Juozapas Paškauskas
Idėja, kad kultūra nėra vien negrįžtančios paramos prašytoja, tačiau ir pati gali kurti pridėtinę vertę, Lietuvoje vis dar abejotina. Tuo sunku įtikinti ne tik Lietuvos kultūros politiką formuojančius asmenis, bet kartais ir pačius meno bei kultūros žmones.
Tačiau ekonomistų teigimu, būtent tokia ekonomikos atšaka yra pati perspektyviausia.
Iš anglų kalbos kilęs terminas „kultūrinės industrijos“ nurodo į kultūrinę veiklą, kurios pagrindas – kūrybiškumas ir talentai, o veiklos rezultatai – intelektine nuosavybe grindžiami visuomenei prieinami produktai: įvairūs išradimai, naujos idėjos bei projektai.
Vakarų ekonomistų teigimu, ši veikla jau tapo perspektyviausia dabartinės ekonomikos atšaka. Pasaulyje ima vyrauti nebe fabrikai ir iš gamybos sektoriaus išaugusi paslaugų ekonomika, o ekonomika, grindžiama kūrybiniais žmogaus gebėjimais.
Mažoms valstybėms ar šalims, neturinčioms itin daug žemės resursų, į šią ekonomikos sritį verta investuoti labiausiai. Žinia, Lietuvą galėtume laikyti kaip tik tokia šalimi.
Tarp verslo ir valstybės interesų
Pasak kultūros teoretiko prof. Gintauto Mažeikio, turėtume atskirti kūrybines ir kultūrines industrijas. Kūrybinės industrijos laikomos verslo sritimi, o kultūrinės industrijos labiau siejamos su valstybės interesais ir su švietimu.
Kultūrinių industrijų paskirtis – užtikrinti nuolatinį mūsų kultūrinio pasaulio atkūrimą. Tokios institucijos kaip muziejai, archyvai, mokyklos, universitetai saugo ir perduoda kultūros tradicijas. Jeigu mūsų kultūrinis pasaulis aižėja ir griūna, vadinasi, šitos industrijos veikia prastai.
Kūrybinės industrijos yra komerciniai menai, daugiausiai – reklama ir programavimas.
Kultūros industrijos sektorius yra visos visuomenės priežiūros dalykas. Todėl viešieji intelektualai ir kritikai, kurie spaudžia politikus ir vyriausybę, turėtų labiau ginti kultūrą ar jos vieną segmentą, pavyzdžiui, bibliotekas.
„Kūrybinės industrijos susijusios su rinka ir, priklausomai nuo paklausos ir gebėjimo pirkti, kuria naujus kultūros sektorius. Tokiu būdu skatinamas novatoriškumas, kūrybingumas, tapatybių kaita bei globalumas.
Kūrybinėms industrijoms, kaip ir verslo sektoriui, reikėtų suteikti fondų paramą. Dabar tokiais fondais remiamas smulkusis ir vidutinis verslas. Taip pat būtina kurti kultūros industrijos inkubatorius“, – apie kultūrinių industrijų atpažinimo būdus ir sėkmingą jų skatinimą kalbėjo G. Mažeikis.
„Kai valstybė nepakankamai ar neberemia kultūros industrijų, dažnai į jas investuoja kūrybinių industrijų sektorius. Taisyklė paprasta – komerciškai sėkmingi kūrėjai, pavyzdžiui, garsūs dizaineriai, atsiranda tik tokioje visuomenėje, kurioje valstybinė kultūra yra remiama. Tam, kad žmonės naudotų kompiuterius, skaitytų elektronines knygas, kad jas pirktų, labai dideles sumas investuoja kūrybinės industrijos, pavyzdžiui, Billas Gatesas vykdo pasaulinę bibliotekų rėmimo kampaniją. Tokios yra šių dviejų industrijų sėkmingo susitikimo galimybės“, – sakė profesorius.
Iniciatyvos Lietuvoje
Pirmas kūrybinės industrijos pavyzdys Lietuvoje – šiuolaikinės scenos menų inkubatorius „Menų spaustuvė“, įsikūrusi buvusios spaustuvės pastate Vilniaus senamiestyje.
Pasak jos direktoriaus Audronio Imbraso, kuriant „Menų spaustuvę“ didžiausia problema buvo menkas politikų ir valdančiųjų supratimas apie naujas ekonomikos formas. Net ir praėjus penkeriems metams po įsikūrimo negalima tvirtinti, kad šis tradicinio ekonominio mąstymo barjeras yra peržengtas.
„Be to, „Menų spaustuvė“ buvo nauja iniciatyva, o visus naujus dalykus yra sudėtinga pradėti pirmiems. Anksčiau nebuvo tokios praktikos, todėl labai užtrukome ieškodami, kas galėtų parengti galimybių studiją.
Manome, kad kultūroje – kaip ir ekonomikoje – infostruktūra turėtų būti atskirta nuo jos operatorių. „Menų spaustuvė“ yra infostruktūra scenos menams, joje gali veikti įvairūs operatoriai. Tokius žodžius labai vaizdžiai iliustruotų oro uosto pavyzdys – yra viena infostruktūra, kuriame leidžiasi skirtingi oro linijų operatoriai“, – teigė „Menų spaustuvės“ vadovas.
A. Imbrasas pabrėžia, jog ekonominis mąstymas nereiškia, kad menininkai turi patys save išlaikyti. Tai reiškia, jog visuomenė investuoja į kūrybinę sferą, o tai padeda visuomenei sustiprėti.
„Menai turėtų būti lygiaverčiai konkurentai kitiems rinkos žaidėjams. Tačiau menininkams ir kultūrininkams nėra sudarytos lygios galimybės. Šio sektoriaus finansavimas ir reformos kitiems neprilygsta. Todėl valdžios supratimas ir palaikymas yra labai svarbus, bent jau iki tol, kol bus galima pačiam išsilaikyti laisvos rinkos sąlygomis“, – papildė „Menų spaustuvės“ projektų vadovė Kristina Savickienė.
Kaimynų pavyzdžiai
Šiuo metu Baltijos šalyse ar kaimyninėje Lenkijoje kūrybinių industrijų pavyzdžių nėra labai daug. Lenkijoje, ypač didžiuosiuose miestuose, kultūrinių inkubatorių sukurta daugiausiai.
Pasak kultūros apžvalgininko Vaido Jauniškio, jeigu Vakarų Europoje kultūrinių industrijų padėtis yra gera, tai Rytų Europoje – pusiau gera, o Rusijoje – bloga. Vienur valdžia supranta būtinybę prisidėti prie kultūrinių industrijų, kitur ją reikia įtikinėti, o Rusijoje beveik visada tokias kultūrines industrijas, meno inkubatorius steigia milijonieriai už savo pinigus, nes pinigų iš valstybės gauti nesitikima. Žinoma, kultūrines industrijas steigia ir ne milijonieriai, bet tokioms iniciatyvoms yra sunkiausia.
Rusijoje valdžia apskritai stokoja pinigų kultūrai ir nesupranta (ar nenori suprasti) būtinybės ją remti. Tai nemaža dalimi yra dabartinės Rusijos vidaus politikos pasekmė. Kūrybinės industrijos ar meno inkubatoriai yra viešosios įstaigos arba nevyriausybinės organizacijos, o tokioms egzistuoti Rusijoje yra pakankamai sudėtinga.
V. Jauniškio teigimu, pernai Vladimiro Putino administracija šioms įstaigoms uždėjo didžiulę biurokratinę naštą, kuri eikvoja be galo daug laiko ir energijos. Tai neleidžia joms vystytis ir normaliai dirbti. Nuo saviraiškos, nuo žmonių iniciatyvos tėra vienas žingsnis link demokratijos.
Tokios nevyriausybinės organizacijos, kurias galima sulyginti su smulkiuoju verslu, yra dar viena ir gana stipri demokratijos apraiška. Jeigu valdžia nėra suinteresuota demokratija – ji tokių industrijų neremia, o bando laikyti kultūrą už pavadžio ir kitaip manipuliuoti.
„Lietuvoje taip irgi bandoma daryti: politikai tiek „Menų spaustuvę“, tiek programą „Vilnius – Europos kultūros sostinė“, tiek Guggenheimo-Ermitažo projektą, tiek Valdovų rūmus yra linkę priskirti sau manydami, jog tai pakels jų priešrinkiminius ar kitokius reitingus“, – mano V. Jauniškis.
