Пиши, приятель, только о себе:
Все остальное до тебя сказали.
Iš Dmitrijaus Bykovo eilėraščio „Декларация независимости"
Kuriu metodiką, kaip tobulinti kritiką. Manau, kad vertinga pačiam pasiskaityti ar bent išgirsti savo darbo nagrinėjimą. Tapti taikiniu ir žinoti, ką tai reiškia. Paprastai tokių dalykų nebūna, nebent kas apkalba, autoriui negirdint. Arba komentarą bjaurų parašo. O reikėtų rimtai: tą pastebėjai tiksliai, ano gėdingai nepastebėjai, nuklydai į šonus, prirašei šablonų ir niekų, o štai tas labai netgi pavyko.
Vieną žiemos dieną mano draugas padarė man tokį seansą, nors apie kuriamą tobulinimo metodiką nieko nežinojo. Pasiskaitė mano knygą ir tiesiog kalbėjo, ką galvoja. Sakė, kad neapsisprendžiu. Kad skaitydamas spėliojo, apie ką knyga. Kad esu neryžtinga ir nedarau išvadų. Kad įsijaučiu ir nematau iš šalies. O kai įsijauti, tai ir gaila, ir nedrįsti.
Klausiau, susigėdusi, kad pati to nesupratau rašydama, giliai kvėpavau ir stengiausi laikyti ramų veidą, nors iš tikrųjų vos nenučiuožiau žemyn galva tais jo šaligatviais. O jis skrodė mano darbą.
Ir nieko, likau gyva. Anas mūsų pasivaikščiojimas buvo auksinis.
.....
Mane labai linksmina, kai per premjerą sutinki režsierių ir jis tau paaiškina, kad būtent šitas vaidinimas eina ypatingai blogai, viskas byra, artistai susižeidę, kažkas tik prieš dieną įvestas ir gelbėja reikalą, o štai vakar ėjosi visai visai neblogai. Tradicinis toks pokalbis, visi punktai atidirbti, ne vakar įvesti ir ne dabar suimprovizuoti.
Pasireiškiau ir aš kartą panašiu būdu, tik ne spektaklio, o vėlgi, atsiprašau, knygos klausimu. Jau veža iš spaustuvės, ryt galėsiu pavartyti, o neramu, nors nusišauk, ir nieko nebepataisysi. Taip jau išėjo, kad tą vakarą šnekėjomės su Eimuntu Nekrošium, tai jam ir pasisakiau: kad rašiau, rašiau ir norėjau kitaip rašyti, bet žanras smaugė. Toks maždaug lyg prašymas neskaityti ir nesibarti.
Nekrošius: „Tai žanras atsakingas už tavo knygą?"
Geras klausimas biografijų rašytojams.
.....
„Žanras kiekvieną kartą kuriamas iš naujo", sakė mano dėstytojas Bronius Raguotis. Nepamirštu ir pamirštu. Aišku, yra kanonai, tradicijos, bet klišės visada čia pat. Kai paimu į rankas naują prisiminimų knygą apie menininką, suprantu, kad jos niekas nekūrė. Čia dirba matrica, valdo nuolankumas standartui: turi būti vaikystės draugai, kolegos, artimieji ir pažįstami. Monologai, pabiros mintys, kelios eilutės - viskas tinka. Matrica kala, menininko unikalumas lydomas. Ir išvada vis panaši: nelengvas tas menininkų gyvenimas, nelaimingi jie žmonės, nors daug pasiekė ir gražiai žibėjo.
Kas gi tai iš tiesų - knygos ar medžiaga ateities knygoms? Man sako: padarytas didžiulis darbas. Tyliai sau galvoju: padaryta didžiulio darbo dalis. Man aiškina: tai vertybė. Nesiginčiju. Juk turima omeny, kad tai pasišventėlių surinkta medžiaga būtent ateities knygoms. Kada jos bus, aš jas skaitysiu skaistykloje, degdama rožinėje ugnyje kartu su Lilijomu ir kita atžagareivių kompanija.
Vis tiek man labiau patinka, kai darbas daromas kryptingai. Kai knygos autorius ne viską susemia ir pagarbiai sudeda, o atsirenka. Pavyzdžiui, istorikai Aurimas Švedas ir Lina Kaminskaitė-Jančorienė vaikščiojo pas kino režisierių Almantą Grikevičių kalbėtis apie istoriją jo gyvenime ir jį patį istorijoje. Jau nutiestas kelias. Šitaip kuriama knygos energija, o tyrinėjimo įkarštis laiko skaitytojo dėmesį. Skaitau ir juntu, kad autoriai ne tik menininko pavardę žino, jie gerai pažįsta savo pašnekovo kūrybą, ji juos ir atvedė aiškintis, išgirsti paties režisieriaus interpretacijas, o tai visada vertinga. Kalbu apie „Epizodus paskutiniam filmui" („Vaga").
Po dviejų trečdalių knygos, kai Grikevičiaus monologai baigiasi, atsiranda skaitymo duobė - prasideda sąrašai. Dokumentai, nuorodų aiškinimai, protokolai ir kiti nematerialūs turtai. Vėl vertybės ateičiai? Kažkas visus tuos komponentus suminkys ir nulipdys vientisą portretą? Gal tą kažką Grikevičius ir šaukia nuo knygos viršelio? Arba turi suveikti sistema „pasidaryk pats": gali derinti režisieriaus samprotavimus su Meno tarybos posėdžių protokolais, esančiais už šimto puslapių, ir suprasti, kokia žiauri kino realybė. Žodžiu, knygos dramaturgiją susikurk savarankiškai, gerbiamas skaitytojau.
Randu mažą pastabėlę „Epizodų paskutiniam filmui" paraštėje: fakulteto taryboje apsvarstyta ir pritarta „skelbti kaip kultūros istorijos šaltinio publikaciją". Ir nėra ko reikšti pretenzijų dėl mokslinio darbo struktūros. Vėl žanras atsakingas už knygą.
.....
Užtat visiška laisvė Vaivos Grainytės „Pekino dienoraščiuose". Juos provokuoja nuotaikos, nuotykiai, neviltis, kartais - pasibjaurėjimas arba netikėčiausia palaima. Autorė patenka svetur ir kasdienybę paverčia literatūra. Atrodo, pavyksta jai tai be jokių pastangų (taip tikrai nebūna, tik atrodo) - neva tik prieš miegą kažką užsirašo po įtemptos dienos Pekine ar kelionėje per Kiniją. Vaiva visai „nedaro" literatūros, jos kalba yra tiesiog jos kalba, kuria ji pasakoja paprasčiausius dalykus lyg ir apie šalį, lyg ir apie save toje šalyje, ir staiga „taip bešnekant ant stalo atsirado puodas, pilnas virtų gaidžio kūno gabalų. Paukščio, kuris prieš keturiasdešimt minučių giedojo tvarte. Jeigu ne mūsų netyčinis posūkis į moters ir jos motinos namus, būtume čia ir neužėję - gaidys būtų gyvenęs toliau. Ar mūsų susidūrimas buvo nulemtas iš anksto, ar tai nereikšmingas atsitiktinumas, kad keturi užsieniečiai, neturėję jokios intencijos tokiems pietums, užklydo į šitą, o ne į kitą kiemą? Valgydama paukštį (visgi jį valgiau, nes norėjau dar daugiau suprasti) jaučiau, kaip jo gyvybė eina į mano gyslas. Persmelkė ypatinga pagarba gyvūnams ir egzistencinė isterija, suvokus: paukštis - kepsnys - energija - šūdas".
Štai tokia teksto amplitudė. Ką žinai, „mielas dienorašti", kiek tu įkvėpei kitų dienoraštiškų tekstų, kurie neva taip pat lyg niekur nieko žybt žybt laisvai parašomi dienai gęstant.
.....
Yra tobulos knygos, kurių poveikis dvejopas. Iš jų labai daug gauni. Taip daug, kad prieš jas jautiesi bejėgis - nes jeigu yra tobula knyga, tai argi įmanoma dar kažką norėti rašyti. Tik skaityk nuo pradžios iki galo ir vėl iš naujo, ir turėk begalinį malonumą. Arba jausk savo menkystę. Mokytis iš to? Užsikrėsti? Nusirašyti, pagaliau? Ne, visiškas kolapsas (lietuviškai - subliuškimas, nepakankamumas, traukimasis).
Šitaip jaučiuosi, kai skaitau Ramunės Marcinkevičiūtės „Erdvę už žodžių" apie Eimuntą Nekrošių. Jau kiek metų. Nuo 2002-ųjų. Siela skrenda, rankos nusvyra. Ir lygiai tiek pat metų spėlioju: ar gerai rašo tik tas, kuris rašo retai? Ar, parašius labai ypatingai gerą daiktą, lieka tik nutilti, nes bijai parašyti prasčiau? Galbūt gerai parašyta knyga ir autoriui įvaro kolapsą?
Radau ir daugiau panašiai veikiančių knygų - tokių, kur įkvepia ir supančioja. Jau ilgiau nei pusė metų esu užhipnotizuota. Tai rusiškos knygos: rašytojas, literatūros kritikas, eseistas Dmitrij Bykov, „Kalendar", du tomai. Surinkta iš spaudos, kur Bykovas rašo pagal datas: neva šiandien sukanka tiek ir tiek metų, kai gimė ypatingai puikus ar bjaurus žmogus, kai išleistas kūrinys arba dar kokia proga. Bet data - tik pretekstas. Apie tą ypatingą žmogų gali sužinoti daug, jei autoriui tas rūpi, o gali sužinoti tik kokią detalę, jei autorius per tai nori pranešti visai kitus jam svarbius dalykus, kuriuos jis apreiškia įžūliai asmeniškai, ko labausiai ir pavydžiu.
Imkime iš antro tomo - apie rašytoją ir mokslininką Jurijų Viazemskį. Ar mes ką nors apie jį čia pasiskaitysime? Tik faktą, kad Viazemskis labai laiku parašė apysaką „Teisiųjų gauja", kuri „numatė mūsų ateitį trisdešimčiai metų į priekį". O iš esmės visu straipsniu Bykovas tūžmingai ir pašaipiai įrodinėja, kad inteligentai neprivalo leisti, jog chuliganai amžinai daužytų juos. Kad būtina stabdyti įžūlų ir agresyvų - Viazemskio parodyta, kaip burtis duoti atgal.
Chuliganas sovietų literatūroje vaikams ne šiaip sau simpatiškas tipas, o pats valstybės įsikūnijimas, įrodinėja Bykovas: „Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad būtent chuliganas dažnai buvo sovietinio meno vaikams teigiamas herojus - paprasčiausiai dėl to, kad kaip klasė jis artimas valdžiai. Pirmūnas buvo potencialiai priešiškas, nes turėjo bjaurų polinkį susimąstyti ir vieną gražią dieną, žvilgtelėjęs aplink, galėjo prisigalvoti ko nors, kas būtų apibūdinta kaip šmeižikiškų prasimanymų platinimas. Chuliganas gi, atvirkščiai, po lengvo auklėjamojo darbo (ką atlikdavo šefas iš gamyklos) persikūnydavo į herojų pionierių. Jis mažakalbis, kietos saviraiškos, atkaklus, nes nuolat įvarytas į kampą, patologiškai žiaurus, kai siekia tikslo - dėl šitų savybių jis idealiai tiko sovietų valstybei". Šitaip, primena Bykovas, ir vystėsi literatūra bei gyvenimas: chuliganai žiaurėjo, o inteligentai droviai kentėjo.
Bykovo išvada: „Jeigu knygų berniukas taip ir nesugebėjo per tuos metus tapti knygų dėde arba bent jau knygų jaunuoliu, jeigu ir iki šiol mano, kad jo savigyna atrodo kaip savų interesų išdavystė, - tai, galbūt, jis ir nusipelnė chuliganų valdžios? Juk jis pripratęs ją kentėti ir dar daug kartų pakentės, retkartčiais priklijuodamas ant tos sienos, kuri atsisukusi į vakarus, atsišaukimą su vieninteliu žodžiu: „Piktinuosi".
Norėdama parodyti, kad Bykovas ne tik sarkastiškai politikuoja, bet nagrinėja literatūrą ir rašytojų gyvenimus, renkuosi iš pirmojo tomo esė apie Jerome´ą D.Salingerį, Bykovo mėgstamiausią rašytoją, staigiai nustojusį publikuotis, nes vienas leidėjas, paskaitęs jo naują rankraštį, patarė verčiau „likti legenda". Yra ir tokia mįslė: ar Salingeris iš tikrųjų neberašė, ar nustoti rašyti neįmanoma, ir belieka tą daryti slaptai - pačiam sau?
Bet Salingeris Bykovui tik pretekstas samprotauti, kada ir kodėl rašytojai nutyla arba ne: „Rašytojai, kaip bebūtų keista, nutyla retai. Matyt, nuo šito amato taip pat sunku nujunkti, kaip ir nuo adatos. Rašymas vilioja ir pririša. Daugumos literatų problema kaip tik atvirkštinė: jie nemoka laiku nutilti ir pila knygą po knygos, kartodami tai save, tai kitus, kas dar blogiau. (...) Matyt organizmas įsigudrina guosti save, kūrybinį nevaisingumą mikliai pakišdamas kaip ypatingos kilmės genialumą. Įtariu, kad režisūroje kažkas panašaus nutiko Grotowskiui".
Ir apie nutilusius: „Galų gale, nerašymas - aukščiausia literatūros forma: to fone visi rašantieji atrodo kažkaip ypatingai smulkmeniški ir tuščiai bruzdantys. Taip kad iš didžios krizės galima išpešti didžią šlovę - reikia tik mokėti, bet tam jūs, ponai, ir esate rašytojai".
Pakaks. Laisvūną Dmitrijų Bykovą - rašantį gausiai - dera skaityti originalo kalba. Daug ir iš lėto.
.....
P.S. Dėkoju Rasai Paukštytei už Bykovo eilėraščio citatą.
