Komentaras buvo perskaitytas 2012 01 21 LR laidoje „Kultūros savaitė”
Vienas ryškiausių pernykščių asmeninių prisiminimų: aktorė prieina, apsikabina ir padėkoja už nuomonę apie spektaklį, kurią buvau išsakęs vienam laikraščiui. Nuomonė buvo toli gražu ne teigiama, o aktorė tame spektaklyje vaidino. Tai buvo bene antras kartas per visą mano kritiko karjerą, kai kūrėjas padėkoja už ne-pagyras.
Aktorė sakė nesupratusi kitų jos kolegų pasipiktinimo, kalbėjo apie laisvę reikšti nuomonę, toliau sekė keletas frazių apie trumpą gyvenimą ir nedidelį mūsų būrį, aš į tai palinkčiojau, padėkojau, išsiskyrėme. Taip, mūsų nedaug, juoba ir mes skirstomės dar į mus ir juos, taip, nereikia čia skelbti karo stovių ir t.t. - ir staiga aš supratau aktorės tiesiai neišsakytą mintį, kurios nefiksavau, nes ji buvo tokia savaime suprantama, kad net neužkliuvo už smegenų vingių: tu esi kritikas ir tu turi teisę reikšti savo nuomonę. Tu esi čia laisvas. T.y. tu ir šiaip supranti, kad esi ne totalitarinėje valstybėje ir todėl gali sakyti, ką nori, ir sakai ar bent jau stengiesi, - bet ši nuostata tampa vis aktualesnė, nes egzistuoja vienas aiškus kliuvinys, kuris dažniausiai tau kartais trukdo tai atlikti: kita pusė, kūrėjas. Būtent ties juo ir pakliūni į kažkokio nerašyto etiketo taisykles, kurios ilgainiui virsta spąstais, ir aktorė - o gal jau aš tai prikūriau - tai ir norėjo pasakyti: jei režisierius savo interpretacija išsakė savo nuomonę apie dramaturgiją, šiandieną ir jį supantį pasaulį, ir tai sako tūkstančiams šimtams žiūrovų, - tai kodėl kritikas, kurio priedermė yra reaguoti, įvertinti, negali būti laisvas ir pariteto principu išsakyti savos nuomonės apie jo kūrinį, elgesį su pjese ir su publika? Kas tam trukdo? Rašau „trukdo", nes, nepaisant laisvos ir savo pareigas tikrai atliekančios mūsų kritikos, visgi išgirdau kolegos reakciją: „Aš taip neišdrįsčiau". O pats perskaitęs kito kritiko naujametinį rašinį, taip pat nusistebėjau jo drąsa. Kodėl? Ar drąsą staiga pakeitė baimė ir flirtas su scenos kūrėjais? Ir kuo nuomonės išsakymas gresia pačiam kritikui, jei jis nusprendė tokiu būti?
Tai gresia, ko gero, vienu - psichologiniu diskomfortu, kuris pasireiškia tuo, kad gatvėje sutiktas kūrėjas gali nepasisveikinti. Nes kūrėjai savo kūrinius dažnai supainioja su savimi pačiais ir būna įsitikinę, kad kritiko epitetas „nefunkcionali scenografija" automatiškai reiškia kažkurios kūrėjo kūno dalies nefunkcionavimą. Ir analizę lengvai gali palaikyti įžeidimu - aišku, svarbus ir teksto tonas. Bet iš esmės Somersetas Maughamas šimtąkart teisus, kai sakė, kad „žmonės prašo kritikos, bet iš tiesų jie trokšta liaupsių".
Tęskime: na ir kas, kad nebūsi „įvertintas" linktelėjimu? O kas bus, jei prieis ir dar pagąsdins - nuo mistinių samdomų berniukų (taip buvo prieš 10 metų ) iki tokių pat mistinių teismų (taip yra neseniai - jaučiate evoliuciją civilizacijos link?). Arba nepakvies į kitą savo spektaklį (taip irgi būna). Na, nepriėjo, sukėlė minutinę įtampą, ir viskas, gyvename toliau skirtingose orbitose, t.y. tu scenoj, aš salėje. Nieko tokio.
Iš tiesų ne „nieko". Ta įtampa sklando, ji gali atkeliauti iš aktorių žvilgsnių ar to, ką pats juose įžvelgsi, iš kito kritiko pozityvios recenzijos... Kritikai taip pat yra jautrūs organizmai, ir jie dėvisi lygiai taip pat kaip kūrėjai, o gal net daugiau, nes pagal profesiją gerokai dažniau reflektuoja. Jiems irgi maloniau analizuoti gerą spektaklį, nes prastam įvertinti reikia ir daugiau takto, ir svaresnių argumentų - jei ne ta užsikrauta priedermė...
Kalbu ne apie tą neva privalomąjį striptizą, apie kurį klykia visi interneto komentatoriai - „na pasakykit, kad karalius nuogas!". Kažkodėl visiems rūpi nurengti, nudrengti kūrėją, ir kuo jis didesnis, tuo daugiau riksmo. Šakalų kiauksėjimas, susikurtas iš iliuzijos, kad šalia sumenkinto karaliaus pats nors kiek išaugsi. Dažniau priešingai - nesigilindamas į jų sukurtą pasaulį prarasi malonumą sėdėdamas salėje daugiau pamąstyti. Ir jei vienų karalių svitos sudarytos iš praeities darbų ir legendų (kurios ir yra jų vertinimo koordinačių sistema), tai kiti save imasi kurti iš virtualių palydų: jau susiduri su visai rimtais kūrėjų pasiteisinimais, kad jie turi itin daug gerbėjų - socialiniuose tinklapiuose. Tai jiems yra rodiklis. „Facebook", beje, siūlo tik „draugus", ten nėra „priešų" skilties - kaip ir mygtuko „nemėgstu". O kai jaunasis kūrėjas turi 1000 „draugų" ir aibes atsiliepimų po spektaklio, - ak, nebekalbėkite jam apie meną, jis jau mato: taigi žmonės žavisi! Jis nepastebi, kad jau kaip vaikas gyvena on-line pasaulyje, nematydamas tikrojo. О kritikai - kas jų klauso, kas juos skaito?
Taip pamažu rinka išstumia kritiką, o dar vėliau gyvenimas prikišamai parodo, kam kritika reikalinga. Vieno užsienio festivalio vadovas jau seniai abejojo, ar jie beturį kritiką. Nes ten stulbinamai sumažėjo jos plotų spaudoje, kritikai užsiėmė vien teorija, o kūrėjai mieliau ėmė stebėti bilietų pardavimo suvestines, ir nepraėjus dešimtmečiui galima buvo įsitikinti didžiuliu scenos meno nuopuoliu. Gal ir migruojantys menų akademijos dėstytojai prie to prisidėjo, bet akivaizdžiai pasimatė - buvo prarastas teatro meno orumas, dingo pagarba savai profesijai. Kritika yra kasdienis sarginis šuo, į kurį gali nekreipti dėmesio, bet atėjus dramatiškam finalui staiga pasirodo, kad ji buvo vienas svarbiausių meno sergėtojų. Provokuojančių, neleidžiančių nurimti, teikiančių progas pasiginčyti. Net jei kūrėjas pyksta, nepritaria, keikiasi, nes kritikas kartais negali jam prilygti kūrinio interpretavimo gelmėmis (kūrėjas gilinosi keletą mėnesių), bet visada pralenks matytų spektaklių ir interpretacijos laisvių spektru (kritikas per tuos keletą mėnesių pamatė bent dešimt naujų spektaklių).
Grįžkime prie pokalbio su aktore. Jos paminėta „laisvė reikšti nuomonę" kalba apie esminį dalyką: skirstant žmones pagal vertinimus į priešiškus ir draugiškus flangus atsisakoma ir tolydžio vis dažniau netenkama pagrindinės kūrybos grandies - dialogo galimybės. Kritikas taip pat norėtų būti teisingai perskaitytas, bet sąmokslų kupinoje visuomenėje ir jo mintis imama suvokti iškreiptai: ne ką, bet kodėl jis tai sako? Kokios jo užmačios? Kritiko straipsnyje pagrindinis akcentas tenka jo vardui ir bandoma nustatyti, kam jis atstovauja - gal kokiai svarbiai institucijai, neduokdie, pinigus skirstančiai? Toks „siužetas" dialogą iškart nutildo, kaip opoziciją iškeldamas niekad neklystančio kūrėjo paveikslą (o tai jau pavojinga diagnozė), ir nėra reikalo jį toliau aptarinėti.
Svarbiau kitkas - normalus ir tikras pokalbis, tapęs absoliučia retenybe. Toliau - atsiverskite paskutinius pernai metų „Kultūros barus" ir skaitykite Zygmuntą Baumaną, cituojantį Richardą Sennetą: dialogas kaip neformalus, atviras veikimas drauge. Šiandien mums ypač svarbus atvirumo aspektas: dialogas neturi būti mūšis, kuriame įrodinėjama kiekvieno tiesa, kol kažkuri nugali. Priešingai: neatviras, nepriimantis kito pozicijos iškart pralaimi, nes lieka tik su savo monologu. Dialogas skirtas mokyti ir išmokti, pasidalinti, ir tai automatiškai reiškia - veikti drauge. Vardan meno, vardan idėjos ar malonaus pokalbio - tegul ir įnirtingo. Be protų mūšio ir intelekto puotos. Taip, mes esame mandagūs ir labai jautrūs, ir geriau nutylime, kad tik nesusipyktume. Bet tas uždaro dvaro etiketas ir neleidžia abiem pusėms būti atviroms. Užtat liekame saugūs, išsigandę ir nelaisvi.
LR „Kultūros savaitė”
