Ar valstybė turi padėti skaudžiai nukentėjusiam kultūros laukui atgauti tvarumą po krizės dėl koronaviruso pandemijos, ar vis dėlto tai labiau pačių kultūrininkų atsakomybė? Julija Reklaitė, tarpdisciplininio meno, rezidencijų ir edukacijos centro „Rupert“ vadovė, buvusi Lietuvos kultūros atašė Italijoje, normalia praktika šioje situacijoje vadina būtent pačių kultūros žmonių rodomą iniciatyvumą.
„Negalime tikėtis, kad valstybė žinos, ko mums, kaip menininkams, reikia. Kad pradės mums diktuoti ir seksime iš paskos. Valstybė turi sudaryti sąlygas menininkui kurti, o ne jį remti. Neteisingai žiūrime į menininkus suteikdami jiems paramos gavėjo statusą. Tam tikra prasme tai žeminantis požiūris, nes tada visi tampame savotiškais paramos gavėjais, tada menininkai tarsi tampa veltėdžiais arba tais, kuriuos reikia išlaikyti. Tai bendro požiūrio klausimas. Turime investuoti, kad menininkas galėtų dirbti ir funkcionuoti lygiai taip pat, kaip funkcionuoja visos kitos valstybės ląstelės. Ir kai kultūros laukas pradės šia tema daugiau kalbėti ir rodyti tai įvairiomis akcijomis, dialogo siekimu, aktyvumu, žinojimu, kaip paklausti ir paprašyti, mūsų visuomenė bus kur kas sveikesnė“, - įžvalgomis, kaip kultūrai atsigauti po krizės, dalijosi J. Reklaitė.
Kultūra kaip įrankis socialinėms problemoms spręsti
Gegužės 13 d. Kauno menininkų namų surengtoje virtualioje diskusijoje apie kultūros situaciją po krizės aptarti įvairūs aspektai: krizė kaip galimybė, žadinanti kūrybingumą, skatinanti megzti dialogą apie kultūros problemas tarp skirtingų institucijų. Kita vertus, ir krizė, kurioje akivaizdžiai išryškėja ir atsainokas politikų požiūris į kultūrą bei stiprios kultūros politikos nebuvimas. Krizė - kaip mokykla, kurioje mokosi susikalbėti skirtingų interesų žmonės, kurioje stengiamasi galvoti ne apie šią akimirką patiriamus sopulius, bet kas bus, kai iš krizės išeisime.
„Kaunas 2022“ direktorės, meno istorikės Virginijos Vitkienės nuomone, dabar pats metas mąstyti apie kultūros politikos ir požiūrio į kultūros sektorių atnaujinimą.
„Mūsų valstybėje kultūra vis dar laikoma „ypatingoje“ pozicijoje. Viena vertus, ji sumistifikuota: kūrybiniame sektoriuje - dvasingi kūrėjai, ypatingo jautrumo menininkai, aišku, kuriantys pridėtinę vertę tarptautiškai, kai užima geras vietas įvairiuose konkursuose, bienalėse ar scenose. Kita vertus, šis sektorius yra pirmoje vietoje apkarpyti lėšas, jeigu ištinka krizė ir reikia mažinti apsukas. Nes yra labai kultūringas, inteligentiškas ir mažai triukšmauja“, - kalbėjo „Kaunas 2022“ vadovė.
Toks požiūris į kultūrą nei valstybei, nei visuomenei nėra naudingas, nes, pasak V. Vitkienės, kultūra yra visa ko pamatas, ji mus augina ne tik meno apraiškomis, bet ir bendravimo būdu, gebėjimu susitarti, užtikrinti visuomenėje emocinį saugumą.
„Manau, valdantieji daug išloštų ir atneštų visuomenei gėrio, jeigu kultūrą panaudotų kaip įrankį įvairioms socialinėms problemoms spręsti, - skatindama kultūros problemomis domėtis ne tik Kultūros ministeriją, bet ir kitas, diskusijoje kalbėjo meno istorikė V. Vitkienė. - Naujieji Europos Sąjungos pasiūlyti kultūros sprendiniai kultūros paslaugą, apmokamą iš viešųjų pinigų, kreipia į kuo didesnį visuomenės gerovės kūrimą. Miesto ir šalies žinomumui, kultūriniam turizmui kultūros produktai atneša keturis kartus didesnę grįžtamąją vertę, negu į juos investuojama tiesioginių pinigų. Tačiau apie tai kažkodėl mažai kalbama.“
Tarptautiškumo palaikymas - būdas išlipti iš krizės
Lietuvos šokio informacijos centro, tarptautinio šokio festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ vadovė, festivalio „ConTempo“ organizatorė Gintarė Masteikaitė krizę mato kaip dėkingą laiką perkrauti dabartinę sistemą ir pažvelgti į ją drąsiai iš šiuolaikinės perspektyvos - įsivertinti, ką esame susikūrę, kas valstybės palaikomoje kultūros finansavimo srityje veikia ir nebe.
„Mums reikia pergalvoti, kas mūsų laukia ir kaip prisitaikysime prie besikeičiančios situacijos: kaip bendrausime su žiūrovais, kaip jaukinsimės juos, kiek truks prastova, kai jų nematysime, kiek laiko reikės žiūrovus susigrąžinti, - svarstė G. Masteikaitė ir kaip svarbų dalyką, padedantį kultūros laukui dorotis su krizės padariniais, įvardijo tarptautiškumo palaikymą. - Mes į jį investavome begalę metų, dauguma ilgą laiką esame tarptautinių tinklų nariai. Visas mūsų kultūros tinklas yra persipynęs tarptautiniais projektais, kontaktais, ryšiais. Ir tuo esame labai stiprūs, nes mes ne vieni. Dirbame ne tik tarp savo valstybės sienų - esame pasaulio dalyviai. Čia cirkuliuoja pinigai, idėjos, inovacijos, mūsų sektorius auga dėl tarptautinės veiklos, tarptautinių festivalių, bienalių ir kitų projektų. Į Lietuvą atvežame idėjų, jas pristatome, rengiame edukacines programas, mainus, bendradarbiavimą - daugybę dalykų, kurie skatina keistis ir tobulėti.“
G. Masteikaitės nuomone, mūsų plačiame ir įvairiame kultūros lauke reikia pirmiausia mokytis susikalbėjimo, ir ši krizė, pasak jos - gera galimybė lavinti šiuos įgūdžius, susitelkti ir pagalvoti, kas būtų gerai visiems, o ne individualiai kiekvienam ar konkrečiai sričiai.
„Jau antrą mėnesį mokomės kalbėtis: skirtingos asociacijos, skirtingi žmonės, mokosi kalbėtis nevyriausybinis ir valstybinis sektoriai, muzikos industrijų ir nevyriausybinis sektorius, pramogų ir aukštojo meno, klasikinės muzikos ir vizualiųjų menų. Vyksta įvairiausio lygio pokalbių - kartais šmaikščių, kartais sarkastiškų, kartais labai draugiškų, kartais - ne visai“, - pamokas, kaip gerbti vienas kito poziciją, įsiklausyti, argumentuoti, mąstyti plačiau, pabrėžė festivalio „Naujasis Baltijos šokis“ vadovė.
Ji tiki, kad kultūrininkai kaip bendruomenė išėję iš šios krizės taps daug solidaresni, nes išmoks pamoką, jog vienas lauke - ne karys.
„Jeigu norime ką nors pasiekti, turėsime palaikyti netgi tų grupių, su kuriomis mums gal ir nelabai pakeliui, siekius, - sakė G. Masteikaitė. - Kas dabar daroma tikrai kartu? Visi bando iškovoti renginių leidimą ir kalendorių, kokiais laikotarpiais bus galima juos daryti, nes tai visiems vienodai skauda.“
Turime galvoti ne tik apie tai, dėl ko neramu dabar, bet ir kas mūsų laukia išėjus iš krizės. Ir šiuo atveju sėkmė, pasak jos, laukia tik turint ilgalaikę strategiją, ilgalaikį planavimą, stengiantis sujungti visas įmanomas paramos rūšis.
„Pavyzdžiui, 25 mln. eurų investicijų regionams - išnaudokime jas. Darykime viską, kad visi žmonės, gyvenantys Lietuvos regionuose, bent kartą per metus turėtų galimybę pamatyti tokio lygio produkciją, kokią gali matyti vilniečiai, kauniečiai ar klaipėdiečiai. Jeigu investuojame į pastatus - sekime paskui su turiniu, kurkime sintezes, o ne atskirus sprendimus. Galvokime apie vieną bendrą tikslą“, - ragino diskusijos dalyvė.
Kultūros vertė neapskaičiuojama
Apie mėginimą nuolat apskaičiuoti kultūros vertę ir kiek ji atneša pinigų, diskusijoje pasisakė Lietuvos kultūros atašė Švedijoje, Suomijoje ir Danijoje Živilė Etevičiūtė.
„Niekas negali apskaičiuoti kultūros, nes ji atsirado prieš skaičių. Kultūra buvo prieš instrumentą, kurį norime jai taikyti, - teigė ji. - Kultūrą turime suprasti kaip savaime suprantamą dalyką, ją išmokti, paveldėti, prie jos įprasti. Tačiau negalime jai taikyti tų pačių modelių kaip ekonomikoje, fizikoje, chemijoje. Negalime kultūros suprasti per ekonominę, socialinę prizmę - yra tik viena jos matymo galimybė.“
Ž. Etevičiūtės nuomone, būtina išlaikyti kultūros lauko unikalumą - jo laisvę, pasitikėti menininkais, suteikti jiems laisvę kurti, kartu išlaikant aukštą kultūros kokybės kartelę, o ne paprastinant meną vien todėl, kad jis būtų suprantamesnis.
Kultūros atašė džiaugiasi matydama, kiek pastangų mūsų šalies meno laukas deda mėgindamas kurti dialogą su institucijomis, kad būtų lengviau išjudėta iš krizės.
„Ko galėtume sau palinkėti? Mažiau atsakymų - daugiau diskusijų ir pokalbių. Esame trijų milijonų šalis ir turime kalbėtis, kurti naujas struktūras, pasitikėti jomis. Nesame dviejų ar trijų žmonių grupelių interesas - esame didžiulė kultūros struktūra, puikiai veikianti. Mūsų menininkai yra nuostabūs, turime juos paremti ir sudaryti sąlygas jiems dar geriau ir ilgiau gyventi“, - nuomonę išdėstė Ž. Etevičiūtė.
Menininkai turi patys rodyti iniciatyvą
„Tie menininkai, kurie gali gyventi be meno, greičiausiai susiras kitų būdų, kaip išgyventi, nes juk tai, kad deklaruoji esąs menininkas, dar nereiškia, jog ir turi būti taip traktuojamas“, - kalbėjo „Rupert“ centro vadovė J. Reklaitė, krizę matanti kaip pokyčių galimybę ir tinkamą apmąstymo laiką.
Jos manymu, krizės dėl pandemijos metu svarbiausias raktažodis yra saugumo jausmas: visi nori būti saugūs, užtikrinti, kad, viena vertus, gali kritikuoti sistemą, reikšti savo nuomonę, pasiprašyti dialogo su Kultūros ministerija, Prezidentūra ir t. t. Kita vertus - suvokti, kad jais bus pasirūpinta, kad atidėtas projektas kažkokiu būdu įvyks ateityje. Ir čia J. Reklaitė džiaugiasi greita Kultūros tarybos komunikacija, kad pandemijos situacijoje visų projektų sąlygos traktuojamos kaip force majeure, vadinasi, žiūrima lanksčiai, o tai didina saugumo jausmą.
„Kai jautiesi saugus ir žinai, kad kažkaip situacija bus išspręsta, atsiranda vietos ir ilgalaikiams kūrybiniams sprendimams. Šiandien jau nebegalime kalbėti apie dviejų mėnesių krizę ar karantino situaciją, reikia galvoti, kas bus po metų, dvejų, trejų ir kaip šis laikas bus atspindėtas tolimoje ateityje. Norėčiau, kad ši diskusija po truputį eitų ateities sprendimo formulavimo link: kas mus atvedė į šią situaciją ir kaip galėtume ją spręsti. Kultūros laukas ir menininkai yra tie žmonės, kurie šiuos klausimus pajėgūs spręsti. Tai ta visuomenės ląstelė, kuri visada eina koja priekyje, turėdama savo vizijų, keldama kartais ir nepatogių klausimų“, - įžvalgomis dalijosi „Rupert“ centro vadovė.
J. Reklaitė ragintų menininkus pačius daugiau reikštis ir ieškoti naujų komunikacijos priemonių, bendradarbiaujant su mokslu, technologijomis, kaip sujungti jėgas ir kartu spręsti problemas. Taip ši krizė galėtų tapti ko nors įdomaus, inovatyvaus ir svarbaus pradžia.
Diskusiją „Kaip kultūrai atsigauti po krizės?“ galite pasižiūrėti Kauno menininkų namų feisbuko paskyroje. Renginį moderavo portalo „15min“ kultūros redaktorė Monika Gimbutaitė.
