Kai Terry´io Barretto straipsnyje „Critics on Criticism“ perskaičiau Steveno Durlando lakonišką citatą: „Dauguma žmonių didžiąją dalį savo laiko skiria teorijoms, kaip susimokėti nuomą. Jie neturi laiko gilintis į kitokias teorijas, jeigu tam reikia didesnio nei dešimties metų vaiko žodyno. Jie nėra prieš teorijas ar teoretikus - jie tiesiog neturi tam laiko“; kilo mintis, kad kalbėti apie meną - reiškia turėti tam laiko. Turėti laiko ne tik meną vartoti, bet ir gyventi tokiais laikais, kai egzistuoja prabangi privilegija mąstyti-rašyti-kalbėtis apie meno kūrinius.
Pastaraisiais metais susidūrėme su epochiniais įvykiais, kurie supurtė ir meno kritikos prasmę. Pandemijos įkarštyje nebuvo apie ką rašyti; karo fone išnyko pasitikėjimas, kad rašyti vis dar yra prasmės. Šiame [„Teatro žurnalo“] numeryje, regis, turime laiko ne tik kalbėti apie teatrą, bet ir kalbėti apie tai, kaip apie tą teatrą kalbama. Vadinasi, prabanga dviguba.
Skirtingų kartų teatro kritikams šios prabangos proga buvo užduoti fundamentalūs klausimai apie kritiką. Fundamentaliems klausimams visada egzistuoja kanoniniai, visuotinai pripažinti atsakymai ir tie kiti atsakymai - asmeniniai, per patirtį suvokti, į kanonus nesižvalgantys. Būtent kartų tema iš tiesų tapo pretekstu kreiptis į kritikus (tarsi kitu atveju fundamentalius klausimus uždavinėti - ne vieta ir ne laikas): dėdamiesi, kad žvalgomės į kelių kartų skirtumus, kad trokštame įžvelgti nors minimalių analogijų, leidžiančių užčiuopti laikotarpius, istorijas, vertybinius stuburus; iš tiesų norėjome pasidairyti po kritikų savirefleksijų lauką. Vienintelė iš visos medžiagos kylanti akivaizdi įžvalga, susijusi su kartomis, būtų tokia: šiandienos teatro kritika - moteriška. Balsų - devyni, ir tik vienas iš jų - vyro.
Kita įžvalga susijusi su pačia kritikos sąvoka ir jai reikia paaiškinimo. Anglų kalboje egzistuoja du terminai: criticism (defektų paieška, nuteisiantis vertinimas) ir critique (kritinė diskusija, kritikos menas). Skirtis tarp šių terminų definicijų leidžia suvokti, kad tame, kas vadinama critique, tai, kas vadinama criticism, netelpa. Pavyzdžiui, kol criticism ieško trūkumų, critique žvelgia į struktūrą. Criticism neturi humoro jausmo, o critique humoro jausmą ne tik toleruoja - šiam fenomenui jis palankus kaip ryšio priemonė. Kol criticism ieško ydų ne tik tame, kas sukurta, bet ir tame, kas tai sukūrė (t. y. būna asmeniška), critique operuoja tik su konkrečiu artefaktu (t. y. jokio asmeniškumo). Dėl to critique yra konkreti ir specifiška, o criticism - miglota ir apibendrinanti. Skiriasi ir šių kritikų balsas - criticism paprastai yra savanaudiška, destruktyvi, gali būti žiauri, sarkastiška (nemaišykime su sveiku humoro jausmu), o critique neieško naudos sau, išlieka sąžininga, objektyvi (net ir jei dėsto faktus, kas kur kame neveikia, - jos tiesiog kitoks tonas).
Lietuvių kalboje teturime vieną - kritikos - sąvoką, joje nori nenori susimaišo abi formos. Todėl prie kritikos meno a priori pripliusuojama negatyvi kritikavimo konotacija, iš to išplaukia, kad kritikų darbas - kritikuoti, o „kritikuoti“ lietuvių žodyne - iškelti klaidas ir trūkumus; vertinant kurį nors darbą, pastebėti jo blogąsias ypatybes; įrodyti kurio nors darbo prastumą, menkumą. Žinia, Lietuvos kritiniame lauke esti ir retų pasireiškimų, kai į meno kritiką sąmoningai įliejamas paprastasis kritikavimas. Tuomet kritika tampa nebešvari ir peržengia ribą - iš kritikos meno nuslysta į turgaus režimą. Kad pats sau suvoktum šią skirtį ir tarp dviejų minėtų formų gebėtum išlaikyti atstumą, reikia pastangos ir sąmoningumo.
Surinktos teatro kritikų įžvalgos, regis, kaip tik ir dirba šį darbą - stengiasi atskirti vieną kritikos rūšį nuo kitos, ko nepadaro mūsų žodynas.
-----
Kas yra kritika?
Ieva Tumanovičiūtė: Kritika yra minčių ir pokalbio apie meną kūrimas; žiūrovinės patirties įžodinimas.
Goda Dapšytė: Mąstymo būdas.
Sigita Ivaškaitė: Profesija. Plačiausia prasme. Ta, kurios „nepalieki darbe“.
Rimgailė Renevytė: Mėginimas sugauti tai, kas beprotišku greičiu pralekia pro tave. Tai susitapatinimas ir atsiribojimas. Visada kritiką laikiau pokalbiu, kuriame aš rašau, o kitas kalba ne žodžiais, o teatro kalba. Tiesa, kartais tas pokalbis neįvyksta, nes abu pradedame kalbėti tik apie save.
Jūratė Katinaitė: Kritika yra visa, kas kalbama, rašoma, ginčijamasi, teigiama, neigiama apie konkretų meninį įvykį. Tačiau yra ir profesionaliosios kritikos žanras: kai tam tikras išsilavinimas, visuomenės (teisingiau, bendruomenės ar tam tikro meno lauko) pripažinimas suteikia asmeniui teisę viešai reikšti savo argumentuotą nuomonę, kuri gali turėti įtakos tolesniems šio meninio lauko procesams.
Alma Braškytė: Kritika yra atsakymas, atsiliepimas, reakcija. Menininkas savo kūriniu pareiškia, kreipiasi, užkalbina, išsisako, atneša apžiūrai etc. Kritika atsiliepia, reaguoja, įvardija, ką pamačiusi.
Monika Jašinskaitė: Kritika yra praktika. Praktika stebėti, apmąstyti ir kalbėtis. Man rodos, svarbu įvardinti ir skirti kritikos objektą - ką stebi ir apmąsto kritika? Ar teatro meną, ar meną apskritai? Ar menininką, kuriantį unikalius kūrinius, ar visuomenę, kuriai šie kūriniai skirti? Kiekvienu atveju turėsime kitokią kritiką. Teatro kritika, mano manymu, turėtų užsiimti teatro stebėjimu ir apmąstymu pačiais įvairiausiais aspektais - pradedant atskirų kūrinių analize, bet tuo tikrai neapsiribojant ir, pavyzdžiui, ieškant teatro meno sąsajų su aktualijomis kitose srityse, sakykime, tapatybės vystymusi ar žemės tarša. Teatro kritikos produktas yra informacija, žinios apie teatrą, kurios gali būti pateikiamos įvairiomis formomis.
Jurgita Staniškytė: Manau, kad kritika - labai daugialypė veikla: joje galima žongliruoti įvairiomis formomis ir stiliais, derinti skirtingas funkcijas ir tikslus: nuo analitinio žvilgsnio iki kūrybinio impulso, nuo griežto vertinimo iki skaitymui malonaus teksto, nuo ilgo asmeninio pasakojimo iki vieno sakinio verdikto. Kuo daugiau skirtingų, kartais netgi prieštaringų aspektų talpina savyje kritikos tekstas, tuo stipriau jis įtraukia.
Manau, kad kritika - tai kūrybinio bendradarbiavimo veikla, kai kritikas dalyvauja dialoge ar idėjų mainuose su kuo platesniu kultūros lauku: kūrėjais, žiūrovais, kolegomis. Ir, žinoma, svarbu, kad visi toje apykaitoje rastų prasmę.
Vaidas Jauniškis: (Dieve, kiek kartų per pastaruosius metus atsakinėjau į šį klausimą - tris? Penkis? Kodėl jis vis kyla? Ar tai klausiančiosios redaktorės (nes jų, vyrų, kritikoje beveik neliko) noras pasitikrinti, ar signalas apie mistinio bendro „kritikos lauko“ nepasitikėjimą savimi? Kas tokį sukelia - maži atlygiai? Neįkvepiantis menas? Ar paprasčiausiai reikia save įtvirtinti, jei jau visi reklamuojasi, o aš neva nieko prasmingo nedarau šiandienos karo fone, juolab ir menas nueina į antrą trečią planą? Tai eik tada į savanorių punktą ir pabūk ten, prasmė kaipmat sugrįš.)
Žodžio „kritika“ nelabai mėgstu, nes jį visuomenėje palydi tam tikra intonacija ir seniai suteikta neigiama konotacija. Beveik kaip „menininkas“. Nesuprantama, bet tegul daro. Nors etymonline.com ramina: kritika - iš graikų k. kritikos „gebėti spręsti“, krinein „atskirti, spręsti“ (iš indoeuropiečių šaknies *krei- „sijoti“, vadinasi, „atskirti“). Kriterijus taip pat iš ten. Šiaip jau - garbingas ir svarbus užsiėmimas. Netgi - misija.
Kokį tikslą sau keliate, rašydama(-as) recenziją?
Rimgailė Renevytė: Užmegzti dialogą su kūriniu ir jo autoriumi. Recenzijose visada klausiu ir savęs, ir autorių.
Ieva Tumanovičiūtė: Suprasti kūrinį bei parašyti gerą tekstą, t. y. įtraukiantį, sklandų, profesionalų, išgrynintą.
Sigita Ivaškaitė: Būti kuo geriau suprastai ir nebūti neteisingai interpretuojamai. Visada stengiuosi įsitikinti, kad visi mano faktai pagrįsti ir visi teiginiai turi pagrindimą. Man svarbiausia, kad skaitant būtų aiškus mano žvilgsnis ir interpretacija, nes tik tada galima leistis ne į „užgauliojimus“ (iš abiejų pusių), bet į diskusiją ir minties pasvėrimą. Man yra sakę šiurkštesnių epitetų dėl mano darbų, bet tik dėl to, kad tie patys žmonės prisipažindavo: „Nu pagalvoji, ir tikrai... yra, kaip rašai.“
Jūratė Katinaitė: Pirmiausia, noriu, kad spektaklio kūrėjai, atlikėjai išgirstų atgarsį, vertinimą, net jei jis jų netenkina, skaudina ar siutina. Vis tiek mano kritikos pirminis adresatas - kūrėjai ir atlikėjai. Kiek jie neigtų kritikos reikšmę, kiek dievagotųsi, kad neskaito recenzijų, visų pirma tai skirta jiems, jų savirefleksijai. Antra, bet ne mažiau svarbu, noriu padėti žiūrovui susigaudyti, pasitikrinti pastebėjimus, išgyvenimus, vertinimus. Turbūt nedaug publikos skaito recenzijas (juolab prieš pirkdami bilietus), bet dėl jų verta stengtis. Ir trečia, noriu, kad įvykis būtų užfiksuotas, aptartas, įamžintas. Kartos keičiasi, dalykai greitai pasimiršta. Nepaprastai vertinu tarpukario Valstybės teatro spektaklių recenzijas, ypač kompozitoriaus ir kritiko Vlado Jakubėno. Iš to laiko turime vos kelis arijų įrašus, tačiau recenzijos atkuria turiningą ano laiko tikrovę.
Goda Dapšytė: Kiekvieną kartą tikslai vis kiti. Viskas priklauso nuo konteksto: spektaklio, leidinio, kuriam rašau, auditorijos, kuriai skirtas tekstas. Universalių tikslų rašydama tekstus sau nekeliu. Išlikti profesionale ir būti sąžininga su savimi, skaitytojais ir kūrėjais, sakyčiau, yra duotybės, ne tikslai.
Alma Braškytė: Stengiuosi atsiliepti adekvačiai - nuspėti, apie ką nori kalbėti spektaklis, kokiomis formomis, ir pasistengti įvardinti, kas pavyko, kas ne itin.
Vaidas Jauniškis: Tas normalusis įprastasis tikslas Nr. 1 - na, tai taip savaime suprantama, kad apie jį rašyti net, rodosi, nepadoru, tiek pabodę. Čia kaip atsakyti į klausimą, koks tikslas valgyti pusryčius? Vaikščioti? Skaityti?
Kitas tikslas, kartais ir nevalingas - kad man pačiam būtų įdomu rašyti. Įdomu būti tarp teksto pradžios ir pergalingos pabaigos. Kurti šiandieninio savęs poziciją, durstyti sakinius, žaisti žodžiais ir realijomis. Kad - numanomai - būtų smagu ar įdomu kitam skaityti. Nes gal recenzija rėkia, jog į spektaklį nereikėtų eiti, laikas bus veltui, - taip bent ties tekstu gaiškite laiką įdomiau. O nenuėjusiems į gerą spektaklį taip pat turėtų būti šiokia tokia satisfakcija.
Ir, be abejo, iššūkis: susidoroti su tuo pirmuoju tikslu. Pirmiausia - atsakingai. Nes atsakomybės už žodį, dieve, kaip mažėja. Dabartinė infliacija už lango yra rojus.
Monika Jašinskaitė: Šiuo metu užsiimu Lietuvos teatro sistemos tyrimais ir esu „Auksinių scenos kryžių“ komisijos narė, spektaklių apžvalgas darau savo asmeniniam naudojimui, o recenzijų kurį laiką nerašiau - sunku pasakyti, kaip šiuo metu būtų praktiškai. Kiek prisimenu, tokio pobūdžio tekstuose siekdavau išnagrinėti spektaklį - kažką apie jį pranešti, atskleisti. Kartais teiginį žinodavau prieš pradėdama rašyti recenziją, tad tekstas buvo skiriamas jam pagrįsti, o kartais įžvalgos išplaukdavo tik nuosekliai raštu nagrinėjant tai, kas atrodydavo svarbu.
Jurgita Staniškytė: Tikslas niekada nebūna vienas ir, tiesą sakant, kažin ar recenzijos rašymas prasideda nuo aiškaus tikslo apibrėžimo. Tikrąjį kritikos tikslą neretai sudaro įvairių subjektyvių ir objektyvių uždavinių, troškimų ir impulsų pynė. Aš būčiau labiau linkusi kalbėti apie skatinantį rašyti impulsą. Laisva kritika, mano nuomone, prasideda nuo noro suprasti ir išsiaiškinti, nuo patirto estetinio ar emocinio išgyvenimo, nuo atpažintos tendencijos ar aptikto dėsningumo, kurį norisi tyrinėti giliau.
Koks kritikas yra geras kritikas, arba kokia recenzija yra gera recenzija?
Rimgailė Renevytė: Geras kritikas tas, kuris klausia, ir tas, kuris abejoja.
Ieva Tumanovičiūtė: Geras kritikas - atidus, pastabus, gebantis įžvelgti ir geranoriškas. Gera recenzija ta, kuri leidžia skaitytojui mintyse „pasikalbėti“ apie spektaklį, jį aptarti.
Sigita Ivaškaitė: Nežinau, ar tai savanaudiška, ar ne, ar kažkaip teisinga / neteisinga, bet pirmiausia straipsniuose ieškau to, ko reikalauju iš savęs. O šiaip, jei per recenziją „pamatau“ spektaklį, turiu omeny, kaip idėjų visumą, raiškos priemonių arsenalą ir kitus techninius dalykus, sveikai atskiestus gyvo žmogaus akimi ir logiška minčių seka, - puiku.
Jūratė Katinaitė: Geras kritikas yra profesionalus ir sąžiningas, nevizginantis uodegos, nenorintis visiems įtikti, nebijantis sulaukti nemalonių reakcijų. Sunku. Todėl ir neturime gerų kritikų gausos.
Goda Dapšytė: Geras tikriausiai tas, kuris skaitomas, kaip ir vynas geras tas, kuris skanus. Gera recenzija man kaip skaitytojai - ta, kuri greta analizės sukuria intrigą, o greta teiginius grindžiančių argumentų geba išlaikyti ir teksto dramaturginę dinamiką.
Monika Jašinskaitė: Mano požiūriu, teatro kritikos produktas yra žinios apie teatrą, kurios gali būti prieinamos pačiomis įvairiausiomis formomis - apybraižomis, dialogais, pranešimais straipsnių pavidalu, radijo ar televizijos laidomis, gyvomis diskusijomis, piešiniais ar duomenų rinkiniais - tinka visos komunikacijos priemonės ir būdai. Svarbiausia, kad kritikas pateiktų žinių apie dabarties teatrą, kažkokį konkretų jo aspektą. Taigi, kiekviena recenzija, kuri jos skaitytojui teikia žinių apie spektaklį arba festivalį, yra gera recenzija.
Alma Braškytė: Geras kritikas - adekvatus kritikas. Tas, kuris geba išgirsti ir atsiliepti į spektaklio kūrėjų sau keliamus tikslus (o neieško spektaklyje to, ko spektaklis ir neketino siekti). Gera recenzija - dar ir geras tekstas. Ji ne tik „susikalba“ su spektakliu (net jeigu jame išsakyta neigiama kritika), bet ir yra parašyta tikslia, niuansuota kalba, gebančia įvardyti unikalius dalykus, atrastus tik tame konkrečiame spektaklyje.
Vaidas Jauniškis: Gera recenzija - ta, kurią man įdomu skaityti. Ir taškas.
Įdomumas pasibaigia ties pirmu beraštystės ženklu, nehigienišku* slengo ar anglicizmų pavartojimu, žodžių ir mintelių srove, nesibaigiančia ir ties 77-ąja pastraipa, nesukurtu stiliumi, teiginiais be argumentų, trečiąkart sakinyje parašytu „aš“.
Jurgita Staniškytė: Jeigu reikėtų rinktis tobulo kritiko savybes iš įsivaizduojamo meniu, sakyčiau, kad kritikas turi būti nešališkas, bet atviras; įsitraukęs, bet neangažuotas; negailestingas, bet empatiškas; visažinis, bet smalsus; pedantiškas, bet kūrybingas; pedagogiškas, bet neįkyrus; vienišas, bet bendruomeniškas. Tiesą sakant, iš šių priešybių bei įtampų neretai ir gimsta geras tekstas. Apskritai manau, kad įtampa tarp prisirišimo ir atsiribojimo yra kritikos gyvybės šaltinis.
Koks kritikas yra blogas kritikas, arba kokia recenzija yra bloga recenzija?
Ieva Tumanovičiūtė: Žiaurus kritikas ir kūrėjus įžeidžianti recenzija. Išimties atvejis, jei kūrinys pats ką nors įžeidinėja, tada kritikas turėtų tai parodyti.
Goda Dapšytė: Blogas kritikas - panaši kategorija kaip blogas žmogus, ją galima įvairiai interpretuoti. Spėju, kad kūrėjai šiuo klausimu būtų gana tiesmuki, gal net pavardžių sąrašą pateiktų. Man turbūt blogas kritikas būtų neprofesionalaus, neetiško kritiko sinonimas. Na, o bloga recenzija kaip ir blogas spektaklis - visiems kartais pasitaiko, bet kas kartą vis kitaip.
Sigita Ivaškaitė: Asmeninės nuomonės iškėlimas aukščiau visko - man yra visiškai nepriimtina. Ir žinau, kad kritikoje galime kalbėti, kaip čia šitie visi dalykai arti, bet yra skirtumas tarp „man patinka“ ir „aš vertinu“. Ir, žinoma, neišprusimas nagrinėjamame lauke yra taip pat neatleidžiamas.
Rimgailė Renevytė: Blogas kritikas yra tas, kuris žino. Nes dažniausiai jis žino dar prieš pamatydamas spektaklį. Jis žino ir spektaklis jam net nereikalingas.
Jūratė Katinaitė: Bloga recenzija yra tuomet, kai jos autorius stengiasi visiems įtikti ir kartais net pats nuo savęs nuslepia savo nuomonę. Arba kritikui pristinga talento ar / ir novatoriškumo pastebėti ir įvertinti talentingą reiškinį.
Vaidas Jauniškis: Blogas kritikas - kritikas be humoro jausmo. Vadinasi, ir be saviironijos. Brechtas, už kampo visados turi tykoti Brechtas! (Čia aš labiau apie Verfremdungą, nes, spėjant iš dramaturgo nuotraukų ir pjesių - nepanašu, kad jis buvo sąmojingas).
Monika Jašinskaitė: Kalbėkime ne apie blogus kritikus, bet apie blogai atliktą darbą. Bloga recenzija yra ta, kuri neteikia žinių apie nagrinėjamą objektą - spektaklį arba festivalį. Jeigu iš recenzijos neaišku, kas vyko scenoje, kuo remdamasis kritikas teigia vienus ar kitus teiginius, tuomet tai - bloga recenzija. Kritiko tekstas turi būti informatyvus. Kokią informaciją jis teiks - kalbės apie spektaklį, patirtas emocijas, kostiumų dizainą, menininkų ugdymą, scenos įrangos kainas - ar kam jis teiks žinių - spektaklį mačiusiam ar nemačiusiam žiūrovui, jo kūrėjams, galbūt festivalių meno vadovams ar užsienio prodiuseriams, kitiems kolegoms, teatro ar kultūros istorikams, ateities kartoms, - tai jau kiti klausimai.
Alma Braškytė: Prastas kritikas yra tas, kuris ieško spektaklyje savo trokštamų dalykų, bet lieka kurčias ir aklas tiems, kuriuos kuria spektaklis. Taip pat toks, kuris pastebėjęs kuriuos nors pavienius spektaklio motyvus, greitai „įklasifikuoja“ spektaklį į kokią nors sau atpažįstamą grafą (prikabindamas keletą mėgstamų sociologinių ir / ar menotyrinių terminų), bet lieka nejautrus ir nepastabus spektaklio konkretybėms, kuriantiems unikalias, vienetines reikšmes.
O prasta recenzija (be išvardintų savybių) dar ir nejautrus kalbai, skurdus, klišėmis operuojantis tekstas.
Kas yra kritiko klaida?
Jurgita Staniškytė: Klaidų nepripažinimas.
Rimgailė Renevytė: Tai jausmas, kuris aplanko antrą kartą žiūrint tą patį spektaklį ir supratus, kad pirmą kartą jo nesuvokei, bet parašei apie jį recenziją.
Ieva Tumanovičiūtė: Leistis paveikiamam kitų nuomonės ir emocijų.
Sigita Ivaškaitė: Įsitikinimas, kad jis yra teisesnis, daugiau žinantis.
Jūratė Katinaitė: Kartais kritikas nepagauna kūrėjų siunčiamo signalo. Pasitaiko. Pristinga profesionalumo arba (dažniau) jautrumo, kad nepasakius, talento. Kartais kūrėjai pralenkia laiką - pralenkia ir kritikus. Jei vėliau kritikas tai supranta, gali prisipažinti. Tai stiprybė, ne gėda.
Goda Dapšytė: Labai dramatiškai skambanti kategorija. Prieš kokius 30 ir daugiau metų kritiko klaidą būčiau siejusi su galia, šiandien jau nebe. Smulkių klaidų dėl nežinojimo (ne dėl neišmanymo) kritikai dažnai daro imdamiesi prielaidų apie kūrybinį procesą. Neretai klaidingais keliais nukeliaujame atmesdami menininkų pasiriktas priemones ar žanrą, ir užmiršdami kelti klausimus, kodėl buvo toks pasirinkimas, ar jis veikia, kodėl (ne)veikia. Bet esminė klaida turbūt būtų užmiršti savo profesiją ir recenzijoje imtis režisūrinių ar dramaturginių sprendimų, t. y. užsimiršti ir tekste imti kurti savo spektaklį.
Alma Braškytė: Oi - kaip ir žmogaus klaida apskritai. Gali būti daug, įvairių ir įvairaus sunkumo.
Vaidas Jauniškis: Jų daug, neminėsime vis sunkiau įveikiamos rašybos ir skyrybos. Keletas kitų: aprašinėti publiką, jei ji nėra spektaklio veikėja (bet vis dažniau virsta tokia); siūlyti kūrėjams sprendimą (pirma, jie nepaklausys, antra - nesidalins honoraru); bijoti teatro kūrėjų; painioti programėlę su recenzija ir minėti visų vardus; leisti stiliui užgožti prasmę ir tą pirmąjį recenzijos tikslą; neišvažiuoti bent kartą per metus į užsienį. Pageidautina - į festivalį.
Monika Jašinskaitė: Man kritika neatsiejama nuo kritinio mąstymo, tad labiausiai noriu minėti kritinio mąstymo klaidas - logines, argumentavimo, kalbinės raiškos (taip pat ir terminų vartojimo), informacijos atrankos, vertinimo bei sintetinimo, galiausiai - rėmimąsi ribotomis kontekstinėmis žiniomis. Klaida daryti išvadas remiantis vienu šaltiniu, klaida remti savo teiginius su jais nesusijusiais argumentais, klaida neskirti fakto ir nuomonės, klaida apibendrinti sprendžiant iš pavienių reiškinių, klaida daug kalbėti ir nieko nepasakyti. Tokių klaidų pasitaiko, kartais jos pastebimos tik mums patiems, o kartais - ir skaitytojams, tačiau daugelis kritikų, manau, iš klaidų mokosi.
Greta minėtų yra ir kitų profesinių klaidų, kurios susijusios su mūsų žmogiškumu ir turbūt kiekvienam skiriasi, jas pradedame suvokti įgydami daugiau patirties. Pavyzdžiui, nepavalgyti arba nepajudėti prieš ilgą spektaklį irgi gali būti kritiko klaida, kuri pakeis spektaklio išgyvenimą. Vis dėlto esu linkusi manyti, kad jei kritikai ar kiti žiūrovai spektaklį suvokia ne taip, kaip norėtų jo kūrėjai, tai yra kūrėjų klaida.
Kodėl teatrui reikia kritikos?
Sigita Ivaškaitė: Man patiko mintis, kad kritika yra galutinis spektaklio įgyvendinimo taškas. Yra labai daug žingsnių, kuriuos reikia nueiti iki atsirandant spektakliui kaip visumai. Ir po premjeros visi kūrėjai pasakys, kad, neatsirandant kritikai, jaučiama tuštuma. Ką su atsiradusia kritika nuveikia kūrėjas, jau yra visai kitas klausimas, bet pirminis impulsas yra lyg atsakymo į atvirą erdvę užduotam klausimui laukimas.
Jurgita Staniškytė: Alfonsas Andriuškevičius yra įtvirtinęs kanoninį teiginį, kad dailės kritika yra dailės savimonė. Jį galima supaprastinti taip: menas yra veiksmas, o kritika - to veiksmo refleksija. Ar galima veikti nereflektuojant - žinoma, galima. Ar tai yra gerai? Manau, kad ne.
Rimgailė Renevytė: Teatras yra žmonės. Vaidinantys, žiūrintys, kalbantys, esantys, būnantys, jaučiantys. Kritika padeda visiems tiems žmonėms kalbėtis tarpusavyje.
Jūratė Katinaitė: Kritikai yra kaip sanitarai. Be jų priežiūros, sąžiningo darbo gali imti plisti ligos.
Ieva Tumanovičiūtė: Kritikos prasmė - mąstyti ir „pasikalbėti“ apie teatrą; pratęsti spektaklį, įžodinti žiūrovinę patirtį.
Goda Dapšytė: Kritika pateikia nuo kūrybinio proceso nutolusį, nesuinteresuotą žvilgsnį iš šalies, leidžia pasitikrinti, kas (ne)veikia, kas (nepa)matoma, kas (neper)skaitoma. Be to, įamžina scenos kūrinio kuriamą įspūdį istorijai. Manau, kad ši kritikos funkcija, nepaisant technologinio progreso, vis dar labai svarbi. Laiko tėkmė, gausėjant informacijos srautui ir jo šaltiniams, vis labiau greitėja. Ima atrodyti, kad tai, kas buvo prieš dešimtmetį, - jau senovės istorija, tad net ir tuomet rašytos recenzijos jau tampa istorinės, ką jau kalbėti apie bandymus prisiminti XX amžių. Kodėl svarbu, kad išliktų šie įspūdžiai? Esu įsitikinusi, kad tam, kad suprastume, kas esame šiandien, būtina suvokti, iš kur ir kaip atėjome į dabarties tašką. Tai ne mažiau svarbu ir mėginant įsivaizduoti ateitį, jos siekiant.
Alma Braškytė: Teatrui reikia artikuliuoto ir profesionalaus atsako. Vien žiūrovų reakcijos - plojimų, lankomumo, populiarumo - nepakanka. Viena vertus, žiūrovų atsakas gali būti visiškai klaidinantis (pavyzdžiui, plojimais atsistojus palydimas kiekvienas spektaklis), kita vertus, jis nėra artikuliuotas - t. y. nelabai aišku, dėl kokių priežasčių koks nors spektaklis yra arba nėra mėgstamas. Kaip nors išsakytas neprofesionalų atsakas (tinklaraštininkų, įžymybių, kitų sričių specialistų) - jau šis tas, tačiau dažniausiai tokie atsiliepimai grindžiami savo (pažadintų arba nepažadintų) emocijų įvardijimu ir stokoja analizės, kodėl tos emocijos prabudo (arba neprabudo), ir argumentavimo. Labai įdomu skaityti kitų humanitarinių sričių autorių (įgudusių formuluoti ir argumentuoti) pasisakymus apie teatrą - manau, tokie mainai tarp sričių visapusiškai naudingi, plečia ir pačių teatro profesionalų akiratį, nurodo netikėtas mąstymo kryptis. Tačiau čia sunku tikėtis gero teatrinio konteksto ir specifikos išmanymo, todėl tokiuose pasisakymuose beveik neišvengiami smulkesni ar stambesni dviračio išradinėjimai, liapsusai ir kuriozai (nors tai, žinoma, nėra didžiausios svarbos dalykai). Be to, kitos srities specialistas retai kada nuosekliau stebi vieną ar kitą kūrėją ar reiškinį. Idealiu atveju visa tai turėtų atlikti teatro kritika.
Monika Jašinskaitė: Kritika teatro vystymuisi yra būtina. Jos vaidmenys gali būti labai skirtingi, priklausomai nuo teatro tradicijų ir socialinio konteksto. Visų pirma, galima sakyti, kad kritika yra atskiras reiškinys, turintis kitą perspektyvą ir kitą padėtį nei teatras, o jos prasmė kyla iš buvimo kitu. Pavyzdžiui, kritiką galima suprasti kaip teatro geriausią draugą, kuris teatrą gerai pažįsta, gali būti kandus ir netgi iš jo pasišaipyti, bet visgi yra teatro pusėje. Kartais kaip teatro biografą, kuris renka gyvenimo faktus, bet nedaro apčiuopiamos įtakos objekto raidai. Galbūt ir kaip daktarą, besirūpinantį teatro sveikata ar netgi kaip parazitą, ilgainiui užtikrinantį meno rūšies evoliuciją. Bet taip pat į kritiką galima žvelgti kaip į teatro proceso dalį, sistemos elementą, lyg tai būtų venos, grąžinančios kraują į širdį, teikiančią grįžtamąjį ryšį apie tai, kaip suvokiami spektakliai ar kiti scenos meno kūriniai.
Vaidas Jauniškis: Iš tiesų abejoju, ar teatrui reikia kritikos. Manau, jam kritikos reikia labiau kaip reklamos. O kritika būtina visuomenei - kad pati išmoktų įsijungti tą brechtišką žvilgsnį (tinka ir vaildiškas, o geriausia - miuziliškas).
Teatrui kritika būtina tik vienu atžvilgiu - istoriniu: tik su ja kūrėjas gali pasiekti Olimpo kalną. Nors argumentuojama, kad kritikai nepamatė Van Gogho ir J. K. Rowling, iš tiesų žiopli buvo pirkėjai ir leidėjai. Pasaulis kol kas sutvarkytas taip, kad kritika yra viena iš tų instancijų, įrašančių menininką į istoriją, o dažnai - ir į dabartį. Lietuvoje taip pat? Ak taip, ši šalis kartais iššoka iš orbitos. Kaip ir kiti kraštai. Todėl visur ir pyksta ant kritikų, tikėdamiesi, kad kitur gražiau.
Kritika - savarankiška meno rūšis, meną aptarnaujantis mokslas ar?..
Jūratė Katinaitė: Ir viena, ir kita. Ir dar trečia - žiūrovo ramstis. Nelygu, koks kritikos žanras: vienaip apie spektaklį rašai mokslo žurnalui, kitaip - specializuotiems leidiniams ar portalams, ir trečiaip - dienraščio kultūros skilčiai. Pagal žanrą keičiasi žodynas, apimtis, bet profesionalumo ir sąžiningumo kriterijai išlieka visais atvejais. Kitaip neverta gadinti popieriaus ar / ir teršti skaitmeninės erdvės.
Rimgailė Renevytė: Nei meną aptarnaujantis mokslas, nei meno rūšis. Kritika yra nuolatinis bandymas suprasti ir papasakoti.
Ieva Tumanovičiūtė: Kritika - savarankiškas, nepriklausomas ir kūrybingas tekstų apie meną rašymas. Tai artimiau savarankiškai meno rūšiai, bet kartais atrodo, kad menininkai mano, jog kritikai - aptarnaujantis personalas.
Sigita Ivaškaitė: Kritika - keistas kūrinys tarp žurnalistikos ir esė. Teatrologija - teatro meną aptarnaujantis mokslas.
Goda Dapšytė: Kritikos tikrai nelaikau meno rūšimi. Taip, bet kokia rašymo forma, net pranešimas spaudai, gali suteikti erdvės saviraiškai, ką jau kalbėti apie recenzijas, probleminius straipsnius ar komentarus, bet pavadinti to menu niekaip negalėčiau.
Kad aptarnauja meną, taip pat nesutikčiau. Nes tada užsidarytume į kažkokį profesinį kūrėjų-vertintojų vakuumą. Būtų siaubingai neįdomu ir beprasmiška.
Kritika yra refleksija. Profesionali, artikuliuota, kartais šmaikšti, kartais žiauri, kartais nuobodoka, bet refleksija to, kas įvyko scenoje (plačiąja prasme). Atspindžių gali būti daug, tad ir refleksijos - labai įvairios.
Kalbėdami apie kritiką, mes daug kalbame apie kūrėjus ir stebėtinai mažai kalbame apie skaitytojus - (potencialius) žiūrovus. Tad jei jau kalbame apie aptarnavimą (nors man ši formuluotė neatrodo labai priimtina), tai kodėl meno, o ne visuomenės? Be to, kritika juk nėra mokslas.
Vienas pirmųjų įspūdžių apie profesiją man išlieka iki šiol: kritikė(-as) - tai advokatė(-as), kuri(s), priklausomai nuo situacijos, atstovauja menui prieš publiką arba publikai prieš meną.
Alma Braškytė: Manau, kad kritika nėra nei menas, nei mokslas. Tačiau geras kritikos tekstas turėtų siekti meninio įspūdžio šviežumo, mąstymo drąsos, gelmės (o kartais ir netikėtumo, nenuspėjamumo), kūrybingos ir jautrios kalbinės raiškos. O iš mokslo turėtų semtis analitinio mąstymo, tikslaus terminų vartojimo ir sąžiningo argumentavimo.
Monika Jašinskaitė: Kadangi kritika turėtų kažkaip informuoti apie teatrą, tad lyg ir būtų meną aptarnaujanti ar bent menui tarnaujanti praktika. Vis dėlto, manyčiau, kad kritikos meniškumas ir teatro refleksija vienas kitam neprieštarauja - tai dvi tos pačios monetos pusės. Teoriškai teatro kritikos autonomija yra plati, o praktiškai priklauso nuo kritiko darbo formatų. Kaip kritikas dirba ir kokį galutinį produktą sukuria, greta kitų veiksnių, priklauso nuo jo darbdavio - Lietuvoje dažniausiai nuo leidinių redaktorių. Kuo meistriškiau kritikas valdo jam suteiktą formatą, kuo glaudesnį ryšį yra užmezgęs su savo auditorija, tuo daugiau erdvės vystytis ir meniniam kritikos aspektui.
Jurgita Staniškytė: Manau, kad tokia skirtis yra nevaisinga, nes čia labiau tiktų ne jungtukas „ar“, o „ir“. Kritika - tai veikla, supinanti, sujungianti meną ir mokslą. Dar daugiau, vienas kitam jie kritikos tekste dažnai niekaip neprieštarauja, o tik papildo ir praturtina vienas kitą. Juolab menas taip pat gali būti aptarnaujantis, o mokslas - savarankiškas.
Vaidas Jauniškis: Ji meną „aptarnauja“ tik analizuodama ir įvertindama jį - o jei daro kitaip, vadinasi, kalbame ne apie kritiką. Tai savarankiška profesija, reiškinys, stovintis greta meno kaip jo primygtinė (savi)refleksija. Ji turi sąsajų su menu tiek, kiek švietimas ar sveikatos apsauga su visuomene, dailininkas su užsakovu, gėlininkas su ponia Delovėj. Nenori - gali nesirašyti kontrakto, nepirkti, nesinaudoti paslaugomis. Galbūt gyvensi ramiau. Kažin ar įdomiau, bet čia pačiam rinktis.
Nes jie - gydytojas, užsakovas, misis Delovėj - kritikos tikslas Nr. 1.
-----
„Teatro žurnalas“, Nr. 26
* Kai tekste atsiranda daugiau purvo nei prasmės.
