Verandos jis neturi, šaligatviuos dar slidu, norėtųs rašyti nuo pievos, bet šiemet iš kiemo ne visi taktiškai išskuba. Susirangyti ant savo ir svetimų palangių, primerktom akim godžiai geriant į save vis šiltėjančios kovo saulės spindulius, kol japonų turistai jau dabar imituoja lauko kavinių sezoną... Bet į juos - pro langą. Kaip ir į kitus - pro ketvirtąją sieną, scenos langą, pro ekraną, pro pavasario rūškaną rūgščią, pro lėtą šalčio monotoniją... Langai: vienur mediniais rėmais ir vis dar užkamšyti vata, kitur - išdužę, bet uždengti užuolaidomis, viešbučiuose - kai kuriuose - plastikiniai ir neatsidarantys, dar esama ir išpuoštų iš popieriaus karpytomis snaigėmis... „Mėgstu žiūrėti pro svetimus langus. Pro svetimus langus žiūrėti - labai įdomu", - sakys Lioša iš Michailo Ugarovo pjesės „Valkata".
Valkatą[1], pasirodo, atskirsi iš to, kad sugalvojęs kažką negero, jis kaip mat ims švilpti, o sudegusius degtukus dės atgal į dėžutę. Nemažai tokių valkatų stovi prie (kino) teatrų. Marengo spalvos paltas, inteligentiška išvaizda ir atgal į dėžutę kišamas sudegęs degtukas. Gali būti, kad tvarkingai nuvalyti jo batai slepia nuskalbtą kojinę su maža skylute šalia kulno, bet to taip lengvai nesužinosi. Iš lėto - nors šalta - surūkęs cigaretę, inteligentiškas valkata užsuks į kino teatrą, prieis prie kasos, galbūt nusipirks bilietą, o gal jam bus paruoštas pakvietimas. O gal jis su raudonų gvazdikų puokšte kovo aštuntosios proga neišsirinks, ką sveikinti - „Skalvijos" damas, visą kolektyvą su švenčiamu kino centro penkiasdešimtmečiu ar programų koordinatorę Sonatą Žalneravičiūtę su vakar praėjusiu gimtadieniu? Pastarąsias dvi šventes nurašęs dėl gėlių kiekio stygiaus, džentelmeniškai įteiks gvazdikus tos dienos pasivaikščiojimo po tarybinius Vilniaus kino teatrus organizatorei-gidei-pristatytojai, knygą apie sostinės kino teatrus berengiančiai „Skalvijos" sielai.
Gal inteligentiškas valkata dar ir pats atsimena bėgančius moksleivius iš pamokų į „Spalio" kino teatrą, šiandien po tauriai pilku tonu glaudžiantį bankininkus; gal jis buvo vienas iš tų, kurie nematė jau evangelikams reformatams priklausančios bažnyčios lubų, nuo kurių dabar retas užėjęs gali atitraukti akis, - gal anais laikais švelniai pavargęs inteligentiškas valkata brovėsi pro „Kronikos" kino teatro lankytojus iki savo vietos, kurioje, spoksodamas į ekraną, neprivalės kreipti dėmesio į nuolat besisukančią dokumentinio kino juostą. Jis atėjęs čia tiesiog pamedituoti. „Jei gali pasakyti, kokios lubos yra kino teatro salėje, tai gal filmas nebuvo įdomus?" - pagalvos jis.
Ir, spausdamas ranką evangelikų reformatų kunigui, išlydinčiam iš žvarbios salės, prisimins ne vien savo rašytus skundus į laikraščius dėl nešildomų patalpų kino seansų metu, bet ir neseniai matytą Nacionalinio dramos teatro scenoje vengrų režisieriaus László Bagossy „Lilijomą". Pirmo veiksmo pradžioje pastebėtos, bet tik antrame veiksme įsižiebsiančios lemputės liudijo nuotolį nuo šedevro. Net jei Gintaro Makarevičiaus scenografija ir užbūrė. Ir net jei trūkčiojančiu vaikiškumu spirganti aktorė Miglė Polikevičiūtė viename interviu tikrai gražiai įvardijo spektaklio temą - meilės buvimą, bet neišsakymą, inteligentiškas valkata, užuot atradęs tai spektaklyje, prisimins, kad moterys, kaip sakė Beresnevičius, šneka idant identifikuotų save. Iš baimės nebūti. Iš baimės, kad niekad nieko nebuvo, nėra ir nebus. Iš baimės, kad visas pasaulis vaidina? Tik vaidina. Gyvenimą. Bet vis tik koks tai gražus vaidinimas. Net ta pati dramaturgija skirtingų aktorių skirtingos vaidybos dėka tampa unikaliu kūriniu ar bent epizodu kūrinyje. László Bagossy ir Fritzas Langas - palyginimui, net jei juokinga.
Inteligentiškam valkatai mėginant prisiminti 1934 m. Fritzo Lango pastatyto „Lilijomo" karuselės melodiją, kino teatro kasininkė, po stalu paslėpusi fotoaparatą, ruoš pakvietimą (ar bilietą) į, tarkim, Kiros Muratovos „Amžiną sugrįžimą", rodomą „Kino pavasario" festivalio rėmuose. Jį vėliau bežiūrėdamas inteligentiškas valkata prisimins, kaip kažkada titruodavo filmus: pirmiausia perskaitydavo titrus - filmo dar nematęs. Galvoje imdavo virti skirtingiausi scenarijai to, kas galbūt vyks filme. Titrai tapdavo savarankišku tekstu, turinčių unikalią savybę - nepasakyti nieko. Be vaizdo tekstas tampa tik pavargusiu ir abejingu aplinkybėms faktu. Egzistuojančiu ir tiek. Galimu interpretuoti, žinoma. Vaizdais. Vaizduotėje, ant tekstinės mįslės pamato, jų rasdavosi kategoriškai skirtingų ir niekuomet nė dalele nepanašių į tikrąjį filmo variantą. Todėl inteligentiškas valkata, kartą paklaustas būsimo filmo žiūrovo, ar filmas įdomus, į klausimą neatsakė.
Kaip neatsakys sau į klausimą, kodėl pirmoje eilėje sėdintis vyrukas, įpusėjus Muratovos filmui, ims isteriškai juoktis dusulingu juoku, užkrėsiančiu bent kelias pirmas eiles desperatiškai slėpti kvatojimą kumščiuose, šalikuose, ant šalia sėdinčiojo peties, išlieti ašaromis, nuleistų galvų begarsiu kinknojimu... Kol tuo tarpu ekrane ateis toks nei penktas, nei devintas, vienintelis likęs, už kurio tekėti. Vedęs, bet mylintis visas, nors šiandien tik dvi. Ir besiskundžiantis, besiskundžiantis, besiskundžiantis trečiai, kurią kaltina beširdiškumu ir amžinai grįžta, net jei nesuprasi, kas jis iš tiesų per vienas iš dviejų. Prierašas „Кинопробы" - lietuviškame ir angliškame filmo pavadinimų vertimuose išnykęs - tikrai nereikalingas. Tepaliekama teisė tarsi pro svetimą langą stebėti svetimų, tuo pat atpažįstamų gyvenimų detales, inkrustuotinas į kiekvieno gyvenimo laiko juostą. Iš atminties iškerpant kino kine epizodą, eliminuojant spalvotus kino kadrus, inteligentiškas valkata pasiliks teisę sukurti savo matyto kino versiją. Kurioje tie patys ir vis kiti išgyvena tą pačią situaciją vis kitaip. Kurią parašė kartais su humoro jausmu susipykstantis scenaristas. Kartais ypatingai ironiškas.
Apie ironiją? Inteligentiškas valkata vis prisimins, kad pirmoji spausdinta lietuviška pjesė prasideda žodžiais: „Dalis pirmoji. Žydų kambarys. (...) Vincas: tegul jie pasikaria ir su savo mergomis ir su visu kuo". Tokios ar panašios mintys gal sukosi ir „Auksinių scenos kryžių" komisijos narių galvose, tą lemtingą kovo 20-osios vakarą dėliojant paskutinius taškus ant nom-i-nacijų. Na, nėra moterų. Baisus daiktas. Šiai komisijai taip pasirodė. Kaip negali ceremonijos režisierius objektyviai surežisuoti renginio, taip pat ir komisija paskirstyti premijų. Vieniems rezultatai patiks labiau, kitiems mažiau, tretiems - šiuo atveju, turbūt, ypatingai trečioms - nepatiks visai. C´est la vie.
Inteligentiškas valkata, tarp kitko, susilažino su draugu - pastarasis manė, kad „cezario grupės" spektaklis „Superagentas 000" gaus „Auksinį scenos kryžių". Paaiškėjus nominantų sąrašui, šis draugas, vis pamirštantis Rozenkranco ir Gildensterno vardus, bet radęs savo pavardę dvejose kategorijose, toliau ieško, kur rasti pigesnį hamaką pralaimėtoms lažyboms likviduoti. Kaip rašė vienas iš mitkų, Michailas Sapego, „Keistas daiktas - gyvenimas! / štai, pavyzdžiui, - vakar... / arba, tarkime, - šiandien...". Arba kažkada tarp vakar ir šiandien inteligentiško valkatos pro langą matytas aktorius A.S., apsuptas sukastų sniego pusnių, sąžiningai besimokęs vidiniame teatrų kieme ryti ugnį. Virš jo galvos, rodos, trečiame teatro aukšte, pro langą žvelgė didelė balta Budos galva. Viskas iš tiesų yra taip paprasta.
***
Ir nuostabus žmogaus fantazijos paprastumas teatralizuojant renginį: saksofonistų kvartetas, apautas plaukmenimis, ritmingai tūpčioja, dirigentas vaikšto imituodamas Charlie Chaplino eiseną, orkestras netikėtai susikūprina ir spragsi pirštais, atlikdamas „Kačių bliuzą", žaismingai imituojamas priekalo, kuriuo netrukus bus grojama, derinimas, o pabaigai - hamletiškasis „Liūtas karalius". Vaizdelis - siurrealistinis: popietė visai šeimai filharmonijoje. Šeimų vyrai pavyzdingai iPad´ais filmuoja ir fotografuoja procesą tiek scenoje, tiek salėje, tarpusavy pasikumščiuodami ir pasitardami, moteriškės koncertui artėjant į pabaigą skambina kompanionėms, klausdamos, kur šios dingo su visais numeriukais, mat reiktų greičiau pasiimti paltus. Skubant kur? Gyventi. Turbūt.
Žiūrėdamas ir klausydamas „Kino filmų muzikos", atliekamos Lietuvos kariuomenės orkestro, Vyto Labučio džiazo kvarteto ir Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetės muzikos mokyklos jaunųjų solistų, inteligentiškas valkata vis stebėjo perkusininką, ar ir jis, kaip Gela Kandelakis Otaro Joselianio filme „Strazdas giesmininkas", išlįs tik paskutiniu momentu - tik tuomet, kai jo tikrai reikės. Ar ir jis pasirodys tik kartu su nuo streso besikaupiančiais prakaito lašais ant dirigento kaktos, negaišdamas laiko prievolėms, tuo tarpu iš smulkmenų dėliodamas savo gyvenimą kitur? It vaikas smalsiai įkišdamas nosį į veiksmą už kiekvienų pakeliui praeinamų durų. Ir langų. Ir kiekvienas vaizdas iš už kiekvieno lango tampa paties gyvenimo dalimi. Kiekviena istorija tampa paties kasdienybės audinio atplaiša. Kiekvienas žvilgsnis tampa biografijos elementu. Iš mažų detalių juvelyriškai sudėti pasauliai.
Pro langą žiūri ir Vytautas Kalinauskas, maloniai kalintis Audronės Girdzijauskaitės „Nutolusių balsų" viršelyje. Ir žiūri pro langą į kitų namų langus - už kurių jubiliejų atšventusios menotyrininkės-dailėtyrininkės-teatrologės-rašytojos aprašyti-aprašytini-aprašinėjami gyvenimai. Kasdienybės audiniai, nugulę lentynoje, biografijos elementai, virtę raidėmis ir sakiniais, mažos detalės, juvelyriškai kuriančios pasaulius. Už kiekvieno lango - atskiras pasaulis, kiekvieną akimirką kintantis, tik spėk fiksuoti. Kas fotoaparatu, kas vaizdo kamera - pro svetimus langelius į kūrybos vakarą Rašytojų klubo salėje kovo 19 d. „Čia reikėtų kaip teatre - vos prasidėjus spektakliui uždaryti duris ir nieko neįleisti", - tarė balsas iš salės. Tarė savo kaimynei, tačiau taip, kad girdėtų visi, o ypač išdrįsę ateiti būtent renginio valandą, o ne bent pusvalandžiu anksčiau - kaip auditorijos dauguma. Bet kuriuo atveju - atmosfera pakili. Atėję vieni kitiems kone suokalbiškai šypsosi, rodos, vien faktas, jog dalyvauji šiame vakare, vienus su kitais suartina.
Jau išvakarėse skaitytas Rūtos Oginskaitės pašnekesys su Audrone Girdzijauskaite inteligentišką valkatą nuteiks maloniam laukimui. Aštuonių knygų autorė, netrukus - jau ir dešimties, o visa tai, kaip prisipažino, iš tinginystės? „Didžiausia palaima - nieko nedaryti ir kad būtų tylu. Guli, žiūri į dangų, jauti, kaip laikas teka. Ir galvoji. (...) Neseniai girdėjau vieną filosofą kalbant: „Kas pasakė, kad žmogus turi dirbti"? (...) Kadangi visą laiką svajoju nedirbti - ištisai dirbu, kad turėčiau teisę, nieko neveikti". Ir Cezaris Graužinis yra sakęs, kad „Tinginystė mūsų laikais yra kilni ir dora savybė". Inteligentiškas valkata, prisiminęs tai, net švilptelės. Ir kaip mat bus sugėdintas šalimais sėdinčių ponių žvilgsnio. Bet juk negali nepritart.
***
Traukdamas paskutinį vieno kovo vakaro dūmą inteligentiškas valkata jau namuose nusiaus batus ir, laikydamas cigaretę dantyse, ims adyti kojinę. Atmintyje iškils apie atlyginimą, kurio užtekdavo tik pastarosioms - cigaretėms ir kojinėms - kalbėjusi devuška v belych briukach i perom v ruke. O kai pavargs akys, arba kai nemaloniai įsidurs adata pirštą, gesins šviesą ir žiūrės į svetimus langus priešais. Ir juose nematys nieko tokio, ko užsinorėtų pats. Net neturimas televizorius nevilios. Anąkart, grįžęs iš Molėtų apskrities, inteligentiškas valkata manėsi išsigąsiąs Vilniaus gausmo-kauksmo-ūksmo, lyginant sostinės gyvenimą su absoliučia ramybe šalia observatorijos, kai per pusnis nueit lig krautuvės - dienos darbas. Tačiau greit nurimo. Per radiją buvo pasakojama, kaip Dalia Grybauskaitė kartu su Žvėryno mokyklos vaikais veja žiemą iš kiemo, būgnus mušdama. Archaika. Ir panoramoje tarp svarbiausių įvykių rodomas senolis, gyvenantis tarp savo drožinėtų velnių. Ir teisus jis. Tiesiog ne visi mes juos, savus materializuojam. Gal todėl ir ne visi panoramoj.
Inteligentiškas valkata, žiūrėdamas pro svetimus langus į už jų punktyriškai gyvenimą nušviečiančius televizorius, vakarinėje „Panoramoje" pasiges kultūros. Kaip ir kultūroje - panoramos. „Viskas kaip pas visus, galbūt truputėlį blogiau", pagalvos. Net jei šios istorijos finalas, kaip jau buvo sakyta Michailo Ugarovo pjesėje „Valkata", toks: visiems viskas gerai. Svarbiausia ne iš baimės ar drąsos šnekėt ar tylėt, o iš pirmapradžio džiaugsmo mėgautis vištienos plovu arba grožėtis delfinais. Inteligentiškas valkata prisimins Cezario Graužinio „Graiką Zorbą" ir jo „kartu" su Niko Kazantzakiu rašytą tekstą: „Kai prieš save matau vištienos plovą - aš galvoju tik apie vištienos plovą. (...) Aš manau, kad gimiau tam, jog gyvenčiau. Apie tai tik ir galvosiu. (..) Neturiu laiko kvailystėms. Žiūrėkite, delfinai!". Ir toliau adys kojines, kurias jis, matyt, kažkaip neteisingai skalbia, nes jos visą laiką plyšta ir plyšta...
[1] valkata b. niek. : 1. kas benamis, bastosi; 2. kas be darbo bastosi, tinginys. Iš: žodynas.lt
