Kur buvo gera dirbti (1)

Audronė Girdzijauskaitė 2021-04-19 satenai.lt, 2021-04-09
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ir jo prieigos iš A. Vienuolio gatvės pusės. (nuotrauka iš vilnius21.lt)
Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras ir jo prieigos iš A. Vienuolio gatvės pusės. (nuotrauka iš vilnius21.lt)

aA

Didžiąją gyvenimo dalį intuityviai ieškojau vietos, kur būtų gera būti ir dirbti. Pradžioj pakako stalo savo kambaryje, kuris man atiteko mūsų šeimai sumažėjus. Jis buvo nemažas, aukštom lubom, kaip ir visi vadinamuosiuose Mokslininkų namuose, su dideliu dvivėriu langu, pro kurį iš penkto aukšto galėjai matyti energingai tekančią Nerį, Šv. Rapolo bažnyčią ir Šv. Jokūbo bažnyčios gan rūsčią vakarinę dalį, aukštyn kviečiančius jų barokinius bokštus. Taip pat - Šv. Jokūbo ligoninės (tada vadintos I tarybine) kiemą, per kurį retsykiais pamatydavai į lavoninę vežamus baltai uždengtus miruolius. Memento mori. Draugams architektams patarus, mano kambarys buvo išdažytas šalta pilka spalva, bet užtat lubos - neįtikėtina, tiesiog skambančia ciklamenine (!), kuri sugerdavo ir lietaus debesis, ir ryto saulę. Sienų niūrumą savaip dengė, sklaidė šviesi senelio rūbų spinta, nemaža knygų lentyna, keli paveikslai ir senas kriaušės formos barokinis veidrodis su nudaužytu dekoru. Išgyvenęs karą, ne kartą kritęs, kaip, beje, ir senelio stovimas, kulkos pervertas laikrodis ir kulkos sužeistas šviestuvas. Šis veidrodis kartu su panašaus stiliaus staleliu ir siūbuojančia etažere liaunom kojelėm, kokias mėgsta tapyti dailininkė Meda Norbutaitė, tarsi stabdydama laiką, buvo pirkti iš skrybėlininkės ponios Rožės, kuri rengėsi su visai išvykti į Lenkiją, paskui į Izraelį. Bet darbui stalelis buvo per mažas ir per gražus. Muziejinis. Jis labiau būtų tikęs rašyti ranka, konspektuoti, mokytis atsivertus vieną ar dvi knygas, rašyti laiškus... Kai iš pirmų dviejų atlyginimų nusipirkau iš stenografistės nedidelę, gan lengvą, plokščią bordinės spalvos ispanišką mašinėlę „Kolibri“ su sidabriniu paukšteliu ant dangtelio virš klaviatūros, pamilau ją iš karto, bet ant „pasoginio“ stalelio pasidarė gan ankšta. Juo labiau kad ir darbų tolydžio daugėjo. Su ta mašinėle kelis dešimtmečius teko keliauti į įvairiausias vietas, kur buvo galima dirbti - į mūsų sodą, į Druskininkų sanatorijas, į Nidą, į lietuvišką Kaptarūnų kaimą Baltarusijoje. Ir dabar, kai jau niekas nebegamina joms specialių juostų ir neberemontuoja ilgainiui lūžtančių raidžių kojelių, dėklą su mašinėle, kompiuterio nukonkuruota, laikau po stalu ir galvoju, kokiam gi muziejui ją padovanoti.

Jau laisvos Lietuvos laikais man atiteko dar prieškarinis Mamos rašomasis stalas, prie kurio ir dabar sėdžiu ir, pasukusi galvą į kairę, jau iš A. Vienuolio gatvės vėl matau ypatingą vaizdą: Trijų Kryžių kalną ir baltus kryžius, kurie kartais išnyksta rūke ar pūgoje, Gedimino pilies vėliavą (patį bokštą dabar užstoja kažkokie Vyriausybės rūmų antstatai - gal liftams), Šv. Jurgio bažnyčios vakarinį fasadą, spindintį saulės laidos valandomis, ir grakščius jo bokštelius, ir didžiulį spalvas keičiantį klevą, o arčiau - Operos pietinį šoną ir automobilių prigrūstą aikštę, kurioje, regis, numatoma statyti pagalbines patalpas baletui. Jeigu iškils čia aukštas statinys - siaubas! Nes aprašytas vaizdas mane tarsi gaubia, saugo, o gal ir įkvepia dirbti, neprarasti vilties.

---

Jaunystėje romantiškiausia darbo vieta buvo mūsų sode, Ežerėliuose, Gaidžių gatvėje, kuri nuo Nemenčinės plento septinto kilometro vingiuoja kairėn, tiesiai į mūsų netipinį sklypą ant skardžio krašto, apsuptą pušyno. Greta buvo nemaža pieva, kurioje šeštojo dešimtmečio pradžioje dar ganėsi žalmargė karvė, o karvei dingus - kaimynų ožkos. Būtent jos viską nuėsdamos neleido pievai apaugti krūmais, plėstis čia miškui, todėl pieva buvo dosni žemuogių, visokių žolynėlių, o rudenį pakraščiais pasipuošusi violetiniais viržiais. Mūsų žemame, prastame plytiniame name vis prietema, o vasarai baigiantis - ir drėgmė; užtat vasarą tikras rojus - atviroje verandoje po stogu didelis stalas, prie kurio koncentravosi visas gyvenimas; jis buvo tarsi sutvertas tam, kad po lengvų pusryčių, po kavos sėstum prie jo ir dirbtum, plačiai aplink išsidėliojusi visokius rankraščius, lauko akmenėliais prislėgtus, kad vėjas neišnešiotų. Pavargusi eidavau į pievą rinkti žemuogių ar mėlynių ir valgydavom jas su pienu, kartais - su ožkos pienu ir juoda duona. Rudenį ilgai nesinorėdavo užbaigti sezono, dirbdavau prie to stalo apsivilkusi senus senelio Izidoriaus avikailius. Tarpuose mėgau genėti vaismedžius, man patikdavo ant šakos pasikabinus kelis pjūklus sėdėti medyje.

Čia atvykdavo draugai - kviesti ir netikėti, vieni padėdavo prie sodo darbų, kiti mėgo semti vandenį iš šulinio į dideles metalo statines, nes vandentiekio nebuvo, o va Saulius Macaitis čia irgi mėgo rašyti žiūrėdamas kažkur į tolį, į siūbuojančias senų pušų viršūnes; būdavo, valandą kitą padirbam, paskui paskaitom vienas kitam ištraukas. Pamenu, po Ibseno „Šmėklų“ pastatymo Jaunimo teatre niekaip negalėjau sugalvoti pavadinimo recenzijai ir Saulius juokais pasiūlė: pavadink tiesiog „Šmėklynu“, nes režisierius Jonas Pakulis bandė ir tikras šmėklas spektaklio „uvertiūroje“ parodyti. Kokias dvi tris valandas padirbėję, išalkdavom. Mūsų užkandos būdavo kuklios, improvizuotos iš turimų ir iš lauktuvių. Virdavom ant senos elektrinės viryklės, srovė ten silpna, tai net bulvių tekdavo laukti gerą valandą. Bet turėjom seną, parūdijusią dviejų aukštų elektrinę orkaitę - joje galėjai kepti pyragą ir obuolius, ir net pusė vištos tilpdavo. Dažnai kas nors atsiveždavo vyno, o kavos tai jau niekuomet netrūko. Saulei leidžiantis veranda skęsdavo rausvoje šviesoje, ir mūsų rankraščiai ant stalo atrodė šilti, jos nuspalvinti... Sovietmečiu per Kauno dramos teatro gastroles atvažiuodavo į sodą aktorių - yra buvę Rūta Staliliūnaitė, Jūratė Onaitytė, Algis Masiulis, Rimas Bagdzevičius, Robertas Vaidotas, Valdas Žilėnas ir kiti, o kartą drauge su jais pavyko atsikviesti ir senojo teatro „primadonas“ - Kazimierą Kymantaitę ir Moniką Mironaitę. Mes buvome sutarę sulaukti saulės patekėjimo, rytinių autobusų, o damos vis dėlto buvo kiek anksčiau parvežtos namo. Apie ką kalbėdavom? Aišku, apie teatrą. Vynas kaitino aistras, ginčijomės, žavėjomės...

Bet atėjo laikas sodą parduoti. Aplink mus turčiai ėmė statytis prabangias vilas su tvirtom tvorom, ekranais, piktais šunimis, išpuoselėtom angliškom pievelėm. O mūsų mediniai varteliai daugybę metų buvo uždaromi nedideliu kabliuku. Pradėjo lankytis benamiai, kartą atvažiavusi neberadau indų, kitą - patalynės... Kartą atvykom į jau parduotą sodą, kuriame viskas buvo kaip buvę, nes naujus šeimininkus užgriuvo krizės banga. Varteliai apraizgyti vijoklių, prie tako iškerojo erškėtrožė, šulinio dangtis neuždengtas... Pro verandos langą pamatėm, kad ant prieškarinės sofos, kuri buvo pirkta Kaune, man gimus, senu pledu užsiklojęs miega kažkoks jaunuolis, pigius sportbačius tvarkingai pasistatęs kojūgalyje ant išskleisto „Savaitės“ žurnalo. Sūnus norėjo pasiimti ant sienos paliktą savo paveikslą, bet nutarėm to bėdžiaus nežadinti... Išliko tik ilgesys, sapnai apie sodą - kaip ilgai lingavusi lūžta pušis, kaip atvyksti, o ten jau svetimi, kaip prie pamatų kalasi žibutės, o po obelim - krokai lenda tiesiog iš po sniego. Mama stovi po obelim ir klausia: „Kas ten čiulba?“

satenai.lt

Komentarai
  • Mūsų gyvenimas scenoje

    Galima tvirtai teigti, kad Kinija atėjo ir pas mus. Susikaupimo reikalaujančioje ar jau pagavusioje tave scenoje staiga kaip žaibas akis apakina išmaniojo ekranas. Priešais sėdinčiajam būtina tą sceną nufotografuoti!

  • Apie meilę ir muziką

    Kūrinius sieja performatyvaus ritualo momentas: „Broken Hearts Club“ jis buvo gyvas, vykstantis čia ir dabar, o „Vaivorykštės miuzikle“ – surežisuotas ar veikiau kūrybos procese vykusio ritualo rezultatas.

  • Iš bloknoto (54)

    Monodramą suvaidinti gali tik retas aktorius. Brandi asmenybė. Kiek aktoriai bando patys save režisuoti, jiems dažniausiai nepavyksta. <...> Beje, neaišku, kas čia kūrėjai, nejaučiu režisieriaus Koršunovo rankos.

  • Laudacijos „Teksto rakto“ ir „Meno rakto“ laureatams

    Pagerbti – tai Scenos meno kritikų asociacijos kertinis principas, įteikiant apdovanojimus. Pašlovinimą ir kolegų dėmesį šiemet patyrė Rūta Oginskaitė ir Paulius Markevičius.

  • Sezono pusiaukelė

    Kaip ir apie ką šį sezoną pasirinko kalbėti teatrai ir juose kuriantys menininkai? Kas yra svarbiau teatrų programose – veiklos krypties vienovė ar menininkų idėjos, o gal teatro ir publikos dialogas?

  • Ceremonija bėgte

    Nominacijų sąrašai tampa kompasu. Kad ir ką parodytų rodyklė, visi paminėti kūrėjai tampa metų verčiausiais, sugebėjusiais išsiskirti iš nemenko būrio kolegų. Tad kokį vaizdą šiemet atvėrė Lietuvos teatras?

  • Pažvelgti į akis Dionisui

    Ar teatro rampos šviesos gali nušviesti visuomenės traumą, užuot toliau klaidingai nušviesdamos vien pačios save? Nėra aiškių atsakymų, nes teatras egzistuoja ir išlieka būtent dėl neatsakytų klausimų.

  • Iš mūsų vaidybų (XXIV)

    Krystiano Lupos teatras [net iš nufilmuoto spektaklio – vaizdo įrašo „Slėptuvė“] suteikia malonumą lukštenti intelektualias veikėjų pokalbių nuorodas ir sekti subtilius jų santykių bei jausmų niuansus.