Tarpe gausybės biografinių Marilyn Monroe studijų yra viena - 1985-aisiais pasirodžiusi britų žurnalisto Anthony Summerso „Goddess", „Deivė", turinti nepaprastai gražią paantraštę - „The Secret Lives of Marilyn Monroe" („Slaptieji Marilyn Monroe gyvenimai").
Visiškai nesunku atpažinti - šioje knygoje pirmą kartą taip drąsiai bei atvirai išviešinti po 5-6 dešimtmečių Holivudo „deivės" fasadu pursloję „slaptieji gyvenimai" - jos neurastenija, fobijos, savižudiškos apatijos priepuoliai, pabėgimai, kūrybinės pretenzijos, klaikios neviltys, ekscentriški žiaurumai, siaubingi susidvejinimai ir pan.- tampa Marilyn Monroe skirtos Krystiano Lupos trilogijos „Persona" dalies atsparomis.
Išties - savo Marilyn įkurdamas apleistoje Charlie´o Chaplino laikų fotoateljė - ant nudėvėtomis pagalvėmis, cigaretėmis, alkoholio buteliais, suknelėmis, kosmetika ir t.t. nukloto stalo-lovos,- Lupa tarytum simboliškai apibendrina Holivudo superžvaigždės tikrą chaotiško paskutiniųjų poros gyvenimo metų netvarką. Apibendrina, atrodo, nė per colį nenutoldamas nuo tikrosios jos biografijos - atkurdamas užsiėmimus su teatro pedagoge Paula Strasberg, susitikimus su psichiatru Ralphu Greensonu, draugystę su fotografu Andre de Dienes, kurio nuotraukos kažkada paleido Normos Jean virsmo į Marilyn Monroe karuselę, ir pan.
Ir vis tik kaip neteisinga traukioti biografinius „Personos..." siūlus! Neteisinga - nes Lupa akivaizdžiai kuria ne biografinį, o, sakyčiau, antropologinį spektaklį. Spektaklį, kurio centre - asmenybės fenomenalumo tema. Ir - kone iki skausmo įnirtinga pastanga surasti būdvardį, frazę, sakinį ar dar kažką, galintį bent minimaliai, bent kažkiek ją, tą asmenybę, išreikšti, įvardinti, perteikti. Kitaip sakant, Krystianas Lupa tarytum tiria teatrinės, o ir apskritai - žmogiškosios kalbos galimybes apčiuopti žmogų.
Arba dar kitaip sakant, vien jau tai, kad šį lenkų režisierių domina kūrybinės, nestandartinės, beveik ekstremaliai nestandartinės asmenybės - tai, kad paskui Marilyn Monroe „Personos" herojais taps tokios figūros kaip XX a. pirmos pusės graikų-armėnų mistikas Georgijus Gurdžijevas ar prancūzų filosofė Simone Weill,- šitai, man regis, liudija, jog teatro antropologiją jis suvokia ne tiek kaip kalbėjimą apie žmogų, kiek kaip savotiškas teatro grumtynes su žmogaus esmės neišreiškiamumu, neapčiuopiamumu, hieroglifiškumu.
Marilyn Monroe skirtojoje „Personos" dalyje tas grumtynes Lupa pradeda nuo preciziškai tikslaus jos išorės atkūrimo. „Žmogus - tai veidas",- vienoje vietoje ištaria Lupos Marilyn. Ir tarytum plėsdama šią mintį į „žmogus - tai kūnas", aktorė Sandra Korzeniak visą spektaklio laiką išbūna beveik gluminančiu savo prototipės išorės atspindžiu - vis su ta papurusia baltų plaukų šukuosena, ryškiai raudonai dažytomis lūpomis, truputį mieguistomis, truputį vaikiškai aikštingomis intonacijomis, seksualiai tingiomis kūno pozomis.
Taip, tas išorinis tapatumas sukuria stiprų tikroviškumo įspūdį. Bet svarbiausia - tampa savotiška priemone įsijausti, įsižiūrėti į gelminius sąmonės „slaptuosius gyvenimus". Įsižiūrėjimą Lupa, sakyčiau, tapatina su neišvengiamu apnuoginimu. Išties - kone visam spektaklio laikui apnuogintas Korzeniak kūnas gali būti regimas ir kaip graži Marilyn Monroe sąmonės apnuoginimo pastangų metafora.
Ją Lupa nuogina, t.y. prie Marilyn Monroe asmenybės priartėti mėgina įtraukdamas į klaidžias „aš" ir kito, visai kitokio „aš" peripetijas. Jis ją atveria per popkultūros ikonos - ir nelaimingos „Brolių Karamazovų" Grušenkos, XX a. legendos - ir tiesiog moters, aktorės - ir neįmanomos aktorės, seksdeivės - ir, psichiatro Greensono žodžiais tariant, pasimetusios „našlaitės" disonansus.
Galima, ko gero, pasakyti ir taip - rodydamas, kaip pasislėpusi nuo filmavimo kamerų blyksčių Korzeniak Marilyn bando atrasti kitą save, Lupa rodo ir tai, kad ji atranda save kaip tą, nuo kurios slepiasi. Tas Marilyn Monroe mitas, nuo kurio ji bėga, irgi yra ji, - lygiai taip pat, kaip viduje nujaučiama bei mėginama pažadinti Grušenka. Yra ne tik todėl, kad į ją kaip į legendinę Marilyn Monroe kreipiasi visi kiti - Paula (Katarzyna Figura), vis primenanti „už Kristų svarbesnės deivės" misiją, Andre (Piotras Skiba), vis nebaigiantis fotosesijos, naktinis gerbėjas (Marcinas Bosakas), regintis joje erotinių savo fantazijų objektą, ar gydytojas Ralphas (Wladyslawas Kowalskis), bandantis atstatyti dvasinę sėkmingos Holivudo aktorės pusiausvyrą.
 |
| Aktorė Sandra Korzeniak spektaklyje „Persona. Marilyn”. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos |
Svarbiausia - nuo Marilyn Monroe kaip simbolio bėgančią Marilyn tas simbolis, ženklas ir persekioja kaip jos pačios veidas, vėl ir vėl regimas šalia jos guolio pastatytame didžiuliame veidrodyje.
Arba kitaip - Krystiano Lupos Marilyn pasirodo kaip neišgelbstimai įstrigusi alinančiame mito ir kovos su juo, žmonių lūkesčių ir savęs įsivaizdavimų, išsipilžiusių troškimų ir nužudytų, bet nepalaidotų potencijų kalėjime. Tuo ji yra legendinė. Tuo ji yra labai žmogiška. Ir kartu - absoliučiai neišreiškiama, neįžodinama. Taip, kaip neįžodinama yra finalinėje scenoje išeinanti Korzeniak - tviskančia „merliniška" suknele apsivilkusi sutrikusi Grušenka, darsyk Grušenką vaidinanti Marilyn Monroe, o gal tiesiog savotiška asmenybės neįvardijamumo manifestacija.
Mman regis, skausmingiausias „Personos..." kirtis slypi būtent prisipažįstant, kaip neįmanoma atrasti galutinę žmogaus tiesą. Tačiau, ko gero, kaip tik dėl šio prisipažinimo - ir čia, sakyčiau, galima kalbėti apie Lupos teatro „dostojevskiškumą" - tai sukuria tiesos teatro įspūdį. Taip pat -nepaprastai jautraus teatro. Jautraus, nepaisant to, kad apie žmogų Lupa kalba ir negailestingai žiauriai, t.y. ne tik nuoširdžiai užjausdamas, bet ir iki gėlos šaltakraujiškai braudamasis į pačias intymiausias jo būties zonas - jo vienišumą, apleistumą, destruktyvumą, susvetimėjimą su savimi pačiu. Braudamasis ir ten vieną po kito rinkdamas žmogaus, kaip save patį deginančios liepsnos, įkalčius, - tai, man atrodo, yra viena iš daugybės galimų „Personą..." baigiančio fragmento - video projekcijoje sudeginamos Marilyn Monroe - asociacijų.
Ir dar. „Personos..." finale Lupa tarytum sugriauna iliuziniu Marilyn prieglobsčiu tapusios fotoateljė sienas. Įmeta, grąžina ją į filmavimo aikštelę - į ten, kur Marilyn Monroe visą savo gyvenimą labiausiai troško, o ir labiausiai bijojo būti. Grąžina ir tam, kad suteiktų galimybę visą ligtolinį veiksmą perskaityti kaip Sandros Korzeniak suvaidintą - koks gražus ir prasmingas sprendimas!- tikrosios Marilyn Monroe nesukurtą vaidmenį: vieną iš psichopatiškų Sigmundo Freudo pacienčių pagal Jeano-Paulio Sartre´o scenarijų planuotame statyti, bet nepastatytame kino filme „Freudas".
Būtent šioje vietoje Lupos kalbėjimas apie asmenybės „slaptuosius gyvenimus" nedalomai susilydo su paties teatro, vaidybos „slaptų gyvenimų" tema. Arba - teatro antropologija susitinka su teatro magija.
P.S. Krystiano Lupos „Persona. Marilyn" palieka kažkokį begaliniai, tiesiog ekstremaliai drąsaus teatro įspūdį. Nežinau, iš ko ir kaip jis atsiranda. Žinau tik, kad jis nesusijęs nei su Marilyn Monroe pasirinkimu, nei su Sandros Korzeniak nuogumu. Ir dar žinau, kad ta drąsa man nepaprastai patinka.
