Svarbu, kokią būseną žiūrovui sukelia spektaklis, kaip į jį kreipiasi, kokį jį išleidžia iš teatro: piktą, sudirgusį, pavargusį, susimąsčiusį, įkvėptą. Juk nuo to priklauso, ką jis darys, kaip bendraus su kitais. Vis labiau vertinu kūrinius, kurie agresyviai neatakuoja, neišdirgina, po jų išeini susikaupęs, atsargesnis. Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ užsienio programoje parodytas ne tėvynėje kuriančio šveicarų režisieriaus Milo Rau spektaklis „Pakartojimas. Teatro istorija (-os) I“ daro gerą įspūdį pagarbiu ir ramiu bendravimu su žiūrovais, kai nesiekiama nei etiškai, nei estetiškai šokiruoti.
Spektaklyje dokumentinė žmogžudystės istorija susilieja su paties teatro, kuriame nuo Antikos laikų kolektyviai išgyvenamos tragedijos, apmąstymu. Atsispiriama nuo teatro kaip erdvės, kurioje prabyla mirusieji. Hamleto tėvo šmėkla atgyja, kad papasakotų tiesą. Ar gali šiuolaikinis teatras „prikelti“ Lježo mieste Belgijoje nužudytą trisdešimt dvejų metų homoseksualų vyrą Ihsane´ą Jarfi? Negali. Tačiau gali parodyti proto ir vaizduotės siekį suvokti įvykį ir jo tiesą.
Iš Rau spektaklio sklindantis liūdesys ir melancholija atveria tam tikrą bejėgiškumą susidūrus su blogio ir žiaurumo banalumu, absurdiškumu, beprasmiškumu, bet kartu tai ir pastanga atkurti humaniškumą. Vertintinas susivaldymas, stengiantis išlaikyti pagarbą ne tik žiūrovų, bet ir visų pusių atžvilgiu, nors nusikaltėliai - paprasčiausi, tą naktį per daug išgėrę, atbukę žmonės. „Jei tik tą vakarą būčiau likęs namie...“ - sako vienas žmogžudžių.
Paprastomis, matytomis priemonėmis - kamera, ekranu, aktorių atranka (teatru teatre), nuogumu - pasakojimas plėtojamas pavydėtinai lengvai ir elegantiškai. Iš arti filmuojami ir ekrane rodomi profesionalūs ir neprofesionalūs aktoriai įtikinami ir įdomūs, veiksmas scenoje darniai susipina su vaizdu ekrane, o nuogumas naudojamas tikslingai. Sūnaus pasigedusių tėvų nerimas ir pažeidžiamumas parodomas ne emocijomis, o išrengtais kūnais. Aktoriai trumpam virsta pasakojimui reikalingais veikėjais, kurių jausmai perteikiami iš tolo, tarsi jie patys nuo savęs būtų atsiskyrę.
„Pakartojimas. Teatro istorija(-os) I“ iš daugelio kitų dokumentinių kūrinių (sukurtų Lietuvoje ar pristatytų „Sirenose“) išsiskiria tuo, kad jame nėra nei beveidžio, šalto, nuobodaus dokumentinio tyrimo, nei to naivaus paprastumo, kuris atsiranda scenoje dalyvaujant neprofesionalams. Rau spektaklyje tyrinėjama dokumentinė istorija, bet ne mažiau galvojama apie raiškos formą, apie patį teatrą kaip priemonę, kitus menus bei intelektualias nuorodas (tarkim, Hannah Arendt). Juoku čia tampa režisierių brolių Dardenne´ų pavardė - jų filmuose, regis, filmavosi dauguma bent jau spektaklyje panorusių dalyvauti Lježo gyventojų. Penki tragedijos veiksmai virsta penkiais skyriais, kurių pavadinimai - „Gyvųjų vienatvė“, „Kito skausmas“, „Blogio banalumas“, ‚Nusikaltimo anatomija“ ir „Triušis“ - išryškėja ant ekrane rodomų liūdnų industrinių Lježo peizažų. Viskas baigiasi šeštu veiksmu - Wisławos Szymborskos eilėraščiu apie aktorius, užkulisiuose kantriai laukiančius nusilenkimo. Spektaklis taip pat užčiuopia prarają tarp teatro ir dokumentikos - aktorius yra tas, kuris įtikinamai meluoja, tarkim, kad kalba svetima kalba ar gali sudainuoti barokinę ariją.
Festivalis - galimybė ne tik pamatyti užsienio spektaklius, bet ir apmąstyti teatrą. Tai skatina „Sirenų“ klubo programa. Per diskusiją su režisieriais Milo Rau, Anna Karasińska ir Egle Švedkauskaite (moderavo Naubertas Jasinskas) išryškėjo klausimas apie politinį teatrą ir apie tai, kas apskritai yra politiška, o tai priklauso nuo konteksto. Iš vienos pusės skambėjo pasipriešinimas tikrovės ignoravimui, teatre kalbant tik apie „amžinąsias vertybes“, iš kitos - nenoras scenoje matyti tiesmukos laikraštinės informacijos. Rau kūryba parodo, kad politinis teatras nereiškia estetiškai (pa)prasto ar nesiekiančio egzistencinio lygmens. Per pokalbį su Alma Braškyte Rau perfrazavo vieną iš Belgijos „NTGent“ teatro, kuriam vadovavo, manifesto punktų, kad teatras ne atspindi tikrovę, o reprezentuodamas ją kuria.
„Sirenų“ klubo programoje pristatyti du Rau filmai galutinai įtikino, kad jis menininkas, galvojantis ne tik apie turinį, bet ir apie tai, kaip jį perteikti. Filme „Naujoji Evangelija“ („The New Gospel“, 2020) režisieriui pavyksta susieti dokumentiką ir fikciją, įgyvendinant manifesto principą menu kurti tikrovę. Filmuodamas filmą apie Kristų Materos mieste Italijoje Piero Paolo Pasolini ir Melo Gibsono kino kūrinių citatomis Rau parodo, kad jam rūpi ne tik politika, bet ir menas. Kristų filme vaidina juodaodis aktyvistas Yvanas Sagnetas, jis kviečia pabėgėlius, imigrantus sekti paskui jį. Taip itin šiuolaikiškai aktualizuojamas kultūrinis, tam regionui svarbus pasakojimas.
Filmas „Šeima“ („The Family“, 2021) - tai teatro scenoje nufilmuotos tikros aktorių An Miller ir Filipo Peeterso poros bei jų paauglių dukterų atkuriamas paskutinis šeimos, nusprendusios kartu nusižudyti, vakaras. Kūrinys sklidinas jaukios kasdienybės laidojimo liūdesio. Atrodo, ši šeima neturi jokių priežasčių nutraukti gyvenimo, nebent norėtų sustabdyti akimirką žavingą ir visi kartu iškeliauti į amžinybę, kol jų bendrystė neiširo. Filme nėra jokių svarstymų, ekspertų nuomonių ar dar ko nors, ko galėtum tikėtis pagal dokumentinį įvykį sukurtame kūrinyje, o tik mėginimas švelniai ir pagarbiai įsijausti į paskutinę šeimos dieną, susipinantis su šių konkrečių aktorių prisiminimais ir ritualais. Po „Naujosios Evangelijos“ išryškėja kita filmo „Šeima“, kurio pabaigos titre užsimenama apie psichologų išvadas dėl didelės kaltės ir išganymo, prasmė. Ar tai šeima, negalėjusi susitaikyti su prieštara tarp ramaus ir gražaus savo gyvenimo bei kitų, ne tokių privilegijuotų žmonių kančios?
Nyderlanduose reziduojančio vokiečių menininko Juliano Hetzelio kartu su Belgijos menų centru sukurtame spektaklyje-instaliacijoje „Mount Average“ tvirtai sukimba tema ir tai, ką jis leidžia žiūrovui patirti. Ryškiausias šio ateities ir galios fabriko jausmas yra baimė. Baisu žiūrėti į (ne)žmogišką pavidalą, kurio veidą slepia tąsi pilka masė, baugu kišti rankas į dvi skyles, kai nežinai, kas tavęs laukia, - neramu, kad kas nors jas suims. Gera pačiam minkyti medžiagą ir lipdyti tai, už ką gyvenime kovoji ir ko bijai. O po kiek laiko kitame kambaryje pamatyti, ką kuria kitų rankos. Įdomu, kaip ši instaliacija įsiurbia žiūrovą, kartu su kitais trimis keliaujantį per šešias erdves ir neilgas stoteles. Kai susiduri su politinių lyderių biustais ir patriotinėmis jų kalbomis, išklausai lengvai pamišusios dėstytojos paskaitą apie iš lubų į nedidelį kalną byrančią medžiagą, iš kurios pagaminti įvairių istorinių lyderių paminklai, o jos gavyba pražudė daugybę Afrikos (konkrečiau - buvusios Belgijos kolonijos Konge) gyventojų, supranti, apie ką visa tai.
„Mount Average“ teigia, kad ateitis yra taki, kad negalime atsiriboti nuo praeities, kad turėtume suvokti save kaip istorijos dalyvį, matyti ir įsiklausyti į galios ryšius, kad mes ją turime savo rankose. Tačiau pilka masė, iš kurios formuojasi mūsų baimės ir tikslai, slenka konvejerio juosta ir krinta į šlykščią krūvą, o iš jos gaminami anonimiški tvirti luitai, vėl minkomi kitų žmonių rankų. Ar kada nors bus perminkytos vyrų lyderių statulos, paminklai patriarchalinei galiai? Kokias vertybes jie simbolizuoja? Kovą už ką? Viskas kinta, bet kas susiformuos? Kodėl lipdome tą patį?
Hetzelio spektaklį-instaliaciją taip pat pratęsė platesnė „Sirenų“ klubo diskusija, išsamiai, iš skirtingų kontekstų aptarusi viešosios erdvės ir atminties ženklų klausimą (moderatorė Rasa Antanavičiūtė). Svarbus pasirodė juodaodės mokslininkės, aktyvistės ir menininkės iš Vokietijos Natashos A. Kelly klausimas, kas yra konkretaus kūrinio žiūrovas. Jį uždavė prisipažindama, kad su specifine savo patirtimi ir tapatybe, kuri gali būti apibūdinta tokiomis kategorijomis kaip rasė, lytis, klasė, amžius ir pan., ji jaučia, jog, pavyzdžiui, kūrinys „Mount Average“ kreipiasi ne į ją.
Festivalio kūriniai ne tik leidžia atkreipti dėmesį į tai, kaip menininkai įsivaizduoja savo žiūrovą ir su juo elgiasi, bet ir paliečia vaizdavimo problemą. Reprezentacija - didelė atsakomybė, nes scena gali įtvirtinti stereotipus. Vaizduojant galima pakartoti ir sustiprinti tam tikrus su įvairiomis tapatybėmis susijusius, bet ne visada teisingus arba supaprastinančius įsitikinimus. Lenkų režisierės Annos Karasińskos spektaklyje „Lengvi dalykai“ tyrinėjamas aktoriaus kūnas kaip vaizdavimo įrankis ir jam priešingas, performatyvus jo būvis. Kūrinyje atsiskleidžia specifinis moters požiūris į savo kūną, ydingas jo vertės, priklausomos nuo jaunystės ir grožio, suvokimas, taip pat išryškinamas paradoksas tarp noro būti matomai ir iš to kylantis atsiskyrimas nuo savo kūno, žvelgimas į jį iš šalies.
Scenoje susiduria Vyresnė Aktorė (Irena Telesz-Burczyk), pirmą kartą Lenkijos teatro istorijoje apsinuoginusi, su nostalgija prisimenanti praeities patirtį, kai buvo vertinamas jos grožis ir seksualumas, ir Jaunesnė Aktorė (Milena Gauer), kurios kūnu nebuvo patenkinti nei tėvai, nei partneriai, nei režisieriai. Patriarchalinėje sistemoje tam tikri kūnai turi daugiau privilegijų nei kiti. Teatro scenoje taip pat akivaizdi jų hierarchija ir vieni kūnai gauna daugiau galimybių. Kaip sako Jaunesnė Aktorė, dėl savo išvaizdos scenoje ji dažniausiai atlieka tik lengvus dalykus: ką nors atneša, padeda...
Režisierė Karasińska išryškina skirtį tarp matomo ir girdimo. Iš pradžių aktorės tamsoje dalijasi patirtimi apie savo kūnus, į kuriuos tiek kartų žiūrėta, kurie skolinti įvairiems personažams. Kai staiga užsidega šviesa - tai suveikia kaip efektas, apakinantis ir aktores, ir žiūrovus. Spektaklyje mėginama kurti atsispiriant nuo teorijos, keliaujama nuo vaidybos iki jai priešingo performatyvaus buvimo. Šmaikštaujama, kad aktorėms sunku scenoje nieko nedaryti ir tiesiog būti, tad reikia bent užpildyti tuštumą maistu - performatyviu veiksmu tampa keptos vištos valgymas. Režisierė ir per interviu, ir per „Sirenų“ klubo pokalbį gynė meno nepriklausomybę ir jo laisvę nuo tiesmuko politiškumo. „Lengvi dalykai“ - išoriškai kuklus spektaklis, nuaustas iš teorinių idėjų, priverčiantis suglumti ir kartu žadinantis norą perprasti giluminius jo ryšius.
Idėja svarbiausia ir kūrinyje „Encounters. Vilnius“. Paprastas suomių menininkių Katri Naukkarinen, Amandos Palo ir Olgos Palo iš susivienijimo „The Feminist Secret Society of Helsinki“ sumanymas pakviesti du žmones „iš gatvės“ atviro ir anonimiško pokalbio pasirodo netikėtai gaivus ir paveikia emociškai. Du atviro kvietimo būdu atrinkti dalyviai, uždaryti atskirose patalpose, kad vienas kitam ir žiūrovams išliktų nematomi, kalbasi per aktores, kurios scenoje persako jų žodžius. Tai gyvas, nenuspėjamas dokumentinis pokalbis, bet kartu aktorės (spalio 4-osios vakarą pasirodyme dalyvavo Vilma Raubaitė ir Milda Naudžiūnaitė) patiria teatrališką virtimo kitu procesą. Girdėdamos dalyvį per ausines iš pradžių jos paprastai atkartoja jo žodžius, bet netrukus perima emocijas, kurios koreguoja jų balsą, sėdėseną, laikyseną, be to, pačios reaguoja į tai, kas sakoma. Šiuos kelis lygmenis įdomu stebėti.
Pirmąjį pasirodymo vakarą per pokalbį išryškėjo tokios temos kaip santykiai, vienatvė, politika, neįgyvendintos svajonės, taip pat atsiskleidė dviejų moterų poros planai susilaukti vaikų ir tam nepalanki teisinė aplinka bei vienišo tėvo, vyresnio nei keturiasdešimties metų, požiūris į vaikus ir moteris. „Encounters. Vilnius“ - gaivi sąjunga tarp dokumentinių istorijų ir teatrališkumo, leidžiančio aktorėms pabūti kitu, sukelianti daug emocijų, kylančių įsijaučiant į dalyvių drovumą, jautrumą, pažeidžiamumą ir ne visada lengvai mezgamą dialogą.
Kitoks, eksperimentinis dviejų nepažįstamųjų susitikimas įvyksta spektaklyje „Blood Stories Lithuania“. Portugalų režisieriaus ir aktoriaus Jorge Andrade meninis projektas su lietuvių kompozitoriumi Jonu Jurkūnu gimė iš atliktų DNR testų ir kitų užduočių, kurios sumanymo aprašyme atrodo intriguojančios, bet scenoje pabyra į pokalbių su DNR giminaičiais iš viso pasaulio nuotrupas. Jose pasikartoja temos apie skirtingas tautybes, rases ir religijas. Kūrėjai suponuoja neretai girdimą, užliūliuojančią idėją, kad pagal DNR mes daug labiau susiję nei manome. Nepaisant keliskart pasikartojančios ir skaudžios temos apie seksualinį smurtą prieš vaikus ar dramatiško momento, kai sužinome, kad vienas iš pašnekovų nusižudė, istorijos lengvai nesijungia ir prailgsta.
Pasakotojo vaidmenį įtraukiai atlieka Andrade, atkurdamas ir imituodamas pokalbius su DNR giminaičiais, žaisdamas su dokumentiniais balsų įrašais ir titrais, kuriuos valdo Jurkūnas, vilkintis visiškai jį paslepiantį ilgų žolių kostiumą. Visa galiausiai virsta muzikiniu pasirodymu, kai dingsta žodžių prasmės, tapdamos skambesiu... Ne visi meniniai bandymai priveda prie konkrečių rezultatų, bet tai nereiškia, kad neverta eksperimentuoti.
Dvidešimtmetį šiemet švenčiančios „Sirenos“ tarptautine ir klubo programa žiūrovams ir teatro kūrėjams pasiūlė ne įspūdingus reginius, bet apmąstymų erdvę. Joje iškėlė egzistencinius klausimus apie tai, kokio teatro ir kokios tikrovės siekiame bei apskritai kokį būties tikslą kiekvienas sau keliame.
