Komentaras skaitytas Lietuvos radijo laidoje „Kultūros savaitė" 2011 10 29
Elfriede Jelinek, rašydama apie pasaulio kultūrai nusipelniusį - ir vienu didžiausių pasaulio kultūros centrų esantį Vienos miestą, romane „Pianistė" jį prilygino išpurtusiam lavonui: „Sagos laksto jai nuo riebaus kultūros pilvo, kasmet vis labiau išpūsto, kaip nuo bet kokio iš vandens neišgriebto lavono".
O, pamanai apsilankęs jame dar sykį, kad to lavono bent keletas sagų kliūtų ir mums, Europos provincialams tiek pagal apsilankančių pas mus tikrųjų pasaulio kultūros vardų kiekį, tiek pagal turimą jiems pakviesti biudžetą. Kai išvysti, kaip milžinišką plakatą, reklamuojantį Dürerio parodą, keičia kitas su Magritte´o piešiniais, o Albertinoje pristatoma Picasso ir Monet tapyba iš Batlinų kolekcijos - suvoki, kad bent kiek susilyginti su šiuo miestu neįmanoma, nes nei mes tokių mecenatų artimiausią šimtmetį turėsime, kurie padovanos muziejui savo surinktą XX a. pradžios tapybą, nei mūsų Kultūros ministerijos biudžetas prilygs vienos parodos atvežimo sąmatai. O kai „muzikos kvartale" tarp „Musikverein" ir Vienos koncertų namų aptinki muzikos fanams galvą laužiantį pasirinkimą - vakaras su pasaulinio garso mecosopranu ar ne menkesniu pianistu, o gal tiesiog nemokama transliacija į lauko ekraną iš Operos salės, - tik gali nujausti kultūros operatorių, koncertų rengėjų konkurencijos apimtis. Nes jei pas mus bent pusiau garsūs veidai iš pasaulio kultūros katalogų gali pasirodyti tik per festivalius, tai Vienoje tokie dalykai vyksta kasdien, be jokių festivalių. Šventė, kuri visada su tavim. Nenutrūkstanti. Kas žingsnis priekabiaujanti. Prievartaujanti.
Taip pamažu, matant aibes turistų, bėgiojančių po Savojos princo rūmus, vieniečių, rituališkai kostiumuotai traukiančių į koncertų sales, regint vis daugiau tų kultūrą garsinančių plakatų, į tave smelkiasi ne tik akivaizdžiai įsisąmoninama mintis apie milžinišką atotrūkį tarp ekonomiškai skirtingų šalių, bet iškyla ir tas Jelinek apibūdinimas, kuriam jau nedrąsiai imi pritarti. „Pianistės" režisierius Michaelis Haneke, interpretuodamas Jelinek romaną apie kultūrą kaip prievartos mechanizmą, priduria: „ypač kai klasikinė muzika tampa vartojimo objektu". T.y. čia mes jau šnekame ne apie pigią kultūros komercializaciją su šokoladiniais mocartais ir Strausso porcelianu, bet apie kitokį, aukštosios kultūros lygį. Primygtinis kvietimas nepaliaujamai vartoti kultūrą priveda ne vien prie vartojimo nemąstant, bet ir prie to, kad jau gali nepastebėti skirtumo tarp „Chopard" ir Chopino, „Versace" ir Vermeerio, Eduardo Monet ir Juliaus Meinlio. Beje, visus juos išmanyti šiandien yra madinga. Tik tai, kas anksčiau buvo kuriama seklaus protelio reklamos aukoms, dabar tampa miestų ir šalių kultūros politikomis. Ir regi naujuosius visų rasių turčius ir jų žmonas, bėgiojančias po prabangias parduotuves, o po to - ir po dailės galerijas. Tai nėra blogai, jei kalbėtume apie žmonių kultūrinimą, tik čia lygybės ženklas suvienija abu prekės ženklus - garsios firmos ir garsaus menininko. Kelias į šią lygiavą buvo su reveransais turgui: kultūra nusileido iki mugės, ir į galeriją ateiname per prekybines arkadas.
Galima tai pateisinti, kaip prasto lygio ekonomistai teisins visada: pirmiausia pavalgyti ir apsirengti, po to - kultūra. Pirma įsigyji, o jau po to gali sau leisti atsipūsti ir ramiai pabūti. Tačiau ankstesnė „turėjimo" ir „buvimo" dichotomija dabar nyksta, žodis „ramiai" čia negalioja, nes kultūra taip pat tampa „turėjimo" preke: pabūti čia neišeina, einama dėl daug ko, tik jau nebūtinai pajusti kultūrą ir jos aukštąjį, humanistinį poveikį, kuriam ji ir buvo kuriama: veržiamasi dėl bet kokio lygio prestižo, dėl to, kad spektaklį reklamavo kaip „būtiną pamatyti" (genialiai idiotiškas britų spektaklio apibūdinimas - „a must see!"), o štai tame koncerte „bus visi". Nenueisi - garsinama plakatais kultūra ima grasinti tavo statuso nuosmukiu. Bet ir patys - nesislėpkime už pižonų nugarų - esame kritikai, kultūros gyvenimo sekėjai, o iš tiesų tikrieji kultūros įstaigų maniakai, turintys laikyti ranką ant hipertoniškos kultūros pulso.
Reklama, be abejo, yra ir informacija, ji mus vilioja, bet ir praneša, kas svarbu, ir patys renginių rengėjai taip logiškai pateisina didžiules mokesčių mokėtojų biudžeto išlaidas: juk jie stengiasi, kad kuo daugiau žmonių pamatytų. Kiti rengėjai elgiasi taip pat, ir ši sistema prisilygina dabartiniams pasaulio ekonomikos principams, kuriuos itin tiksliai nusakė ispanų rašytojas Eduardo Mendoza: ekonomika, orientuota į vis didėjantį pelną, pasmerkta žūti, o ji tokia dabar ir yra. T.y. kasdien didinamos apsukos verčia kuo daugiau vartoti ir niekaip nesitenkinti tuo, kas seniai yra pakankama, - tam sukurtas didžiulis prievartinės pasiūlos mechanizmas. Iš tiesų tai labai primena socialistinę ekonomiką, kai buvo gaminama nesidomint, ar tai bus reikalinga, tik deficitą pakeitė vilionės. Kultūros industrija nuo to neatsilieka, itin uoliai taikydama tą patį ekonominio absurdo principą ir argumentuodama tai vien ekonominiais išvedžiojimais.
Žinoma, galima būtų krypti į tolygaus kultūros vystymosi problemas ir padejuoti, kad tie pasaulio kultūros epicentrai yra taip toli nuo mūsų ir šviesmečiai - iki mažo Lietuvos miestelio. Skiriasi ir žvaigždės, kurios kitame danguje gerokai silpnesnės, ir kartos, augančios be dailės muziejų ir muzikos šedevrų. Tačiau mažą miestelį ir epicentrą ima vienyti ta pati „prekės ženklų" kultūros ataka, tik tų ženklų lygis kitas, bet intensyvumas išlieka. Todėl net nuostabu, kaip mūsų vis gausėjančių festivalių epidemijos metu staiga susiprasta festivalius stambinti ir kvestionuojamas jų visų reikalingumas, kai bent kokio renginio „prabą" pateisina tik žodis „festivalis" ir dar - „tradicinis".
Pačios reklamos taip pat žymi meno žengimą žemyn, prie komercinės produkcijos - nesena vieno teatro akcija sukėlė skandalą, ne prastesnį nei pigus bulvarinis šou. Kultūra imama pateikti taip, kaip ją norėtų matyti pigiausių parduotuvių maniakai. Tai reiškia, kad rengėjams tikslinės auditorijos jau nerūpi, žiūrovai, klausytojai tėra mėsa kėdėms užpildyti, piniginė bilietams išpirkti. Apie edukaciją ir kultūros giliąsias prasmes nekalbėkime - mūsų kultūrinė ekonomika išsiduoda esanti galios etape, kai reikia atimti, mainais pasiūlant keletą abejotino meno kulkų į pilvą. Nes, paradoksalu, kuo daugiau kūrėjų, tuo mažiau tikresnio meno objektų.
Meno nesuprogramuosi šedevrui. Bet šiandien kultūra tampa keistu save paneigiančiu ženklu: apsilankyti koncerte visiškai nereiškia tapti bent kiek kultūringesniam. Žargoniškas „turėti gerą laiką" ir reiškia jį tik turėti, bet neišgyventi jo. Praleisti jį pro pirštus, bet (galbūt) taip patvirtinti savo statusą: kultūros įvykis suteikia socialinį statusą ir dar balažin kokius pašalinius efektus, bet kažin ar prideda pačios kultūros. Nes visoje šioje „kultmasinėje" apgultyje mažiausiai laiko buvai vienas, akis į akį su pačiu kūriniu. Vaizdinę tokios situacijos išraišką pasiūlo ta pati Viena: pirmojo Dvaro teatro (Burgtheater) salė buvo suplanuota lyros formos: iš ložės geriausiai galėjai matyti kitas ložes ir parterį, ir tik šiek tiek - kas dedasi scenoje. XVIII šimtmetis.
