Mielas Vaidai, esu Nidoje, bet rašau Jums laišką iš Pragaro, kurį pati sau susikūriau pažadėjusi Jums pasidalinti mintimis apie naujausiąjį Eimunto Nekrošiaus darbą, Dantės „Pragarą". Nei bujojantis pavasaris vandenų karalijoj, nei balsingi paukščių ansambliai pamiškėse manęs neguodžia. Neturiu jokių norų, jokių svajonių - tik norėčiau įmint paslaptį, suvokti, kas su manimi dedasi.
Pamačiusi spektaklį, supratau, kad negalėčiau jo recenzuoti dėl kelių priežasčių: pirmiausia dėl to, kad mane apėmė neviltis - praėjo tik savaitė po premjeros, o aš jau beveik nieko nebeprisimenu, neturiu vaizdo prieš akis; ir dar dėl to, kad visiškai nesupratau režisieriaus ketinimų, sumanymų ir dar daug kitų dalykų. Apie tai kaip tik žadu Jums parašyti, todėl grįžtu prie neįpareigojančios, andai mano pamėgtos laiškų formos, kuri leidžia dvejoti, klausti, laisvai reikšti mintis, nesispraudžiant į jokias matricas. Recenzijas rašyti tegu treniruojasi jaunieji kritikai - jie dar turi įvaldyti tą formą, kuri reikalauja disciplinos ir mąstymo logikos. Man recenzijas rašyti nebeįdomu.
Taigi, mielas Vaidai, noriu su Jumis pasidalinti mintimis. Iki šiol negaliu pamiršti tos reakcijos, kurią sukėlė mano rašiniai apie „Metus" ir „Giesmių giesmę". Atrodė - „dangus griūva", kaip toj pasakoj... Vieni skambino ir kone grasino, kiti tyliai gūžčiojo pečiais, treti sveikino išdrįsus į įžymybės scenos kūrinius pažvelgti kritiškai. Vienas sveikintojų buvo mūsų garsenybė - artistas Donatas Banionis. Skambino ir kiti, bandę mane įtikinti, kad dar ir slapyvardžiu prisidengusi esu parašiusi į vieną iš mūsų leidinių (tai buvo mano kolegos rašinys), ir į Rusijos spaudą Solomonovo pavarde, nors vėliau man pavyko išsiaiškinti, kad yra Peterburge toks kritikas, panašiai argumentavęs savo kritines pastabas apie „Metus"... O dabar, pasižiūrėjus „Pragarą" ir lygindama spektaklius, aš suprantu, kad apie „Giesmių giesmę" pasilieku tos pačios nuomonės, o „Metai" man patinka jau daug labiau už pastarąjį darbą. Nes „Metuose" sceniniai žaidimai, mažyčiai etiudai išaugdavo į sodrų vaizdą (Saulė, Lieptas, Vilkai) - karoliukai buvo suveriami į karolius, o čia gausybė etiudukų taip ir lieka pabiri kaip „biseris". Bet įdomu, ar aš, anuomet atvirai išsakydama savo požiūrį, esu kuo nors pakenkusi Eimuntui Nekrošiui? Ar jis po mano kuklių rašinių ką nors prarado - darbą, honorarus, aukščiausius vertinimus? O kaip pyko!! Pyko, - juk ir pasak Jūsų (vienoje šeštadieninėje „Kultūros savaitėje" kalbėjusio ir atpainiojusio daug mazgelių), dažnas menininkas sutapatina save su savo kūriniu...
Ėjau į spektaklį bijodama nusivilti. Man seklūs pasirodė bandymai perteikti Dostojevskio „Idioto" pasaulį (o neišeina iš galvos nuostabiai sustyguotas, estetiškas ir sykiu gilus lenko Grzegorzo Jarzynos „Kunigaikštis Myškinas" pagal „Idiotą" (2000), prieš keletą metų parodytas mūsų Nacionalinio scenoje), man lėkštokas ir tik greta muzikos, o ne su ja, pasirodė operinis „Otelas", anaiptol neprilygstantis draminiam Nekrošiaus variantui. Mane stebina scenografo ir kostiumų dailininkės pasirinkimo monotonija, t.y. tas pasirinkimas, kuris nepraturtina režisieriaus sumanymo ir neleidžia augti, plėtotis sūnui Mariui Nekrošiui ir naujų kūrybinių impulsų patirti žmonai Nadeždai Gultiajevai.
Man kyla daugybė klausimų Kodėl buvo pasirinkta neaprėpiama ir neįmanoma dramos teatre realizuoti Dantės poema. Jei jau perkoptas Čechovas, Shakespeare´as, Donelaitis, Dostojevskis, tai kodėl nepaėmus Dantės - dar vienos pasaulio kultūros viršukalnės? Juk jau buvo „Giesmių giesmė", tai, atrodo, ir į Šventąjį raštą takas pramintas. Bet Nekrošius geriau už kitus žino, kad ne autoriaus vardas šiandieniniame teatre lemia sėkmę, o visavaldis teatro kūrėjas - režisierius. Jis renkasi bendražygius - dailininkus, kompozitorius, aktorius - ir už visus,ir už viską, kas vyksta scenoje, atsako. Taigi jam ir klausimai: kodėl režisierius bėga nuo profesionalių aktorių - juk būtent su tokiais yra pasiekęs savo kūrybos viršūnių (išimtį čia sudarytų savo metu genialiai taiklus Andriaus Mamontovo pasirinkimas Hamleto vaidmeniui). Kodėl taip keistai ignoruoja tipažo apibrėžtį? Labai puikus aktorius Rolandas Kazlas - „paprasto sukirpimo", ir, būdamas labiau charakterinio tipo aktorius, mažai ką turi bendro su poetu florentiečiu Dante. Kaip ir Vaidas Vilius su romėnu Vergilijum. Raudona Kazlo „rubacha" labiau asocijavo su kokia nors Šolochovo „Pakelta velėna" nei su Renesanso priešaušrio herojumi... Kas dėl tos turtingos amžių sandūros epochos, kuomet Dante, kenčiantis už tiesos sakymą tremtinys, praradęs visa, kas jam brangiausia (savo mylimąją ir mylimą gėlių miestą), nutaria pažvelgti už tos uždangos, paskutinės, kuri skiria gyvuosius nuo mirusiųjų, - aš tikėjausi atpažinti jo Laiką iš silueto, kvapo, spalvos - juk tuo metu gyveno Giotto, kurio freskas teko matyti Padujoj... Aš suprantu, kad nenorėta nieko iliustruoti, kopijuoti, imituoti. Ir ačiū Dievui! Bet talentingi režisieriai atranda šimtus būdų epochos atmosferai sukurti.
Svarbų vaidmenį savo spektakliuose Nekrošius skiria muzikai (nors kartais neatsakingai naudojamai). Šį kartą kompozitoriumi įvardintas Andrius Mamontovas. O aš sėdžiu ir girdžiu Piotro Čaikovskio penktąją simfoniją (kad neapsirikau, patvirtino ir netoliese sėdėjęs dirigentas Robertas Šervenikas). Simfonija (standartas) pianisto rankose (fortepijonas scenoje) kartais virsdavo paprastu valsiuku, kuriame be didesnių pastangų galima atpažinti leitmotyvą. Buvo ir kitų klasikinės muzikos motyvų, dabar nebeįvardinsiu. Bet kodėl rašoma, kad muzikos autorius - Andrius Mamontovas? Gal - parinkėjas, adaptuotojas? Čia ir atradau savo dvejonių, svarstymų, nusivylimų „raktą": tragiškas, ilgesingas simfonijos motyvas virto valsiuku, o Dantės poema - paviršium slystančia jos interpretacija, pragaro valsiuku.
Turbūt todėl per keturias su puse ilgo žiūrėjimo valandas nė karto nepajutau nei tikro atradimo džiaugsmo, nei noro juoktis visa burna, nei užuojautos kuriam iš personažų - viso to, kas veda į katarsį. Bet publikoje keletą kartų pasigirdo „Bravo" ir šiaip teko girdėti, kad daug kam spektaklis patiko. Kad esą čia šmaikščiai žaidžiama, juokaujama, šmaikštaujama. Bet ką reiškia tie sekloki žaidimai, kam adresuota ironija? Nesupratau. Kai normalaus sudėjimo mergelė visu svoriu atsistoja ant gulinčio Dantės krūtinės, aš galvojau tik apie Kazlo šonkaulius. Ką reiškė daugybė scenoje pristatytų baltų mergaitės profilių (Beatričė?), o vėliau - raudonai švytinčių trikampių, lyg kelio ženklų, perspėjančių avariją? Ką reiškė primityvoki masuotės vaizdavimai? Juk spektaklis - tai ne masonų ložės susirinkimas, kur veikia tik jiems suprantami mistiniai ženklai, spektaklis turėtų būti suprantamas žiūrovams. Juo labiau, kad „Dieviškoji komedija" - poetinis kūrinys, kuriame žodžiai - lyg aukso smiltys. Ir iš jų kylantys vaizdai. Kad mūsų teatre žodis dažnam režisieriui nerūpi, o aktoriui - neįveikiamas, pasitvirtinau dar kartą - šiame spektaklyje žodžiai neišsakyti, jie nemylimi, jais netapoma... Jų negirdi.
Štai grįžau į Vilnių, perskaičiau kai kuriuos kolegų rašinius. Tekstai įmantrūs, užkoduoti, kartais rafinuotai ironingi, o gal net sarkastiški. Peržiūrėjau Nekrošiaus ir Kazlo interviu. Visko daug, bet susidaryti spektaklio vaizdą ir iš jų nepavyko. Didžiausią įspūdį man paliko Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos, kuriose pradedi įžvelgti spektaklio formos privalumus. Bet Matvejevas, neseniai surengęs puikią parodą fotografijų apie scenos užkulisius „Prospekto" galerijoje, pats yra menininkas, tad aš nesistebiu, kad jis „pagauna kampą". Nekrošiaus vietoj aš jam atsidėkočiau - kad ir kelione po Italiją...
