Žymus lenkų režisierius Krzysztofas Warlikowskis, po naujos valdžios rinkimų Lenkijoje atsidūręs juodajame sąraše, atvykęs į Vilniuje vykstantį festivalį „Sirenos“ kalbėjo apie „naująją“ Lenkiją ir jos politinius neramumus, meno bei teatro žmonių neabejingumą, politikų sprendimus bei visuomenės mąstymo nuokrypius.
K.Warlikowskis mintimis dalinosi su radijo ir TV laidų vedėju Richardu Jonaičiu. Jųdviejų pokalbiu pristatytas žymaus lenkų režisieriaus spektaklis „Varšuvos kabaretas“. Net du vakarus iš eilės - pirmadienį ir antradienį - jį matysime Lietuvos Nacionalinio dramos teatro scenoje.
* * *
Lietuvoje šiomis dienomis gyvename ne tik kultūra, bet ir rinkimais. Kokia jūsų nuomonė apie politiką - ar politikai pelnytai sulaukia tiek dėmesio, yra svarbūs ir įtakingi, ar mes patys į juos projektuojamės, vietoje to, kad gilintumėmės į save?
Turėčiau pasakyti, kad Europai dabar sudėtingas metas, ypač Rytų. Rytų Europos šalys, visuomenės požiūriu, yra mažiau pažengusios nei Vakarų. Europa mums yra kažkas negatyvaus. O įvykiai Lenkijoje - tai pasikėsinimas į valstybę, griaunantis visuomenę. Šiuo metu esame susiskaldę. Nežinau kaip pas jus, bet pas mus kiekvienas aktorius kalba apie politiką. Ji formuoja pasaulėžiūrą. Net menininkų kolektyvuose privalome būti tolerantiški vieni kitiems, nes kartais priklausome skirtingoms barikadų pusėms.
Tam tikra prasme išgyvename naktį, kurią išgyvenome kadaise. Nuo pradžių buvo aišku, kad nebus gerai. Nors mūsų šalyje Parlamentas - laisvas, tačiau pasaulietinėje valstybėje susiklostė tam tikros aplinkybės. Parlamente jie pakabino kryžių, todėl sunku pasakyti, kokia tai yra valstybė - gal ne tiek pasaulietinė, kiek teokratinė. Kryžių, be abejo, reikėtų nukabinti, tačiau tokioje šalyje kaip Lenkija nukabinti kryžių būtų neįmanoma. Tai nuvedė iki situacijos, kurioje gyvename dabar - moterų protestus dėl abortų draudimo.
Jūs paminėjote visai neseną įvykį, kai parlamentas svarstė įstatymą apie visišką abortų uždraudimą. Galima sakyti, kad visuomenė, moterys pasipriešino ir įstatymas nebuvo priimtas. Ar šiuo pavyzdžiu galima teigti, kad visuomenė laimėjo?
Tiesą sakant, parlamentas, valdantieji, dauguma yra tokia stipri, kad įstatymus galėtų priimti vieni - jie tiesiog ten leidžia laiką. Pasaulietinė valstybė dabar pasikeitė į bažnyčios valstybę. Tokiomis situacijomis visuomet laimi populizmas. Mano nuomone, problema ta, kad valdo masės ir elitas nėra stiprus. Naujausi įvykiai parodė, kad tautos balsas gali būti pavojingas. Teatre, mene mūsų atsakomybė - nesustoti kalbėti toliau.
Nepriklausomas visuomeninis kultūros kongresas Varšuvoje tęsė trijų dienų diskusiją 42 temomis apie kultūros finansavimą, skaitomumą, vis labiau puolamų politikų teatrų padėtį, socialines menininkų garantijas ir t.t. Diskusijos metu vienas geriausių Lenkijos aktorių išsakė mintį: „Jeigu iš politinėmis temomis pasisakančių aktorių atimami teatrai, tai gal iš kunigų reiktų atimti bažnyčias?“. Ką galvojate apie tokį teiginį? Ar bažnyčios ir kunigų įtaka yra didžiulė, kelianti grėsmę menininkams? Jums pačiam?
Lenkijoje bažnyčia, kaip priešas, egzistuoja nuo neatmenamų laikų. Visiškai kas kita yra tikėjimas ir mano pažiūros pasaulietinėje valstybėje. Daugelis priežasčių glūdi praeityje, komunizmo epochoje, kuomet bažnyčia buvo nustumta į pogrindį. Vėliau visuomenėje ir popiežiaus dėka ėmė dominuoti katalikai, nelabai toleruojantys kitaip galvojančias mažumas.
Tiesa ta, kad menininkai dalyvauja politikoje, dalyvauja demonstracijose, kurios Varšuvoje šiuo metu praktiškai vyksta kartą per savaitę. Galėtume sakyti, kad sudėtingoje politinėje situacijoje ateis auksiniai laikai menui, kuris sakys tai, ko mums reikia. Bet situacija yra kitokia. Man Varšuva dabar yra išsemtas ir iškankintas miestas.
Kokią ateitį matytumėte? Ar galimi pokyčiai, juk didžiąją daugumą parlamente turinti partija į valdžią atėjo visai neseniai - 2015-ųjų pabaigoje? Kokios galimos Lenkijos kryptys?
Jie bus ketverius arba aštuonerius metus. Sistemos teisingumas pagrįstas tuo, kad nepriklausomai nuo mūsų įsitikinimų ji gali keistis. Ir ji keičiasi. Dabartinė situacija verčia galvoti apie praėjusią epochą, kurios klaidos dabar atrodo drastiškai. Jos bado akis. Daugelis suvokia netikusį, nevykusį Lenkijos startą, lyg būtų praleista proga. Nors paskutinis praėjusio amžiaus dešimtmetis ir XXI amžiaus pradžia ir buvo dinamiški, juos lydėjo korupcija. Kalbant apie ateitį - grįžtama prie buvusiųjų valdovų. Mūsų ateitis jau nėra tie, kurie kadais streikavo Gdanske - Solidarumas. Ateitis dabar priklauso nuo mano ir jaunesniųjų kartos.
Jūs paminėjote Solidarumą. Neseniai Lechas Walesa, kalbėdamas apie dabartinę valdžią, sakė: „Ši Vyriausybė veikia prieš Lenkijos interesus, laisvę, demokratiją“. Sakė, kad jam gėda vykti į užsienį. Tai svarūs teiginiai, kaip Jūs prisimenate L. Walesą ir Solidarumą?
Man nepatinka patriotinė sukilėlių perspektyva, iš kurios į viską galima pasižiūrėti. Mes jiems už daug ką dėkingi. Ateitis priklausys nuo visiškai kitų žmonių.
O grįžtant prie jūsų - ar tiesa, kad šiuo metu esate juodajame naujosios Lenkijos Vyriausybės sąraše ir kaip Lenkijoje atrodo jūsų profesinis gyvenimas, ar galite pilnai įgyvendinti savo idėjas?
Esame blogoje situacijoje. Apie mane ir trupę nuomonė nėra gera. Mūsų trupėje yra žmonių, kurie įsitraukė į rimtų visuomenės problemų sprendimus. Mes formuojame nuomonę. Mūsų tapatumo sąvoka yra labai aiški. Teoriškai esame priklausomi nuo miesto valdžios, kuri yra tokia, kokia yra. O galbūt esame toleruojama juodoji avis.
Grįžkime prie jūsų spektaklio „Varšuvos kabaretas“, kuris pastatytas 2013 metais. Spektaklio aprašyme teigiama, kad scenoje atsiveria dvi konkrečios istorinės realybės - Veimaro Vokietija prieš užimant ją naciams ir Niujorkas po rugsėjo 11-sios išpuolio. Kaip ir kokiu būdu spektaklyje persipina šie skirtingi laikotarpiai?
Spektaklį sudaro dvi dalys. Pirmoji iš dalies paremta filmu „Kabaretas“, o antroji - kultiniu amerikiečių pogrindžio filmu - „Shortbus“. Pirmoji spektaklio dalis - prieš nacizmo apokalipsę, antroji dalis vyksta po rugsėjo 11-osios įvykių. Kai ruošėme spektaklį, neturėjome nuolatinės repeticijų erdvės, todėl teko nuomotis įvairiausias sales, pavyzdžiui, televizijos studijas. Tuo metu nuomojomės salę iš Liaudies partijos, netoli Varšuvos „Legia“ stadiono. Tik po kurio laiko paaiškėjo, kad ten gan pavojinga. Matydami sirgalių mases, supratome, kad reikia rengtis taip, kad nekristume į akis. Vidury dienos turėjau įvykį, kai praktiškai jau buvo panaudota prievarta prieš mane. Kuriant spektaklį į valstybę, kaip kalbėjau anksčiau, dar nebuvo pasikėsinta, bet jautėme liaudies balsą. Esama valdžia tai leidžia, užmerkia akis ir koketuoja su ana puse. Esamas prezidentas Lecho Kaczynskio mirties metinių kreipimęsi į žmones futbolo sirgalius pasveikino atskirai. Tuo leisdamas suprasti, kad prezidento, kaip ir jų, balsas yra vienodos galios, kad mąstoma taip pat ir jie gali kalbėti. Egzistuoja paralelė tarp anksčiau gimusio ir dabar begimstančio nacizmo. Jam suteikiamas leidimas. Tuo metu kurdami spektaklį gyvenome liberalioje, savimi pasitikinčioje ir patenkintoje šalyje. Spektaklį lenkų kritikai priėmė per atstumą. Didžioji dalis nelabai suprato, apie ką mes kalbame, iš kur Lenkijoje tokios paralelės, koks nacizmas? Viskas prasidėjo teatro, muzikos, roko, operos ir performansų Maltos festivalyje prieš metus Poznanėje, kai buvo atšauktas Rodrigo Garcios spektaklis. Festivalio direktorius išsigando 60 tūkst. katalikų protesto akcijos prieš spektaklį. Mūsų kvietimu spektaklį jie inscenizavo Varšuvoje. Renginys vyko saugant policijai, kurie gavo įspėjimų dėl galimų pasikėsinimų. Tai pirmoji Lenkijos ir Vokietijos paralelė. Kalbant apie antrąją - ji paremta filmu apie homoseksualų porą, nusprendusią gyventi atvirą seksualinį gyvenimą. Tai dar viena tema, kuri stebina Lenkijoje. Kalbama apie žmogų, kuris nelaiko savęs nei vyru, nei moterimi. Kai pasirodė mūsų spektaklio premjera, tuo metu buvo išleista knyga, kurioje buvo pasakojama, kaip tas žmogus išsilaisvino ir iškovojo sau laisvę. Lenkams privalu ją perskaityti, nes tai knyga apie kovą už laisvę įvairiais aspektais.
Jūs užsiminėte apie filmą „Shortbus“, kuris tapo spektaklio atramos tašku. Jame yra citata: „Niujorkas yra vieta, kurioje visiems atleidžiama“. Jeigu būtų vieta, į kurią galėtų atvyktų LGBT bendruomenės nariai, translyčiai ar mėlynai nusidažę plaukus asmenys ir kurioje, kitaip tariant, visiems būtų atleidžiama - kokie dalykai iš to galėtų atsirasti?
Manau, turėjome tokią ambiciją šalyse, kurios iškovojo laisvę. Mes, patyrę nelaisvės jausmą, turintys kentėjimo patirtį, manėme, kad būsime labiau supratingi, atviri, tolerantiški, atsiversime pasauliui, mažumoms. Tačiau vis dar nepripažįstame kad ir tokio mažo dalyko, kaip homoseksualių mažumų teisės egzistuoti. Jų netraktuojame kaip normalių žmonių. Buvusioji valdžia leido suprasti, kad mąstymą galima taisyti. Mūsų spaudoje yra daug drastiškų dalykų. Kai Krystianas Lupa lenkiškame teatro leidinyje išspausdino laišką apie savo netradicinę lytinę orientaciją, tuomet leidinys tapo išpažinčių pasisakymo tribūna. Žinoma, natūralu, kad teatro leidinyje apie tai kalba teatro žmogus. Kita vertus, toks laiškas turėtų būti dienraščiuose. Tai įrodymas, kad svarbios problemos, dėl baimės su šiomis problemomis išeiti į tautą diskutuojamos mažose bendruomenėse.
Tai kažkas panašaus, kaip minėtame filme, kuriame žmonės tarpusavyje bendraudavo ieškodami užuovėjų, klube. Ar vis dar ieškomos tos pačios užuovėjos?
Tai susiję su mūsų teatro filosofija. Mes, kaip komanda, egzistuojame nuo 2009-ųjų. Per tuos septynerius metus sukūrėme ir pastatėme teatrą. Tai bene vienintelis naujojo teatro pavyzdys, nes teatrų mažėja arba juos tiesiog pribaigia (kaip nutiko ir Vroclavo lenkų teatrui). Teatrą Varšuvos centre, rajone, kuris nebuvo sugriautas per karą atidarėme gegužės mėnesį. Jis įsikūrė buvusioje miesto atliekų tvarkymo garaže. Dėl teritorijos įrengimo teko ilgai pakovoti su teatro valdžia ir atliekų tvarkymo įmone.
Norėjome, kad kiekvienas čia galėtų atrasti save, turėti vietą, kurioje būtų biblioteka, galėtume rengti meno kūrinių parodas, roko muzikos, operos koncertus ir spektaklius. Siekėme nutolti nuo mąstysenos, kad teatras - tik spektaklių vieta. Nebereikia operos, teatro, filharmonijos, kino etikečių. Greta jų turėtų egzistuoti vietos, kuriose neprivaloma rūbinė, raudonos kėdės, miesčioniškoji kultūra. Pas mus - didelė, šiuolaikiška, atvira erdvė, kurioje kiekvienas jaučiasi gerai ir neprivalo būti kultūringu (Rytų supratimu) žmogumi. Kviečiame ir nekultūringus.
Kviestumėte ir futbolo sirgalius?
Jeigu rastume bendrą kalbą...
Pakalbėkime apie jūsų premjerą „Prancūzas“...
Praėjusiais metais jį rodėme išsinuomotoje televizijos studijoje. Šiuo spektakliu atidarėme savo teatrą ir tai buvo naujo teatro manifestas. Neišsiplečiant norėčiau pasakyti, kad jį įkvėpė Marcelis Proustas ir jo romanas „Prarasto laiko beieškant“.
Pokalbio pabaigai pamėginkime dar paieškoti optimizmo, jeigu jo bent kiek esama Lenkijoje. Minėjome protestus prieš abortų įstatymą, kurie pakeitė Parlamento sprendimą Lenkijoje, o prieš savaitę Vengrijoje pritrūko 6 procentų rinkėjų balsų, kad būtų įvykęs referendumas, kuriuo norėta uždrausti Europos Sąjungai nustatyti, kiek Vengrija turėtų priimti pabėgėlių - gal tai maži pozityvumo ženklai, rodantys, kad visuomenė gali paveikti net ir radikalių politikų, parlamentų sprendimus?
Manau, kad realybė ta, jog reikia pasiekti dugną, nuo kurio galėtume atsispirti. Tai tolima refleksija to, kas mes esame dabar. Na, optimistinė dalis - kad po to gali būti tik geriau. Mąstome tarsi būtume protingi žmonės, bet nesame.
Ačiū, Jums. Ar stebėsite žmones, kurie ateis į „Varšuvos kabaretą“ čia, Lietuvoje?
Įdomiausia programos dalis - tai, ką mano ne iki galo svetimi žiūrovai. O gal net artimesni žiūrovai...
Artimesni negu dabartinėje Lenkijoje?
Girdžiu ir žinau, kas įvyko po rinkimų Lenkijoje. Spektaklį rodėme daugelyje Vakarų šalių... Turiu pasakyti, kad dabartinėje situakrcijoje iš lenkų žiūrovų tikėčiausi daugiau supratimo, kad su šiuo spektakliu mes suartėjame mus tvindančio potvynio kontekste.
Manau, šiais blogais laikais - tai spektaklis, kuris peržengia teatro žiūrovų ribą. Jie galėtų duoti signalą, kad jiems tai artima. O rodos, kad matau tiesiog laimingus teatro žiūrovus. Kita vertus, tai taip pat optimistiška.
