Miesto ir kūrybiškumo tema mus pagavo labai netikėtai. 2021-ųjų pavasarį, per karantiną, kai palaikyti ryšį leido tik virtualios bendravimo platformos, kad visai nepaskęstume buityje, pradėjome tradiciją sekmadienio rytais dalytis įvairiomis įžvalgomis ir idėjomis. Esame skirtingų specialybių - teatrologijos ir psichologijos - atstovės, abi besidominčios kūrybiškumu. Dėmesį patraukė reiškinys, kai vis dažniau teatro menininkai palieka sostinę, kad kurį laiką kurtų kokioje nors kitoje vietoje. Be abejo, tam įtakos turi ir kultūros politika, įvairios finansuojamos mobilumo programos, tačiau už šio reiškinio slypi daugiau nei meno kūrėjų noras keliauti ir įgyti naujos patirties. Vis stiprėjo nuojauta, kad kūrybos mieste ir už jo ribų dinamika turi tiesioginį ryšį su teatro menininkų kūrybiškumu ir apskritai su scenos meno raida. Užplūdo įvairūs prisiminimai, susiję su skaitytomis knygomis, istorinėmis žiniomis, atliktais tyrimais. Štai kad ir vienas iš intriguojančių faktų. Pasirodo, egzistuoja sąsaja tarp miesto dydžio ir gyventojų vaikščiojimo tempo: kuo didesnis miestas, tuo greičiau vaikšto jo gyventojai. Be to, didesniame mieste gyvenantys žmonės sukuria ir nuveikia daugiau nei mažesnio miesto gyventojai. Tada, po kelių sekmadieninių susitikimų, lyg kokiai užtvankai sugriuvus, ėmėme kalbėti viena per kitą, vardydamos mums žinomus faktus, pastebėjimus ir nuojautas apie miesto ir teatro ryšius. Išryškėjo akivaizdi tiesa: Vakaruose teatras nuo pat savo atsiradimo Atėnų polyje visada buvo glaudžiai susijęs su miesto kultūra ir urbanizacijos procesais. Ir vėliau, nors greta egzistavo ir klajojančių teatro trupių tradicija, teatro gyvenimas telkėsi didesniuose miestuose. Teatro vieta formavo tam tikras ir kūrybos proceso, ir spektaklio suvokimo konvencijas, kūrybinio ir žiūrovinio elgesio modelius. Tačiau XIX a. pabaigoje atsiradus režisūrai, į teatro vietą ir erdvę imta žiūrėti ne tik kaip į sklandžios sceninės komunikacijos garantą, bet ir kaip į ribojančią konvenciją. Jau pirmieji režisieriai reformatoriai ėmė eksperimentuoti ne tik su scenos erdve, bet ir su teatrinėmis vietomis. Retkarčiais kai kurie kūrėjai „pabėgdavo“ iš teatro ir kurdavo gamtoje arba kaime, atokiai nuo miesto. Jacques´o Copeau, Jerzy Grotowskio, Eugenio Barba´os, Peterio Brooko kūrybos epizodai liudija atsitraukimo nuo miesto kultūros efektyvumą. Tad nusprendėme, derindamos teatrologijos ir psichologijos mokslų prieigas, patyrinėti, kokią įtaką teatro menininkų kūrybai turi miesto ir ne-miesto aplinka, kas atsitinka, kai kūrėjas atsitraukia iš įprastos miesto aplinkos. Pirmajam tyrimo etapui pasitelkėme atvejo analizę ir kalbinome du skirtingų kartų teatro režisierius. Pristačius tyrimo rezultatus mokslo straipsniuose, mintys apie aplinkos ir kūrybiškumo ryšius vis dar nepalieka mūsų. Tad kalbamės, šįkart jau gyvai, apie atliktą tyrimą ir tai, kas į jį „netilpo“.
Agnė Jurgaitytė-Avižinienė: Kūrybiškumas - psichologijoje nemažai tyrinėta tema, vis dėlto prie jos vis grįžtama, nes jaučiama, kad iki galo šis reiškinys dar nepaaiškintas. XX a. pradžioje, kai psichologija ėmė domėtis žmonių produktyvumu ir pasiekimais, didžiausias dėmesys buvo skiriamas intelektui. Aukšti IQ rodikliai taip pat buvo siejami su produktyvia menine veikla, talentais. Tik 1950 m. Amerikos psichologų kongrese Joy´us Paulas Guilfordas pasiūlė atsižvelgti į naują veiksnį - kūrybiškumą. Kūrybiškumas nebuvo tiesiogiai siejamas su intelektu, pastebėta, kad gali būti net priešingai. Didelis dėmesys imtas kreipti į divergentinį mąstymą, kuriam būdingas ne vienas aiškus siūlymas, kaip spręsti problemą, o būtent sprendimų gausa, gebėjimas pažvelgti į problemą iš skirtingų perspektyvų. Divergentiniam mąstymui būdingas originalumas, gausa, detalumas ir lankstumas. Nelieka vieno teisingo sprendimo. Šiuos Guilfordo pastebėjimus lydėjo naujų kūrybiškumo tyrimų proveržis. Išryškėjo trys tyrimų kryptys: kūrybiška asmenybė, pats kūrybos procesas ir unikalus kūrybos produktas. Bet ilgainiui pastebėta, kad toks tyrimo krypčių išsišakojimas iki galo nepaaiškina kūrybiškumo fenomeno, tad natūraliai tyrimai ėmė krypti holistiškumo link. Atsirado naujų požiūrių. Pavyzdžiui, ypatingas dėmesys imtas kreipti ne į individą, o į grupę. Arba pastebėta, kad kūrybiškumas yra tik viena iš gabių ar genialių asmenybių savybių. Juk kūrybiškumas skleidžiasi ne vakuume, o konkrečioje aplinkoje - kultūrinėje, socialinėje, ekologinėje, vidinėje. Mane nustebino, kad tyrinėdami ir kūrybos procesą, ir produktus, psichologai dažnai remiasi dailininkų, muzikantų, poetų kūryba, o pastaruoju metu - ir mokslininkų veikla, į kurią irgi žiūrima kaip į kūrybos procesą. Tuo metu teatrinė kūryba retai atsiduria psichologijos tyrimų centre. Daugiausia tyrinėti pavieniai asmenys - aktoriai, režisieriai, jų genialumo apraiškos.
Ramunė Balevičiūtė: Kūrybiškumo samprata glaudžiai siejasi su talento sąvoka. Genijaus fenomenas mene - tai XIX a. palikimas. Iš esmės XIX a. teatro istorija - tai aktorių-genijų istorija. Atsiradus režisūriniam teatrui, dėmesys nukrypo į genijus-režisierius. Žodžiu, ilgą laiką visuomenės ir tyrėjų dėmesio centre buvo išskirtinės asmenybės. Beje, ir menininkų ugdymas, nors pasitaikydavo ir išimčių, buvo nukreiptas į ypatingu talentu apdovanotų kūrėjų „gamybą“. O štai pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie kolektyvinę kūrybą, apie bendros kūrybos metodus kaip kūrybiškumo šaltinį.
A. Jurgaitytė-Avižinienė: Psichologai šioje srityje yra atlikę labai įdomių tyrimų. Pavyzdžiui, 2014 m. atlikta studija patvirtino, kad žmonės intuityviai labiau vertina individų, o ne grupės sukurtus kūrinius.
R. Balevičiūtė: Įdomu, kad ir mūsų tyrimas atskleidė, jog pabėgimai iš miesto verčia persvarstyti hierarchinius grupės santykius ir pačią grupės struktūrą. Tyrimo rezultatai parodė, kad, palikę įprastą kūrybos vietą su visomis jos konvencijomis, rutina ir nusistovėjusia kūrybinės grupės hierarchija, dažniausiai grįsta režisieriaus autoritetu, menininkai yra linkę labiau taikyti grupinės, kolektyvinės kūrybos metodus. Be to, teatras iš prigimties yra kolektyvinis menas, bet, įprastą kūrybos vietą iškeitus į kitą, dažniausiai esančią ne mieste, ryšiai tarp kūrybinės komandos narių įgauna kitą vertę. Svarbu ne tik tai, kad susikuria naujos konsteliacijos grupėje, žmonės apsikeičia arba prisiima naujus vaidmenis, bet ir labiau imamas vertinti kiekvieno indėlis, viskas, kas vyksta, suvokiama kaip labiau reikšminga, prasminga. Tai lyg ritualas ar šventė, iš kasdienybės išplėštas laikas.
A. Jurgaitytė-Avižinienė: Taip, ištrūkus iš blaškančios ir daugybės ryšių prisotintos aplinkos, susikuria unikali galimybė su žmonėmis užmegzti artimesnį ryšį, o tai iš karto pakeičia ir savijautą, ir santykius, ir perspektyvą. Tokiu būdu atsiranda naujų idėjų. Jos gali nebūti labai didelės, tačiau nuskamba svariau ir prasmingiau. Mane labiausiai nustebino, kiek daug yra skirtingų būdų savo patirčiai sustiprinti. Man labai patiko, kai mums besikalbant spontaniškai paminėjai Gilles´o Deleuze´o ir Félixo Guattari rizominio būvio sampratą ir šakninės bei rizominės tapatybės priešpriešą. Iš tikrųjų į šiuos fenomenus žiūrima nevienareikšmiškai: kartais šakninis būvis nuvertinamas kaip pernelyg siauras ir ribojantis, o kartais - kaip vertingas, suteikiantis stabilumą ir leidžiantis pasiekti gelmę. Taip ir su rizominiu būviu: viena vertus, jis šlovinamas dėl atveriamų galimybių įvairovės, kita vertus - jam prikišamas paviršutiniškumas. Bet svarbu, ne kuri šaknis yra geriausia, bet kada kurią pasirinkti.
R. Balevičiūtė: Susidūrėme su įdomiu paradoksu: miestas siejamas su veiklumu, įvairialypėmis galimybėmis, kaita, dinamika ir pan. Atrodytų, visi šie veiksniai turėtų skatinti kūrybiškumą, juolab kad yra ir nemažai tai patvirtinančių įvairių sričių tyrimų. Tačiau, nepaisant visų stimulų, miestas taip pat vargina, siurbia energiją, blaško, skatina konkurenciją, verčia nuolat būti budriam, pasirengusiam. Kaip sakė vienas mūsų tyrimo dalyvis, miestas - puiki terpė vidutinybei. Pavyzdžiui, vidutinių gebėjimų menininko kelias yra važinėti tarp miestų ir iš naujo kurti naują įspūdį, o kad išliktum viename mieste, turi būti stiprus. Mietas - tai įspūdžio kultūra. Be to, mieste nėra laiko „įsišaknyti“. O štai kaimo arba gamtos aplinka prislopina konkurenciją, atsiskyrus pavyksta pasiekti kitokią, emociškai palankesnę ir ne tokią įtemptą, net žaismingą atmosferą tarp žmonių, kuri yra ne tik produktyvi, bet ir teikianti pasitenkinimą. Mieste menininkai dažniausiai susiduria su keletu dėmesio objektų vienu metu (tai tarsi rizominis būvis), tuo metu patekimas į ne-miesto aplinką dėmesį sufokusuoja į vieną dalyką, leidžia išsigryninti svarbiausius dalykus, permąstyti profesinę tapatybę. Tačiau tikrasis atsitraukimo vertingumas išryškėja tik grįžus į miesto aplinką.
A. Jurgaitytė-Avižinienė: O gali būti taip, kad menininkas nenorėtų grįžti į įprastą aplinką ir parvežti į savo miestą naujų įžvalgų?
R. Balevičiūtė: Apskritai pasitraukimas iš įprastos kūrybos aplinkos dažniausiai susijęs su naujos teatro kalbos paieškomis, su siekiu užčiuopti esmę, pačią teatro kūrybos šerdį (o šis poreikis dažnai kyla ir iš egzistencinių krizių).Teatro istorijoje yra buvę, kai nusprendę atsitraukti kūrėjai nebegrįžo atgal. Geriausiai turbūt žinomas J. Grotowskio atvejis. Šis lenkų režisierius, nusivylęs teatro „teatriškumu“, pasinėrė į dvasingumo studijas, ėmė ieškoti „tikrojo“, giluminio ryšio tarp žmonių, jo projektai, kurių jau nepavadinsi teatro spektakliais, įgavo psichoterapijos ar dvasinės praktikos dimensiją. Eksperimentuodamas gamtos apsuptyje ir tolimų kelionių metu megzdamas ryšius su vietinėmis gentimis, Grotowskis pasinėrė į ritualų tyrinėjimą tam, kad kiek įmanoma sustiprintų ryšį su natūralia aplinka. Šiuos savo tyrinėjimus jis pavadino „Šaltinio teatru“. Įdomu, jog vienas mūsų tyrimo dalyvis pasitraukimą iš miesto irgi grindė kūrybos šaltinio paieškomis. Tačiau tuo pat metu jis pabrėžė, kad labai svarbu sugrįžti į miestą. „Kai turiu ką atiduoti - važiuoju į miestą“, - sako jis. Vertinga ta atskirtis, kai pasiekiama būsena, kai gali „įkristi“ į savo kūrybos pasaulį ir iš jos išsinešti naują meninio kūrinio tikrovę.
A. Jurgaitytė-Avižinienė: Reziumuojant galima sakyti, kad abi aplinkos savitai stimuliuoja kūrybiškumą: miestas - per siūlomą gausą, kontaktus, tempą, konkurenciją, o ne-miestas - per susitelkimą, pasinėrimą, įsigilinimą. Šių dviejų kūrybiškumo sąlygų balansas leidžia palaikyti optimalią, teatro pasauliui tinkamą energijos ir idėjų apykaitą.
R. Balevičiūtė: Man buvo įdomiausia, kad mūsų iškeltas klausimas apie miesto ir ne-miesto aplinkos įtaką menininkų kūrybai suteikė impulsų apsvarstyti ir permąstyti fundamentaliuosius su kūrybos procesu susijusius klausimus. Mūsų tyrimas atskleidė, kad miesto ir ne-miesto įtakos poveikis teatro menininkų kūrybiškumui iš tiesų yra labai kompleksinis klausimas, kurį tyrinėti paranku derinant menotyros ir psichologijos metodus bei įžvalgas.
„Teatro žurnalas“, Nr. 23
