Užtenka tik akimirkos, kad žiūrovai patektų į kitą pasaulį, niekuo nesusijusį su skubėjimu, kasdieniais buitiniais apmąstymais, žemiškom problemom. Pasaulis, į kurį čia įtraukiama, tai ta būsena, kuri ištinka, praradus kažką svarbaus, kai atrodo, kad nieko gero daugiau nebebus (šiuo atveju kalba eina apie Marilyn skyrybas su Arthuru Milleriu). Sklinda toks ramus liūdesys, kai jau susitaikoma su viskuo, nebekovojama ir nieko daugiau nebesitikima, - tam tikra apatijos forma. Tokia pati nuotaika ir Ivri Lider dainos „The Man I Love", kurią Marilyn (Sandra Korzeniak) spektaklio pradžioje klausosi iš paprasto magnetofono. Apatijos, depresyvumo, nieko tikro nebuvimo atmosfera kuriama ne pamažu, o veikia nuo spektaklio pradžios ir iki pat pabaigos išlaikoma lygiai tokiu pačiu intensyvumu. Toks tolygus spektaklio ritmas kuria ypatingą laiko pojūtį ar, veikiau, to pojūčio nebuvimą. Krystiano Lupos spektaklyje, atsidurdami kitame pasaulyje, atsiduriame ir kitame laike.
Režisieriaus kuriamą laiką galima lyginti su sapnu. Nustatyta, kad žmogus per naktį sapnuoja ne daugiau kaip dvi valandas, bet juk vienu sykiu kartais spėjame susapnuoti net ištisus metus. Lygiai toks nesuvokiamas, neapčiuopiamas ir šio spektaklio laikas. Kai teatro pedagogė Paula (Katarzyna Figura) klausia Marilyn, kiek laiko ji jau čia, atsakoma: „Nežinau, gal dvi dienas". Lygiai taip pat ji galėtų atsakyti - dvi valandas, savaites ar dvejus metus,- niekas nepasikeistų. Šiame kambaryje laikas panašesnis į begalybę, į buvimą už jo ribų.
Realų sapno motyvą pamatome antroje dalyje, kai pas Marilyn ateina kambario savininkas (Marcinas Bosakas). Ji pasakoja, kad sapnavo jį nuogą, važiuojantį dviračiu, o tada paprašo, kad jis būtų toks, kaip sapne. Sargas išties nusirengia, sėda ant dviračio ir suka ratus aplink stalą tol, kol ji nepasako - „ateik pas mane". Sapnas kaip tikrovė, o tikrovė kaip sapnas - toks Marilyn pasaulio suvokimas, ir jis užkrečiantis. Tuo užkrečiami tiek žiūrovai, tiek ir jos svečiai, apsilankantys šiame kambaryje. Visi užsikrečia sapno nuotaika, tampa kitokie, tokie, kokius juos mato Marilyn. Žmonės, užsukantys čia, priima šį pasaulį kaip realų, nesistebi nei jos nuogumu, nei neįprastomis mintimis. Dar daugiau, jie persisunkia tokiu pat kaip jos „buvimu", tarsi tai būtų neišvengiama.
Veikėjos nuogumas keistas, tarsi atvirkščias. Kai kalbama apie pusiau apsinuoginusią moterį, įsivaizduojame ją nuoga krūtine, o ne be kelnaičių. Šis nuogumas - tai ne grožio ar seksualumo demonstravimas, netgi ne atvirumo metafora. Panašiau į užsimiršimą arba tam tikrą nepagarbą savo kūnui, jo praradimą, atsisakymą. Šis kūnas voliojasi tarp purvinų pagalvių, butelių, maisto likučių. Tikrąja to žodžio prasme - voliojasi, taip tingiai ir patogiai. Toks lėtas, neimpulsyvus pozų keitimas sekundes verčia minutėmis, o minutes - valandomis. Vaikiškas atsipalaidavimas kalba apie nenorėjimą ir nematymą „kur" skubėti.
 |
| Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Apšnerkštas stalas ir visas kambarys taip pat be jokių laiko ženklų - šitaip galima apsiversti ir per vieną smagų vakarėlį ir, kaip sako Paula, „gal čia dar nuo Čaplino niekas nevalė". Atrodo, kad ši betvarkė irgi gyvena, kad Marilyn jaučiasi jos dalis, lygiai tiek gyva ir tiek pat negyva kaip ir ji, todėl ir geba taip natūraliai voliotis visame tame. Aplinkui alkoholio buteliai, ir tušti, ir pilni - dar viena kitokios realybės iliuzija, kaip ir scena su fotografu (Piotras Skiba) rūkant žolę, - atrodo, žolė tęsia akimirką iki-kiek-tik-norisi, tai dar labiau pabrėžia tuo metu vykstanti fotosesija.
Aliuzijų į laiką daug, bet jos visos siejasi su apatija bei depresyvumu, kartais kaip impulsas tam, bet dažniau kaip to pasekmė. Tačiau veikėjos ne tiek gaila, kiek netgi norisi jai pavydėti. Netgi nieko neveikdama, netgi, kaip gali pasirodyti, švaistydama laiką, ji gyvesnė už kitus. Ji apsėsta labai stipraus, o ne vidutinio, kaip dažniausiai pasitaiko, jausmo. Ir nors tas jausmas - apatija, vienatvė bei liūdesys, t.y. tai, ko žmonės dažniausiai stengiasi vengti, - jis yra tikras, ir tai geriau negu nieko.
Paskutinė spektaklio scena sugrąžina mus atgal, ten, kur gyvena dauguma, į paprastų žmonių realybę. Tai scena, kurioje sudeginama Marilyn. Kurioje sudega jos, asmenybės, realybė prieš masinę realybę. Tuo tarpu viskas, kas buvo prieš tai, tampa sapnu.
