Kreipimasis Tarptautinės teatro dienos proga

2013-03-27 Menų faktūra

aA

Šiemetinio kreipimosi į viso pasaulio teatro žmones autorius yra italų režisierius ir aktorius, Nobelio literatūros premijos laureatas Dario Fo.

1961 m. Tarptautinio teatro instituto (ITI) iniciatyva buvo nuspręsta švęsti Tarptautinę teatro dieną. Viena iš pagrindinių Teatro dienos ceremonijų dalių yra kreipimosi Teatro dienos proga paskelbimas, ir tai yra svarbių teatro žmonių pasidalinimas mintimis apie teatrą, kultūrą ir taiką. Pirmąją žinią 1962 m. kovo 27 d. Paryžiuje perskaitė Jeanas Cocteau. Kasmet ją skaito vis kitas autorius. Pateikiame Dario Fo kalbą.

xxx

Kadaise labai seniai valdžia pademonstravo savo nepakantumą commedia dell´arte aktoriams, išguidama juos iš šalies.
Šiandien aktoriai ir ištisos trupės vargsta ieškodamos viešų scenų, teatro erdvių ir žiūrovų, ir visa tai dėl ištikusios krizės. Taigi, valdžiai jau neberūpi kontroliuoti tuos, kurie siekia išreikšti save ironijos ir sarkazmo priemonėmis, nes neliko nei vietos aktoriams, nei publikos, kuriai tai būtų adresuojama.

Priešingai, Renesanso epochos Italijos valdžia turėjo dėti dideles pastangas, kad priremtų aktorius prie sienos, nes Commedianti džiaugėsi didžiule auditorija.

Yra žinoma, kad didysis commedia dell´arte egzodas įvyko kontrreformacijos laikais, kurių metu buvo liepa išardyti visas teatro patalpas, ypač Romoje, nes aktoriai buvo apkaltinti įžeidę šventąjį miestą. 1697 m. popiežius Inocentas XII, primygtinai spaudžiamas konservatyviausios buržuazijos ir pagrindinių dvasininkijos luomų, įsakė nugriauti Tordinonos teatrą, kuris, pasak moralistų, pastatė daugiausia nešvankių vaidinimų.

Tuo metu, klestint kontrreformacijai, kardinolas Carlo Borromeo, veikęs Italijos šiaurėje, atsidėjo „Milano vaikų" atpirkimo misijai, nustatydamas aiškias ribas tarp meno, kaip aukščiausios dvasinio ugdymo formos, ir teatro, demonstruojančio šventvagystes ir tuštybę. Laiške savo bendraminčiams, kurį cituoju ekspromtu, jis pasisako daugmaž šitaip: „Kovodami su blogio sėkla, mes padarėme viską, kad sunaikintume tekstus, kuriuose buvo nuodėmingai burnojama, kad ištrintume juos iš žmonių atminties, tuo pačiu metu paskelbdami baudžiamąjį nuosprendį tiems, kurie perdavė tokius tekstus spaudai. Tačiau, matyt, kol mes buvome įmigę, šėtonas rezgė savo kėslus su dviguba jėga. Kaip giliai įsiskverbia į sielą tai, ką gali pamatyti akis, palyginus su tuo, ką galima išskaityti iš tokių knygiūkščių! Kaip giliai sukrečia paauglių ir jaunų mergaičių sielas ištartas žodis ir parodytas gestas, palyginus su tuo, ką gali miręs žodis išspausdintas knygose. Todėl būtina išvalyti savo miestus nuo teatralų, kaip mes tai darome su nepageidaujamomis sielomis".

Taigi vienintelė išeitis iš krizės yra tikėti, kad didysis išpuolis prieš mus, o ypač prieš jaunus žmones, kurie nori išmokti teatro meno, sukurs naują Commedianti teatro diasporą, kuri, net ir šitaip skriaudžiama, neabejotinai laimės neįtikėtinas pergales naujų kūrinių labui.

xxx

Dario Fo (g. 1926 m. kovo 24 d.) - italų dramaturgas, satyrikas, aktorius, režisierius, 1997 m. Nobelio literatūros premijos laureatas. Jo dramos naudoja klasikinius ir commedia dell´arte principus. Jo dramos nukreiptos prieš nusikalstamumą, politinę korupciją, ribotą pasaulėžiūrą, netoleranciją.  Fo sukūrė per 70 pjesių, iš kurių garsiausios - „Anarchisto mirtis" (1974), „Mes negalime mokėti? Mes nemokėsime!" (1974), „Misterio Buffo" (1973), „Nuogas ir su fraku" (1985), „Popiežius ir ragana" (1989). Jos išverstos į 30 pasaulio kalbų, o kada vaidinamos užsienyje, pritaikomos prie vietinio konteksto, būtent tai pats dramaturgas ir skatina daryti.

Nobelio premijos komitetas pažymėjo, kad Fo savo kūryba „varžosi su Viduramžių juokdariais pliekdamas valdžią ir keldamas pažemintųjų savigarbą".

Kreipimąsi iš anglų k. vertė Irena Alperyte

Komentarai
  • Festivaliui pasibaigus

    Iš kuklaus žanrinio renginio „Com•media“ Alytuje tapo gana solidžiu festivaliu su gausybe konkursų, kūrybinių dirbtuvių, atskiromis vaikų, jaunimo, suaugusiųjų programomis ir užsienio svečių darbais.

  • Įsimintiniausi 2024 m. teatro ir šokio įvykiai

    Kas 2024-iaisiais scenos meno lauke paliko didžiausią įspūdį – akimirkos, spektakliai, režisieriai, aktoriai ir atlikėjai, tekstai, iniciatyvos, įvykiai ir procesai? Įsimintiniausius darbus įvardijo kritikai.

  • Iš bloknoto (51)

    Pamilau tą puošnią, jaukią, spindinčią koncertų salę, po truputį pažinau visus muzikantus ir vėliau, jau profesionalioje scenoje, juos matydavau kaip artimus pažįstamus. Tarp jų buvo ir Anatolijus Šenderovas.

  • Tolimos Liudo Truikio visatos šviesa

    Neįsivaizduoju, kaip į nedidelį tekstą sutalpinti visa, ką reikėtų pasakyti apie Liudą Truikį ir jį pristatančią parodą Kaune. Ir vis dėlto pokalbį pradėčiau nuo Vilniaus, nuo Operos ir baleto teatro.

  • Aktyvizmo ar eskapizmo?

    Festivalių pavyzdžiai atskleidžia: kaip skirtingai jie gali reaguoti į kintantį pasaulį; kaip skirtingai elgtis su status quo; kokiems skirtingiems tikslams pasitelkti ilgametę festivalio patirtį ir prestižą.

  • Iš mūsų vaidybų (XXII)

    Apmaudu, jog pastaruoju metu stebėdama Varno spektaklius jaučiu didžiulį jo nepasitikėjimą žiūrovu ir kritiką, skirtą žmonėms, kurių salėje nėra, nes, kaip pats puikiai supranta, jie į teatrą nevaikšto.

  • Varėna, spalis, teatro trauka

    Ar įmanoma į regioną „nuleisti“ festivalį ir tikėtis, kad jis bus reikalingas? Tai, kad festivalis vyksta 15 metų, kad jis yra įdomus ir stiprus, rodo, jog jis pirmiausia reikalingas Varėnos žmonėms.

  • Iš bloknoto (50)

    Apie vieną svarbiausių spalio kultūrinių įvykių – Liudo Truikio parodą „Menas yra auka Kosmoso lygsvarai“. Taip pat – spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ Vilniaus mažajame teatre.