Kaip kartais nejauku ir baisu yra nesižavėti. Ypač tada, kai pats taip norėtum (žavėtis), nes dar neseniai tai atrodė vienintelė įmanoma reakcija. Kūryba po legendos vardu dažnai įpareigoja ne vien menininkus, bet ir jų žiūrovus. Vieniems tai reiškia kokybės ir tradicijų (jei tokios buvo) išlaikymą, kitiems - nuoseklią pagarbą. Italijoje įsikūrusi laboratorija „The Workcenter of Jerzy Grotowski and Thomas Richards" bei viena iš dviejų joje dirbančių trupių, vadovaujama režisieriaus Mario Biagini, Grotowskio pavarde besižavintiems lietuvių teatralams pristatė poezijos spektaklį „I am America".
Nuo pat spektaklio pradžios visą erdvę dainomis užvaldo jauni ir energingi aktoriai. Jų meistriškam pasiruošimui priekaištų tikrai nėra. Balsai puikiai išlavinti, jie visiškai nepriklauso nuo aktoriaus judesio, o tarpusavyje yra suderinti lyg orkestro instrumentai. Ansambliškumas, muzikalumas, bendras ritmas, jautrumas... Tinka visi šie žodžiai su aukščiausiojo laipsnio įvertinimais. Iš tiesų matome tą aktorių - instrumentą, kuriuo mokama naudotis, bet tuo pat metu jis moka naudotis savo resursais. Kiekvienas kūnas juda lengvai, organiškai išsitekdamas gana nedidelėje vaidybos aikštelėje.
Edrvė, atrodytų, pasirenkama artimam pokalbiui su žiūrovu. Publika sėdi scenoje tarp aktorių, o jie veikia tarp publikos. Nenaudodami beveik jokio rekvizito, išskyrus JAV vėliavą, atlikėjai savo judėjimu kuria tvirtai sustyguotą, nors iš pirmo žvilgsnio - bene improvizacinį reginį. Tiesa, Juodojoje Menų spaustuvės salėje žiūrovai buvo susodinti ir į įprastas vietas, taip jiems leidžiant matyti ne vien trupės, bet juos supančiųjų spektaklį. Fizinis aktoriaus artumas visuomet reikalauja jo nuoširdumo, bendravimo. Pastarasis kartais vis galėjo pasirodyti kiek „atidirbtas", bet tai nenumarino tikro atlikėjų tikėjimo ir noro veikti scenoje.
Tik vienintelis klausimas, tyliai kirbėjęs mintyse įpusėjus spektakliui, o finale pradėjęs nekukliai šūkauti: „Apie ką jūs kalbate?" - kiek glumino. Pasirinkta Alleno Ginsbergo (1926-1997) poezija vis dar skelbė šeštąjį ir septintąjį dešimtmečius. Bet kalbėdami apie tai, jog Grotowskis visuomet būdavo priekyje, pirma įvykių, o patys žengdami atgal pasirinkdami tokią medžiagą, menininkai prasilenkė laike ir prasmėse. Apie kokią Ameriką buvo šnekama? Ir kodėl?
Jei apie Ginsbergo, tai kam to reikia? Aktoriai išties vilkėjo hipių laikus primenančius kostiumus. Visi kūrė bent minimaliai individualizuotus charakterius, buvo gėlių, miuziklų ir Holivudo vaikai. Paskui Ginsbergo eiles jie priešinosi militarizmui, politikai, kultūrai - kaip gyvenimui, tekančiam srutose. Amerikoje. Tuometinėje. Pasirenkant politiškumu „užtaisytą" literatūrą dažnai įstringama jos epochoje. Spektaklio temos tampa istoriniais faktais, nežinia, ar svarbiais esamuoju laiku. O ypač - kitataučiams.
 |
| Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Vis dėlto patys spektaklio kūrėjai, teigdami, jog kalba apie „mūsų vietą ir funkciją socialiniame, ekonominiame ir kultūriniame gyvenimo peizaže", nurodo į turėsiančias kilti kiekvieno asmenines sąsajas. Dabartines. Bet kodėl tuomet negali su tuo sutikti, kodėl jos neatsiranda? Visų pirma, nėra aiškus pats atlikėjų santykis su jų pačių pasirinkta medžiaga - be režisieriaus pasakymo, kad būtent Ginsbergo medžiaga, aktorių interpretuojama, suskambėjo linksmai ir gyvai. Tad kas yra Amerika tarptautinei trupei?
Tai galėjo tapti skirtingų kultūrų ir regionų kelione, kuri vis pasigirsdavo aktorių atliekamose dainose, jų melodijose ar, šnekantis, skirtinguose dialektuose. Tačiau viską užgoždavo politizuoti tekstai, vizualiai apipavidalinami, bet neįprasminami šiandien. Jei dabar kalbame apie Vietnamo karą, net patys amerikiečiai jį pradės lyginti su Irako situacija. Apie tai susimąsčiau ir aš, bet tokia mintis pasijuto vieniša salėje. Santykio stoka paliko daug tuščios vietos, kurios niekas neužpildė. Liko tik džiaugsmingi džiaugsmingų melodijų, pagrįstų skaudžiais ir net brutaliais tekstais, atlikėjai. Ir štai finalinėje dainoje sugebama paklausti „Do you care?" („Ar tau rūpi?"). „I don´t" („Ne"), atsakiau sau mintyse. Sau, nes ir aktoriai galų gale pasirodė esantys sau, neaišku, apie ką pasirinkę kalbėti, bet sugebėję paklausti, ar mums tas kažkas rūpi...
Kūryba po legendos vardu - tiek Grotowskio ir liko spektaklyje „I am America". Nepriekaištaujant dėl patogaus „skydo" vertėtų tik pastebėti, jog kurti savus metodus ar perkurti buvusius yra dažniausiai pasitaikantis kelias, dar kartą pateisinantis Legendą - tai, kas niekada nepasikartos.
