Prieš savaitę jauna ramaus veido moteris reklamos skyduose miestui skelbėsi smurtausianti. Nuo savaitgalio jai ant burnos jau uždėtas gelsvas pleistras, o jos pažadas žudyti taip pat užklijuotas.
Liko tik gretimi „kolegų" šūkiai: vienas ketina tapti žvaigžde, o kitas - emigruoti.
Tai Nacionalinio dramos teatro reklama, pranešanti, kad sezonas prasideda ir kad šis teatras numatęs „naują poveikį".
Trys veidai ir jų siekiai ant reklamos skydų ties teatru ir visame mieste - trys turbūt aktualiausios, skaudžiausios temos, kurių Nacionalinis teatras ketina nesišalinti, aptarinėti jas savo spektakliuose su žiūrovais. Juk norėtume būti žvaigždės? Samprotaujame apie emigraciją? O kaip dėl trečiojo polėkio?
Sezonas pradėtas kuklia dviejų aktorių vaidinama „Fundamentalistų" premjera. Vaidinimai vyko fojė, kur vargu ar telpa 200 žiūrovų, bet Nacionalinis dramos teatras jau tapo kultūrinių diskusijų herojumi.
Tik labiausiai aptarinėjama ne J.Vaitkaus režisuota premjera ir jos herojų likimai, o toji trijų šūkių reklama. Ypač moters nusiteikimas.
Natūralu, pora šimtų žiūrovų, pamačiusių premjerą, negalėtų sukelti audringų diskusijų, užtat pro reklamos skydus mieste eina tūkstančiai. Sustoja. Bando suprasti, kas atsitiko. Kas čia ką siūlo. Ir kuo čia dėtas teatras su savo „nauju poveikiu".
Maždaug prieš dvejus metus Vilniuje atsirado reklamos vaizdai su sraigtais, kurie grasino sumalti žmogieną.
Tokiu vaizdu išradingi „bohemiečiai" kvietė publiką į miuziklą apie demonišką kirpėją, kuris savo klientams perpjauna gerklę, jų kūnus nuleidžia tiesiai į mylimosios virtuvę, o ji žmogienos faršu prikemša pyragėlius.
Juodojo humoro miuziklas reklamuotas atitinkama simbolika. Reklamuotojų entuziazmas baigėsi juodai. Jie buvo apkaltinti, kad gąsdina žmones, o labiausiai traumuoja vaikų psichiką. Už tai Lietuvoje baudžiama.
Vaizdai su sraigtais ir žmogiena iš viešumos išnyko, o spektaklis, nepaisant krizės ir nepigių bilietų, sulaukė publikos susidomėjimo. Pasirodo, juodasis humoras vis dėlto suveikė.
Ar suveiks trys Nacionalinio dramos teatro herojų problemos, tapusios reklama, galėsime sužinoti sezonui bent jau įpusėjus. Bet Lietuvos marketingo asociacijos nariai nedelsdami aptarė galimą neigiamą tokios reklamos poveikį jaunų žmonių psichikai.
Juk maištingo amžiaus jaunuoliai gali suprasti reklamos raginimą tiesiogiai, teigia pasipiktinę asociacijos nariai. Smurtą televizijos ekranuose raginame riboti, o kaip nuo neigiamo reklamos poveikio apsaugoti vaikus gatvėse, ir dar mokslo metų pradžioje?
Toje pačioje rinkodaros draugijoje gyvuoja ir kita nuomonė: kad su vaikais reikia aptarinėti subtilias temas, todėl drastiška reklama tik paskatintų šeimas labiau bendrauti, aiškintis. Juk neuždraudžiame tragiško turinio meno kūrinių vien dėl to, kad juose personažai žudo ir kitaip kraupiai elgiasi. Tada W.Shakespeare´o „Hamletas" yra kategoriškai draustinas.
Fariziejų nuomonė nugalėjo. Nacionalinio dramos teatro reklamą užčiaupė geltonas pleistras ir niekas nieko jau po to Lietuvoje nebežudys, vaikų psichika apsaugota, maištininkai neprovokuojami.
Lieka pasvarstyti, kodėl kyla panašių reklamavimosi idėjų? Kodėl teatrai vilioja žiūrovus provokacijomis, drastiškais simboliais? Ar ne pati informacijos ir smurto kupina aplinka verčia menininkus šitaip atkreipti dėmesį į savo kūrybą?
Seniausiai praėjo laikai, kai užtekdavo paskelbti repertuarą ir salė garantuotai būdavo sausakimša. Niekas nebebudi naktį eilėse ties teatro kasa. Kasininkės, galima sakyti, nuobodžiauja.
Praėjusį sezoną ašaromis permirkusi kempinė operos „Katia Kabanova" afišoje nelabai veikė praeivių lūkesčius. Bet kai tą patį Lietuvoje nežinomą kūrinį ėmė reklamuoti jauna moteris, su visa suknia šokanti į vandenį, bilietai į spektaklius ėmė tirpti.
Štai ką daro intriga. O jei toji moteris būtų šokusi skandintis be suknelės, gal ir vėl prie kasų žmonės budėtų naktimis? Ir tada auksiniu krepšiniui laiku operos solistai, apsirengę sirgalių marškinėliais, imtų skanduoti „tikslą, ryžtą ir galią", kurių potekstė - ei, žmonės, gal tarp trijų milijonų atsiras nors pora tūkstančių operos gerbėjų?
Eidamas pro paprastą, atrodytų, skelbimų stulpą, žmogus ima suktis aplink jį, nes stulpas dainuoja P.Čaikovskio arijas.
Gal tokia novatoriška reklama sugundys nusipirkti bilietą ir išklausyti visą operą? Juk stulpo niekas neužčiaups. O kaip pasielgsime, kai pats operos herojus Oneginas mums paskambins į mobilųjį?
Jei atsidursime priešais tokią reklamą, kuriai tik pamojuok savo išmaniuoju telefonu, ir jau turi bilietą į spektaklį?
Visas tas reklamavimosi naujoves menininkai dar tik atranda. Netolima sezono ateitis leis suprasti, pagal kokius kriterijus miesto praeiviai apsisprendžia tapti teatro žiūrovais. Ar žmonėms svarbus smurto procentas reklamoje? Ar vis dėlto meno tikimybė pačiuose spektakliuose?
