2024-uosius Lietuvos kultūros žiniasklaida pasitiko be pagrindinio finansavimo šaltinio. Pernai panaikinus Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondą (SRTRF), nepavyko sklandžiai pereiti prie naujojo Medijų rėmimo fondo (MRF) finansavimo sistemos.
2023-iųjų rugsėjo 6 dieną, 15min.lt studijoje Monikos Bertašiūtės-Čiužienės paklaustas apie MRF situaciją, kultūros ministras Simonas Kairys teigė, kad „ruduo yra tas laikas, kada fondas turi startuoti ir jau pradėti dalinti lėšas“. Tuomet retoriškai paklausė, „ar geriau turėt kreivą, neaiškų procesą, bet visiems įprastą, ar pasitikt tiesiog naujoves?“, ir galiausiai pakartojo „ruduo yra tas laikas, kada tie kvietimai tikrai turi būti padaryti“.
Jau po savaitės, rugsėjo 13 dieną, Gedimino Kajėno publikacijoje skaitėme kiek mažiau viltingus viceministro Vyginto Gasparavičiaus žodžius. Jis patikino, kad rugpjūtį parengti dokumentai jau guli pas notarą ir laukia savo kelionės į Registrų centrą. Anot jo, spalio mėnesį ketinta išrinkti įstaigos vadovą, paraleliai rengiant Fondo finansavimo nuostatus, renkant ekspertus ir skelbiant paraiškų teikimo laiką. „Tikimės paraiškų konkursą paskelbti gruodžio mėnesį, o mažųjų programų rezultatus turėti dar šiais metais“, - viltį išreiškė viceministras.
Šiandien matome tokią situaciją: 2024-ųjų sausį vis dar rengiami finansavimo nuostatai ir ieškoma ekspertų, o lapkričio pradžioje darbą pradėjęs MRF vadovas Ruslanas Iržikevičius prispaustas žiniasklaidos galiausiai patikina, kad konkursai bus skelbiami vasario pabaigoje.
Akivaizdu, kad atsakingiems profesionalams nepavyko nei sklandžiai susitvarkyti su pokyčiais, nei adekvačiai komunikuoti informacijos nukentėjusiai visuomenės daliai. Kultūros žiniasklaidos atstovai rašė tekstus, kalbėjo, siūlė sprendimus, tačiau nesulaukę jokių viltį teikiančių reakcijų, liko tyliai laukti. Nuleistas rankas suprasti nesunku: ministro Kairio žodžiai ir kalbėjimo tonas jau kurį laiką liudija nepakankamą kultūros lauko problemų išmanymą ir minimalų susirūpinimą. Ypač nuvilia tai, kad dažniausiai apie problemas jis kalba remdamasis ne kultūros žiniasklaidoje srities profesionalų iškeltais klausimais, o socialiniuose tinkluose išpopuliarėjusiomis žiniomis ar televizijoje influencerių paminėtomis problemomis.
Tad nieko keista, kad, anot „Kultūros barų“ redaktorės Laimos Kanopkienės, ministras neatsakė į jos siųstus laiškus, kuriuose prašyta spręsti vėluojančio MRF finansavimo problemą. Nesulaukusi politinės jėgos reakcijos, sausio 22 dieną ji išplatino žinią nutraukianti 59-tus metus skaičiuojančio leidinio veiklą. Tiesa, tą pačią dieną LRT KLASIKOS laidoje „Pakeliui su klasika“ ji nebebuvo tokia griežta: paklausta, ar būsimame Medijų rėmimo fondo konkurse ji teiks paraišką, atsakė teigiamai.
Kanopkienės pasisakymas inspiravo naują kultūros žiniasklaidos profesionalų sujudimą: pasirodė įrašai socialiniuose tinkluose, žurnalistai kalbino „Kultūros barų“ ir kitų leidinių atstovus, taip pat - Kultūros periodinių leidinių asociacijos pirmininką Gytį Norvilą. Nė vienas neneigė problemos, tačiau į ją reagavo skirtingai. Skambiai pasisakė menotyrininkė Agnė Narušytė, teigusi, jog „valdžia galės užsikabinti medalį, kad sužlugdė kultūrinę spaudą“.
Suprantama, kad šiandienė situacija kelia baimę ir nerimą: finansavimo ateitis neaiški, pinigų trūksta jau dabar, periodinių leidinių redakcijos neturi pagrindo būti tikros, kad galės įvykdyti įsipareigojimus prenumeratoriams, o atsakingi asmenys tinkamai neatsižvelgia į kalbančiuosius apie problemas ar net juos niekina.
Vis dėlto, į viešumą iškelti kultūros žiniasklaidos atstovų pasisakymai greta institucinių problemų ir politinės valios stygiaus paskatino prisiminti bei dar kartą apsvarstyti ir pačios kultūros žiniasklaidos sistemines bėdas. Tokias, kurias spręsti pajėgūs tik jos atstovai ir niekas kitas: nei laiku gautas finansavimas, nei politiniai sprendimai tam įtakos veikiausiai neturės.
Žvelgti į (taip pat ir savo) patirtis paskatino redaktorių atsakymai į klausimus apie pokyčius. Pavyzdžiui, LRT aktualijų studijoje išgirsti tikinimai, kad leidiniai keičiasi (tai grindžiančių pavyzdžių nepavyko išgirsti), o tam tikri dalykai (pavyzdžiui, dešimtmečių senumo dizainas) išlieka tik dėl to pageidaujančių skaitytojų. Arba akcentuota jaunų profesionalų integracija į redakcijos ar autorių komandą, nepaminint, kuo jaunystė atsiskleidžia veikloje (juk, perfrazuojant LRT laidos pavadinimą, pasas gali meluoti).
Deja, šiandien atrodo, kad nei jaunystės entuziazmas, nei brandi patirtis neužtikrina sklandžios kultūros žiniasklaidos integracijos 2024-ųjų realybėje. Vienas pavyzdžių - iki šiol išlaikymo tikimasi iš dviejų fondų: buvusio SRTRF ir Lietuvos kultūros tarybos. „Kultūros barų“ situacija dar absurdiškesnė: redakcija teikdavo paraiškas tik SRTRF ir net praėjusiais metais paaiškėjusios problemos akivaizdoje nebandė kreiptis finansavimo kitur. Anot Kanopkienės, Lietuvos kultūros tarybai paraiška nebuvo rašyta, nes nenorėta didinti konkurencijos. Vėliau „Panoramoje“ vienas žurnalo redaktorių Almantas Samalavičius tikino: „Pagrindinis mūsų rėmėjas daugybę metų buvo SRTRF. Šiandien toks turėtų būti Medijų rėmimo fondas. Kodėl mes turėtume kreiptis į tas organizacijas, kurių paskirtis yra kita?“
Vis dėlto, SRTRF lėšos būdavo dalijamos konkurso būdu. Tad klausant žurnalo redakcijos komentarų apie jiems „savaime suprantama“ priklausantį finansavimą, pradeda kilti skaidrumo klausimų. Tai nieko nauja - jų kildavo ir anksčiau, nes SRTRF viešai nepateikdavo nei vertinimo balų, nei komentarų. Neretai atrodydavo, kad pinigai skirstomi ne pagal projektų turinį, o pagal tarybos logiką: vienais metais daugiau paremti vienus, kitais metais - kitus. Tačiau nagrinėti tokius klausimus šiandien nebėra prasmės; verčiau palikime panaikintą fondą ilsėtis ramybėje ir pasidžiaukime, kad šalyje turime sąlygas ilgus metus palaikyti periodiką.
„Savaime suprantamas“ finansavimas kultūros žiniasklaidai yra gyvybiškai svarbus. Tačiau leidiniams, norintiems likti nepriklausomais, teisinė bazė tiesiog negali to užtikrinti. Vadinasi, neturintiems privataus mecenato teks nuolat konkuruoti konkursuose. Tokiose sąlygose kultūros žiniasklaidos atstovų tikinimas, kad, nepriklausomai nuo turinio aktualumo ir bendros redakcijos atitikties šiems laikams esame a priori vertingi, yra pavojaus signalas. Štai ir „Kultūros barų“ redakcija žurnalo poreikį grindžia ne reikšmingomis publikacijomis, o tradicija: šitiek metų ėję, tik dėl reformos (o ne savo apdairumo stokos) nebegali įvykdyti įsipareigojimų prenumeratoriams.
Nenoriu nuo atsakomybės atleisti įstatymus rengiančių ir vykdančių institucijų. Tačiau manau, kad tokia kultūros žiniasklaidos atstovų nuostata žalinga mums patiems. Vietoj to, kad ieškotume būdų egzistuoti kintančioje realybėje, reikalaujame aplinkos prisitaikyti prie mūsų stagnacijos.
Stagnuojanti kultūros žiniasklaida yra geriau nei jokios - išjudinti sustingusią įmonę yra kur kas lengviau nei užkelti ant bėgių naują. Vis dėlto, tokia medija vargiai gali tikėtis pritraukti jaunus specialistus ir aktualiausias kompetencijas, nes nepasiūlo ne tik adekvačių atlygių, bet ir įdomių, malonių, konkurencingų darbo sąlygų. Ne tik jaunus, - jau dabar sunku pritraukti net ir dirbti „iš idėjos“ pratusius patyrusius profesionalus. Kultūros ir meno kritikų bei analitikų (apie žurnalistus nė nekalbu) Lietuvoje apskritai turime nedaug, o ir dalis jų atsisako rašyti už atlygius, neatitinkančius jų kompetencijų. Tad vis dažniau matome kryptingo išsilavinimo neturinčių autorių tekstus. Tokia praktika iš dalies yra sveikintina, nes plečia skaitytojų ratą, integruoja naujus diskursus ir atveria kelią auginti naujus profesionalus - juk aukštasis išsilavinimas nėra vienintelis būdas tokiais tapti. Tačiau nepatyrusių kritikų refleksijos gyliu ir pastabumu stipriai atsilieka nuo tų, kurie tikslingai to mokėsi. Tad tokia kultūros žiniasklaida neturėtų girtis kurianti išskirtinį ir gilų, tad a priori reikalingą turinį: iki jo autoriams dar reikia paaugti.
„Kultūros barų“ istorija leidžia nerti į dar vieną atlygių problemos aspektą. Vienoje iš 15min.lt publikacijų teigta, kad dėl vėluojančio MRF konkurso žurnalo „Metai“ redaktorius Antanas Šimkus atsisakė atlygių autoriams. Tai - žalingo ir kultūros žiniasklaidos prasmę neigiančio mentaliteto pavyzdys, būdingas daugybei kultūros žiniasklaidos redakcijų: autorių atlygiai paprastai kenčia pirmiausia. Labai retai tenka išgirsti, kad mažesnį nei anksčiau finansavimą gavęs leidinys nuspręstų išlaikyti buvusius honorarus ir, pavyzdžiui, rinktųsi prastesnės kokybės popierių. Be abejo, paprasčiau mažinti atlygius už protinius išteklius, nes dėl jų kainos visuomet galima susitarti.
Priešingai nei su miesto centre esančių nuomojamų patalpų savininkais, žaliavas naudojančiomis spaustuvėmis ar leidinio egzistavimą užtikrinančiais, tad atlygį gauti privalančiais redaktoriais. Tokios kasdienės išlaidos būtinos siekiant išlaikyti kultūrinę spaudą (drauge - žiniasklaidą) kultūros politikos dalimi. Vis dėlto, sunku atlaikyti absurdo jausmą, kai savo deklaruojamą ir išlaikymo reikalaujančią vertę žmonių kuriamu turiniu grindžianti spauda būtent jį aukoja pirmiausia: mažina autorių atlygį arba prašo rašyti nemokamai.
Atlygio skirstymo tradicijos kultūros žiniasklaidoje laikytinos neprofesionaliomis. Remiantis vienu iš apibrėžimų, profesionalu yra laikomas žmogus, baigęs savo pasirinktos krypties studijas arba pragyvenantis iš profesijos. Teoriškai, jei žmogus už veiklą negauna atlygio, jo nebegalime vadinti profesionalu. Praktiškai - tas, kas sumoka mažai ar visai nesumoka, neturi teisės kelti kokybės reikalavimų.
Panašiai galima kalbėti apie paplitusią praktiką iš anksto nesusitarti dėl atlygių. Kartais užsakant tekstą gali būti nurodyti sumos rėžiai (paprastai - tik autoriui pasiteiravus), galintys priklausyti nuo teksto apimties arba nuo redaktorės(-iaus) malonės. Vis dėlto atlygis yra svarbus kriterijus įsivertinant, kiek laiko ir energijos autorius gali skirti tekstui.
Žinoma, dalis atsakomybės tenka autoriams, kurie patys nedažnai iškelia atlygio klausimą. Esu tikra, kad tai susiję su esminiu ir giliai įsišaknijusiu kultūros žiniasklaidos atstovų kompleksu: mes patys aiškiai nesuprantame savo srities reikšmės ir poreikio visuomenėje. Todėl negebame to aiškiai suformuluoti ir griebiamės savaiminio reikšmingumo mito. Ir nors patys mylime savo veiklą bei nuoširdžiai norime ją puoselėti, nei nišinių publikacijų skaitomumas, nei bendra šiandienė kultūros žiniasklaidos lauko kokybė neaugina nei vilties, nei savivertės, nei drąsos ir įgūdžių adekvačiai ieškoti papildomų lėšų.
Turiu omenyje vadybos ir rinkodaros sritis, kurių taisyklių bei galimybių kultūros žiniasklaida (su retomis, neseniai pasirodžiusiomis išimtimis) iš principo neįsileidžia ir kartais net atvirai tuo didžiuojasi. Vis dėlto 2024-aisiais skųstis pinigų stygiumi ir drauge ignoruoti ar niekinti vadybos ar rinkodaros strategijas nėra logiška. Spauda - tai piniginių investicijų reikalaujanti vartojimo prekė, kuri turi prasiskinti kelią kitų asmeninį tobulėjimą ar pramogas siūlančių prekių jūroje.
Kita vertus, reklamuotis kultūros žiniasklaidos lauke nėra jokio reikalo, nes, priešingai daugumai kitų rinkų, čia beveik neegzistuoja konkurencija. Jos kone vengiama, dangstantis išskirtinumu: vieni kartoja esantys ilgaamžiškiausi, kažkas tituluojasi vieninteliu kultūros savaitraščiu, dar kiti prisistato vieninteliais rašančiais tik apie scenos ar tik apie vizualiuosius menus. Kiekvienas esame toks vienintelis ir jokie žiniasklaidos eksperimentai ar naujovės nesikėsina į mūsų vietą. Visi ramiai dirbame sau įprastu ritmu ir pagal savo galimybes, nes niekas negrasina pasiglemžti nei mūsų skaitytojų, nei mums „pažadėtos“ (?) finansavimo eilutės.
O vis dėlto norėtųsi turėti konkurentų, iš kurių klaidų bei laimėjimų galėtume mokytis, ir išskirtinai turtingos patirties pavyzdžių, kuriais nuoširdžiai norėtųsi sekti. Deja, „Kultūros barų“ pranešimo apie užsidarymą kontekste įprastai orumą demonstruojantys kultūros žiniasklaidos atstovai pasirinko aukų poziciją. Neabejoju, kad aukos bus išgelbėtos: anksčiau ar vėliau MRF konkursas bus paskelbtas, o žiniasklaidos priemonės pripras prie naujo ritmo ir gyvuos toliau.
Tačiau ministro ir MRF vadovybės pažadai pasiskubinti nepakeis to, kas neleidžia kultūros žiniasklaidai tapti ketvirtosios valdžios dalimi. Jie neužaugins nei mūsų pasitikėjimo savimi, nei drąsos nežinoti ir mokytis, nei noro tęsti kūrybą, o ne save kūryboje. Ir jau tikrai neįdiegs mums vadybos bei rinkodaros įgūdžių. Viso to, kaip ir brandos stiprinti bei palaikyti žiniasklaidos savireguliacijos mechanizmą, turime mokytis patys. Neturėdami stiprių pavyzdžių savo srityje, galime atsigręžti į kitas, arba į užsienio kolegas (pas kuriuos žolė tikrai nėra žalesnė). Žinoma, tai reikštų pripažinimą, kad nors ir vieninteliai, bet nesame tobuli ar nepakeičiami. Norėtųsi tikėti, kad ne už kalnų laikai, kai kultūros žiniasklaidai tokia užduotis taps įveikiama. Taip atsivers kelias tapti tuo, dėl ko iš tiesų norėsis kovoti.
Publikaciją finansuoja Lietuvos kultūros taryba
