolis. Tik priminsiu, kad kai 1999 metais Koršunovas pastatė Marko Ravenhillo „Shopping and Fucking", antrasis žodis kultūringajai visuomenei atrodė tiek nešvankus ir viešai nevartotinas, kad afišose buvo rašoma tik pirmoji raidė, o paskui - žvaigždutės.
Priminsiu ir tai, kad „Shopping´e..." aktoriai nesikeikė, nors vaidino visuomenės atstumtuosius, kurių prototipai, neabejoju, gyvenime keikiasi sočiai. Tame vaidinime nepadoriausias žodis buvo „šikna".
O kas tuos žodžius daro nepadoriais? Požiūris. Yra net aforizmas: keiksmažodžius suformavo draudimai - nes kažkas sugalvojo padalinti žodžius į padorius ir ne. Nustok drausti ir nešvankybės ištirps kalboje. Ar ne taip yra, tarkime, britų literatūroje, iš kurios į lietuvių sceną atėjo Markas Ravenhillas, Sarah Kane? Jų parašytos istorijos jaudina, ir tai - o ne keiksmai - yra svarbiausia. Jų pjesėse kalba žmonės, kurie nevaizduoja, kad „tuštinasi marmuru" - čia jau bandau cituoti Mozartą iš Milošo Formano filmo pagal Peterio Shafferio pjesę „Amadeus".
Teatro istorikai žino, kad kol artistai vaidino dar ne scenose, o arčiau tautos, tada ir personažų kalba buvo tokia, kaip žmonės kalbėjo. O kai teatras atsidūrė ant pakylos, kai jis tapo aukštesniųjų sluoksnių intelektualiąja pramoga, žodžiai buvo griežtai padalinti į padorius ir nepadorius.
Rusų teatrologai mėgsta priminti faktą, užrašytą režisieriaus ir pedagogo Vladimiro Nemirovičiaus-Dančenkos dienoraščiuose: dar prie carizmo vienai aktorei teko vaidmuo su gėdinga replika, kurios artistė nė už ką nesutiko ištarti, net skundėsi direkcijai ir laimėjo - režisierius taip ir nesulaukė, kad ji scenoje pasakytų „Aš prakaituoju".
Tas pats Nemirovičius su Konstantinu Stanislavskiu išpuoselėjo požiūrį į sceną kaip šventovę, o kai ruošėsi statyti Boriso Pasternako išverstą „Hamletą", susijaudino, kad žodis „paleistuvė" jų herojaus lūpose bus „bereikalinga šiurkštybė". Ak, tais laikais net žodis „kelnės", pasakytas nuo scenos, kėlė siaubą!
Tie laikai - 20 amžiaus pirmoji pusė Rusijoje. O Paryžiaus scenoje 19 amžiaus pabaigoje suskambo žodis, kuris Lietuvoje, 1973 metais išverstas Tomo Venclovos, skambėjo šit kaip: „Šrūdas".
Taip ir kalbėjo Kauno dramos aktoriai, kai 1977 metais Jonas Vaitkus su jais pastatė „Karalių Ūbą", keturiolikmečio Alfredo Jarry pjesę, parašytą įsiutus ant savo mokytojo. Paryžiečių nušvilptas „Karalius Ūbas" vėliau tapo vienu iš manifestų siurrealistams, absurdistams, o manifestai - toks trumpalaikis daiktas, kartais iškylantis vienoje kitoje scenoje. Šrūdinas tų manifestų likimas.
Mums šiuo atveju „Karalius Ūbas" svarbus tuo kone keiksmažodžiu, ar ne pirmuoju ištartu Lietuvos scenoje ir visai šauniai paplitusiu bent jau to meto gyvenime. „Šrūdas" - tai juk beveik kaip špyga kišenėje. Nei keikiesi, nei ne. Cituoji. Rodai, kad buvai teatre.
Arba „subinė" - senas, geras lietuviškas žodis Šiaulių teatro scenoje, kai joje Vytautas V.Landsbergis pastatė Jono Basanavičiaus pasakas, inscenizuotas Sigito Parulskio. Tame 1995 metų spektaklyje „Iš gyvenimo vėlių" švietė „mėnulis kaip subinė".
Įdomu būtų surinkti keiksmažodžių ir nešvankybių mūsų scenose istoriją. Ištirti jų poveikį ir reikalingumą. Ypač tų rusiškų vienskiemenių ar „iš trijų raidžių", kurie eina iš kartos į kartą, o jų vartojimas scenoje pastebimai gausėja.
Tie žodžiai jau seniai yra tik ištiktukai ir nebereiškia nei „laisvo elgesio moters", nei „santykių su motina". Bet jie įsisiurbę į kalbą. O ką daro scena, juos vartodama - atspindi ir gėdina? Ar moko ir platina?
Linksmas faktas: kai Lietuvos rusų dramos teatras su spektakliu „Stabmeldžiai" pagal Anos Jablonskajos pjesę šiemet važiavo į festivalį Jaroslavlyje, Jonas Vaitkus iš naujo repetavo, kad „išravėtų" visus rusiškus „matus". Toks buvo kategoriškas festivalio rengėjų prašymas. Nes Rusijos teatruose keiktis uždrausta. Jeigu kas scenoje susikeiktų, tektų sumokėti didelę baudą, o teatro vadovai netektų postų.
